R. Skidelsky's.
Europos lyderiai šiuo metu dreba prieš regioną persekiojančią skolų šmėklą. Norėdami išvaryti šį demoną, jie bando išspausti iš savo ekonomikų viską, kas dar įmanoma.
Tačiau, atrodo, kad tai nepadeda. Ekonomikos toliau smunka, o skolos auga. Kredito reitingų agentūra „Standard & Poor’s“ neseniai sumažino devynių euro zonos valstybių, tarp kurių – ir Prancūzija, kredito reitingus. Kita valstybė, kuri neteks turimo reitingo, gali būti Didžioji Britanija.
Tiems, kurie nėra akli ir kvaili, akivaizdu, kodėl reitingai masiškai kapojami. Jeigu jūs sąmoningai siekiate, kad jūsų bendrasis vidaus produktas (BVP) smuktų, jūsų skolos ir BVP santykis neišvengiamai augs. Vienintelis būdas mažinti skolą (atmetus, bankroto tikimybę) – priversti ekonomiką augti.
Skolų baimė yra įsišaknijusi žmonių prigimtyje. Todėl statistiniam piliečiui jų mažinimo politika atrodo teisinga. Visi žino, ką reiškia finansinės skolos: tas, kuris skolingas pinigų, jų nuolat skolinasi. O skolos gali pagimdyti nerimą, kad tas, kuris skolingas, atėjus laikui, nepajėgs tų skolų grąžinti.
Šis nerimas lengvai perduodamas nacionalinėms skoloms. Skoloms, kurias vyriausybės turi grąžinti savo kreditoriams. Žmonės klausia, kaip vyriausybės grąžins visus pasiskolintus šimtus milijardų dolerių? Kaip sako Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas: „Vyriausybės skola – tai tas pats kaip kreditinės kortelės skola, ji turi būti grąžinta“.
Taigi kitą žingsnį numatyti paprasta: vyriausybė, norėdama grąžinti ar bent sumažinti nacionalinę skolą, turi eliminuoti savo biudžeto deficitą, mat pajamas viršijančios išlaidos tą skolą nuolat augina. Jeigu vyriausybė nesiims reikiamų veiksmų, nacionalinė skola, kalbant šių dienų žargonu, taps „netvari“.
Čia prašosi būti paminėta analogija su namų ūkio skola. Mano mirtis nepanaikina mano skolų, samprotauja gudrus pilietis. Mano kreditoriai pirmiausia pareikalaus mano nekilnojamojo turto – visko, ką norėjau palikti savo vaikams. Vyriausybės skola lygiai taip pat yra našta ateities kartoms: aš galiu mėgautis išlaidaujančios valdžios suteiktomis gėrybėmis, tačiau už tai turės sumokėti mano vaikai.
Būtent todėl deficito mažinimas šiandien yra pagrindinė daugelio vyriausybių vykdoma politika. Esą mažiau tikėtina, kad vyriausybė, turinti „patikimą fiskalinės konsolidacijos planą“, neįvykdys savo įsipareigojimų arba juos paliks ateities kartoms. Manoma, kad tai leis vyriausybėms skolintis pigiau ir taip skatinti ekonomikos aktyvumą. Taigi fiskalinė konsolidacija yra kelias karališko ekonomikos atsigavimo link.
Būten tokia šiandien yra oficialioji daugelio išsivysčiusių šalių doktrina. Tačiau ji slepia bent penkias pagrindines klaidas, kurios dažniausiai lieka nepastebėtos, nes aukščiau pateikti motyvai skamba itin patikimai.
Penkios klaidos
Pirma, vyriausybės, priešingai nei privatūs asmenys, neturi „grąžinti“ savo skolų. Centrinį banką turinčios šalies vyriausybė gali tiesiog spausdinti pinigus ir taip juos skolintis. Tai negalioja euro zonos valstybėms. Tačiau jų vyriausybės taip pat neprivalo grąžinti savo skolų. Jeigu (užsienio) kreditoriai jas pernelyg spaudžia, valstybės gali tiesiog nevykdyti savo įsipareigojimų. Bankrotas yra blogai. Tačiau gyvenimas po jo nesustoja.
Antra, sąmoningas deficito mažinimas nėra geriausias būdas vyriausybei subalansuoti savo sąskaitas. Deficito mažinimas prislėgtoje ekonomikoje yra kelias ne į atsigavimą, o į nuosmukį, nes tai reiškia nacionalinių pajamų, nuo kurių priklauso ir vyriausybės pajamos, apkarpymą. Tai tik apsunkins, o ne palengvins deficito mažinimą. Štai Didžiosios Britanijos vyriausybė jau turi skolintis 112 mlrd. svarų sterlingų daugiau negu planavo, kai 2010 birželį paskelbė deficito mažinimo planą.
Trečia, nacionalinė skola nėra grynoji našta ateities kartoms. Net jeigu ji ir padidins ateities mokestinius įsipareigojimus (o kai kuriuos ji tikrai padidins), jie bus perkelti nuo mokesčių mokėtojų ant obligacijų turėtojų pečių. Toks įsipareigojimų paskirstymas gali būti nepageidaujamas. Tačiau mėginimai sumažinti skolą dabar bus grynoji našta ateities kartoms: pajamos sumažės iš karto, pelnai smuks, pensijų fondai susitrauks, investicijų projektai bus atšaukti arba atidėti, o namai, ligoninės ir mokyklos liks nepastatyti. Ateities kartoms bus dar blogiau, nes iš jų bus atimtas turtas, kurį jos galėjo turėti.
Ketvirta, nėra jokio ryšio tarp nacionalinės skolos dydžio ir kainos, kurią vyriausybė, norėdama tą skolą refinansuoti, turi mokėti. Palūkanų norma, kurią moka Japonija, JAV, Didžioji Britanija ir Vokietija, yra tokia pat menka, nors skirtumai tarp jų skolos lygio ir fiskalinės politikos yra milžiniški.
Galų gale, žema vyriausybių skolinimosi kaina automatiškai nesumažina kapitalo kainos privačiam sektoriui. Šiaip ar taip, privatūs skolininkai nesiskolina „nerizikuodami“, tarkime, neperka JAV iždo obligacijų. Tačiau jie neturi praktiškai jokio poveikio bankų skolinimui įmonėms ar namų ūkiams. Priežastinis ryšys, iš tiesų, yra atvirkščias: palūkanų norma Didžiosios Britanijos vyriausybei yra žema todėl, kad palūkanų norma privačiam sektoriui yra itin aukšta.
Kaip ir tada, kai „komunizmo vaiduoklis“ persekiojo Europą garsiame Karlo Markso manifeste, taip ir dabar „visos senosios Europos galios susivienijo į šventą aljansą, turintį išvaryti“ nacionalinių skolų šmėklą. Tačiau valstybių pareigūnai, kurie siekia likviduoti skolas, turi atšaukti kitą žinomą šmėklą – revoliucijų šmėklą.
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius.
