S. Gurjevas.
A. Civinskis.
Prieš dvidešimt metų Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas atsistatydino, Sovietų Sąjunga žlugo, o Rusija pradėjo savo netobulą kelionę link demokratinio kapitalizmo. Kaip vėliau paaiškėjo, šis perėjimas buvo daug sunkesnis nei tikėtasi.
Tačiau pastarieji protestai, kažkuo panašūs į vykusius prieš Sovietų Sąjungos žlugimą, suteikia pagrindo atsargiam optimizmui dėl ateities. Taigi, kokių pamokų galime išmokti iš pastarųjų dviejų dešimtmečių Rusijos sėkmių ir nesėkmių? Ir kas laukia ateityje?
Pirmoji pamoka yra tokia, kad apskritai rinkos konkurencija, atsakinga makroekonominė politika ir privatus verslas yra veiksminga.
Rinkos reformos galiausiai lėmė nepaprastai spartų augimą. Nors aukštos energijos kainos suvaidino savo vaidmenį, privatizuotos ir naujos verslo įmonės buvo greičiausiai auganti Rusijos pokomunistinės ekonomikos dalis. O vyriausybė vaidino svarbų vaidmenį užtikrindama makroekonominį stabilumą, subalansuodama biudžetą ir naudodama pajamas iš naftos pardavimo, kad sukauptų didelius užsienio valiutos rezervus.
Antra, rinkos ekonomikai reikia stiprių politinių ir teisinių institucijų, kad užtikrintų nuosavybės teises ir konkurenciją. Tokias institucijas yra sunku sukurti iš nieko, ir tai nėra vien technokratinė užduotis: tam reikia politinių pokyčių. Priešingai nei dažnai tikima, Rusijos reformuotojai suprato šį iššūkį nuo pat pradžių.
Jie sukūrė visiška naują teisinę ir mokesčių sistemą, įvedė mokestinį federalizmą ir įsteigė nepriklausomą centrinį banką, konkurencijos priežiūros agentūrą ir daug kitų institucijų.
Tačiau jie taip pat žinojo, kad institucijos veiktų efektyviai tik tuo atveju, jeigu joms būtų politinis poreikis. Ir kad toks poreikis galėjo kilti iš privačios nuosavybės savininkų, kurių kritinė masė turėjo būti sukurta kuo skubiau.
Štai kodėl reformuotojai nuskubėjo į privatizacija. Tačiau, kadangi privatizacija vyko anksčiau, nei buvo su šaknimis išrauta korupcija, tuo buvo pasinaudota, o privati nuosavybė neteko tautos paramos.
Reformuotojų teiginiai įgavo pagrindo: daugelis iš Vladimiro Putino reformų per jo pirmąją prezidento kadenciją buvo skatinamos ir netgi sukurtos naujųjų kapitalistų. Buvo įvesta privati žemės nuosavybė, mokesčių sistema supaprastina, mažinamas verslo aplinkos reguliavimas, sukurtas stabilizacijos fondas, įkurtas indėlių apsaugos mechanizmas bei įsteigti kredito istorijos biurai.
Tačiau nepopuliari privatizacija taip pat sustiprino paramą V. Putino valstybinio kapitalizmo modeliui. Po nacionalizacijos (ir atviros, ir per valstybės valdomų bendrovių įsigijimus) Rusijos vyriausybė atgavo ekonomikos svertų kontrolę.
Rusijos valstybės valdomas kapitalizmas skiriasi nuo planinės ekonomikos, nes vyriausybės valdomos bendrovės turi konkuruoti rinkoje ir veikti panašiai į privačias įmones. Valstybinio kapitalizmo kritikai nuolat pabrėždavo įmonių vadovų susitapatinimo su vyriausybe grėsmę. Būtent taip ir nutiko Rusijoje, kur valstybės valdomos įmonės išaugo tiek daug, kad sunku atskirti juos ir pačią valstybę.
Nieko nuostabaus, kad naudodama reglamentavimą ir subsidijas vyriausybė gynė šias bendroves, taip saugodama jas nuo konkurencijos. Ne daugiau nuostabos kelia ir tai, kad šios bendrovės nesugebėjo atsisakyti neefektyvių veiklų ir padidinti našumą.
Tai didele dalimi paaiškina, kodėl metinis ekonomikos augimas nuo 7 procentų 1998-2008 metais sulėtėjo iki 4 procentų 2010-2011 metais. Be to, valstybės bendrovių plėtra drastiškai sumažino poreikį turėti rinkos institucijų, naikinti korupciją ir pagerinti verslo aplinką.
Kai Rusijos valstybinis kapitalizmas įsivažiavo, ankstesni antikorupcijos pasiekimai buvo sunaikinti ir verslo aplinka suprastėjo iki tokio lygio, kad šiuo metu nuteka apie 4 proc. BVP dydžio kapitalo.
Praėjusio dešimtmečio antroje pusėje, kai Rusijos valstybinis kapitalizmas įsivažiavo, ankstesni antikorupcijos pasiekimai buvo sunaikinti ir verslo aplinka suprastėjo iki tokio lygio, kad šiuo metu nuteka apie 4 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP) dydžio kapitalo.
Šie skaičiai stulbina, kai turime omenyje aukštas naftos kainas, gausias galimybes investuoti ir leisgyvę pagrindinių iš Rusijos tekančio kapitalo priėmėjų – JAV bei Europos – ekonomiką.
Trumpai tariant, trečia pagrindinė Rusijos transformacijos pamoka yra tokia, kad valstybinis kapitalizmas neveiksmingas (bent jau be stiprios meritokratinės (apdovanojančios gabiausius) politinės partijos, kaip kad Kinijoje). Išties, pastarieji įvykiai parodė, kad sistema yra iš prigimties nestabili.
Kadangi rinkos reformos atnešė daug gerovės (vidutinis metinis BVP vienam žmogui, vertinant pagal perkamosios galios paritetą, dabar yra 17 tūkstančių JAV dolerių), plati vidurinioji klasė, daugiausia susibūrusi smulkaus ir vidutinio dydžio bendrovėse ir paslaugų sektoriuje, išsiplėtė už valstybės valdomų monstrų pasiekiamumo ribų.
Dauguma šios viduriniosios klasės atstovų gyvena dideliuose miestuose, kur dabar vyksta kova dėl Rusijos ateities. Šios viduriniosios klasės poreikiai tapo esminiai. Jos atstovai supranta, kad jie turi laimėti kovą prieš korupciją arba palikti šalį, nes kitaip Rusijoje neturės ateities.
Štai kodėl jie susitelkė apie jauną tinklaraščio rašytoją Aleksejų Navalnį, kurio „WikiLeaks“ primenančios kampanijos prieš korupciją pateikė įrodymų apie iš valstybės valdomų įmonių pavogtus milijardus dolerių, pareigūnų įsigyjamus prabangius limuzinus ir įspūdingą elito „vunderkindų“ sūnų bei dukterų padarytą karjerą.
A. Navalnio pateikti įrodymai ir pravardė, kurią jis suteikė V. Putino politinei partijai („sukčių ir vagių partija“), turbūt yra pats svarbiausias veiksnys, nulėmęs, kad „Vieningoji Rusija“ neteko parlamentinės daugumos per visuotinius Rusijos Dūmos rinkimus gruodį.
Be to, didžiulės rinkimų rezultatų klastotės sužadino viduriniosios klasės nuoskaudas ir subūrė dešimtis tūkstančių protestuotojų gatvėse.
Ironiška, bet nuo tada protestų banga dera su „modernizavimo hipoteze“, kurią V. Putino vyriausybė nuolat naudojo, kad Rusijoje pateisintų demokratijos sumažinimą. Esą demokratija yra pastovi tik jeigu visuomenė pakankamai gerai gyvena ir turi stiprią viduriniąją klasę. Iki tol reikia centralizuoto valdymo.
Dabar, regis, yra pakankamai gerovės. Tai išstūmė į priekį vidutiniąją klasę, kad ji reikalautų vyriausybės atskaitomybės, teisinės valstybės ir tikros kovos prieš korupciją. Kad ir kas nutiks 2012 metų kovo mėnesio prezidento rinkimuose, politinė viduriniosios klasės mobilizacija galiausiai nuves į demokratiją.
____________________
Sergejus Gurjevas yra Naujosios ekonomikos mokyklos Maskvoje rektorius. Aleksas Civinskis yra Jeilio universiteto ekonomikos profesorius.
