M. Dubauskas.
Vilniaus meras Artūras Zuokas dar kartą pademonstravo, kad Lietuvos politiniame pasaulyje jis yra nepralenkiamas viešųjų ryšių meistras. Ir toks titulas jam atitenka ne dėl pasivažinėjimo šarvuočiu po Gedimino prospektą ar klasika tapusios frazės, kad jis „teistas už gerus darbus“. Tai – tik įdomios smulkmenos. Tikrieji mero viešųjų ryšių sugebėjimai atsiskleidžia šilumos ūkyje.
Norint versle arba politikoje „parduoti“ savo sprendimą reikia kelių dalykų:
1) surasti problemą; 2) įtikinti, kad ši problema dabar yra labai didelė, o jeigu nebus sprendžiama, ateityje ji tik didės; 3) įtikinti, kad niekas kitas negali išspręsti šios problemos; 4) pateikti savo būdą išspręsti problemą.
A. Zuokas nuosekliai elgėsi (neturiu įrodymų, kad jis taip elgėsi sąmoningai – galbūt viskas jam susiklostė atsitiktinai) pagal išdėstytą seką, kad dar plačiau atvertų vartus į Vilnių Prancūzijos bendrovei „Dalkia“. Šiai bendrovei priklauso „Vilniaus energija“, valdanti sostinės šilumos ūkį.
Tarkime, kad visuomenei reikia „parduoti“ (t. y. užsitikrinti gyventojų pritarimą) idėją, kad „Dalkia“ bendrovė statys Vilniuje biokuru kūrenamą jėgainę. Tai nėra taip paprasta, nes sostinės gyventojai yra įsiutę ant „Vilniaus energijos“ dėl sąskaitų už šildymą. Kažkas panašaus būtų stovėti ant jūros kranto ir išsikapanojusiems nuskendusio kruizinio laivo keleiviams siūlyti nusipirkti valtį.
Taigi idėją galima „pardavinėti“ dviem būdais. Pirmasis – Andriaus Kubiliaus būdas: kitą dieną, kai gyventojai gavo sąskaitas už šildymą, pareikšti: „Rytoj „Dalkia“ statys biokuro jėgainę. Kitos išeities mes neturime“. Arba pasakyti nuskendusio kruizinio laivo keleiviui: „Gal norite paplaukioti? Kaip tik turiu neblogą valtį“.
Ir antrasis būdas – A. Zuoko, susidedantis iš keturių dalių. 1) Problema. Jos toli ieškoti nereikia: beveik visi žino, kad šildymo sąskaitos didelės, nes ką tik jas gavo. 2) Vis dar yra gyventojų, tikinčių, kad galima sumažinti šildymo kainas nieko nedarant. Tokiems pateikiamas argumentas: 2016 metais įsigalios griežtesnės europinės normos dėl aplinkos taršos, todėl reikia arba ivestuoti į taršą mažinančias technologijas, arba 2016-aisiais šildymas pabrangs (nes reikės mokėti baudas už per didelę taršą).
3) Energetikos ministerija ir visa Vyriausybė paraginamos ką nors padaryti, kad šildymas atpigtų. Netgi pateikiami esą realūs būdai kainoms sumažinti. Kai iš šių pasiūlymų gaunasi šnipštas, parodoma, kad niekas, išskyrus Vilniaus merą, nėra pajėgus sumažinti šildymo kainų. 4) Pasistengti, kad visi kuo daugiau kalbėtų apie biokurą kaip apie realiausią būdą kuro kainoms sumažinti. Tai pavyksta. Ir tuomet pateikiamas pasiūlymas: „Prancūzijos bendrovė „Dalkia“ pasirengusi investuoti 500 mln. litų į biokuro jėgainę. Tai padėtų sumažinti šilumos kainą Vilniuje 20 procentų“.
Jeigu tai būtų valčių pardavimas vos nenuskendusiems keleiviams, tai pasiūlymas skambėtų maždaug taip: „Nors jūs ir nemėgstate kruizinių laivų, tai yra efektyviausias poilsio ir keliavimo būdas, be kurio jūs neišsiversite. Mes pateikėme pasiūlymus laivų statytojams, kaip padidinti saugumą 20 procentų, bet jie į tai neatsižvelgė. Todėl galite nusipirkti valtį ir padidinti savo nepriklausomybę nuo laivybos milžinų. Tuo pačiu sumažės jūsų išlaidos plaukiojimui“.
Taigi bendrovė, ant kurios gyventojai lyg ir turėtų būti supykę, pateikiama kaip galinti išspręsti didžiausią šių dienų problemą – dideles sąskaitas už šildymą.
Atrodo, kad „Dalkia“ atėjimo strategija apgalvota iki smulkmenų. Tai, žinoma, daug geriau nei tiesiog ištraukti investuotoją kaip Pilypą iš kanapių. Ir daugeliu atvejų būtų galima tiesiog pasveikinti investuotoją, ateinantį į Lietuvą su 500 milijonų litų. Tačiau „Dalkia“ nėra eilinis investuotojas – net jei atsiribotume nuo visų ligšiolinių su „Vilniaus energija“, buvusiu „Rubicon“ ir A. Zuoku susijusių istorijų.
„Dalkia“ dabar yra monopolininkė Vilniuje – jai priklausanti „Vilniaus energija“ yra išsinuomojusi sostinės šilumos ūkį iki 2017 metų. Prancūzai jau 2010 metais bandė pratęsti šią sutartį iki 2037 metų. Už tai žadėta investuoti 850 mln. litų. Tačiau iškilus abejonių, ar galima pratęsti sutartį be konkurso, sostinės savivaldybė tam nepritarė. Tiesa, tąkart sutartį stūmęs į priekį Vilniaus meras konservatorius Vilius Navickas pasirinko netinkamą laiką – balsavimas vyko vasarą, kai gyventojai buvo pamiršę šildymo sąskaitas.
Šį kartą „Dalkia“ tiesiogiai nekalba apie šilumos ūkio nuomos sutarties pratęsimą. Tačiau pasistačiusi jėgainę bendrovė turėtų kur kas geresnes sąlygas laimėti nuomos konkursą, jei toks būtų paskelbtas. Tad šilumos ūkio šeimininkas nepasikeistų. O jeigu leidimas statyti jėgainę nebūtų suteiktas, sostinės valdžia dar kartą galėtų pasiskelbti, kad padarė viską, jog šilumos kainos sumažėtų.
Be to, nors biokuras šiaip jau yra gera alternatyva dujoms, pagrindinė problema, dėl kurios dabar kilo triukšmas – didelis sunaudotos šilumos kiekis – pastačius jėgainę nebūtų išspręsta.
____________________
Mantas Dubauskas yra IQ.lt vyriausiasis redaktorius
