Vokietija neigia skolų krizės dėsnius ir, priešingai nei kitos didžiosios ES šalys, džiaugiasi ekonominiu pakilimu.
Euro zonos šalys klimpsta į skolas, o jų ekonomika stoja. Tuo tarpu Vokietija skaičiuoja bene geriausias savo dienas nuo Berlyno sienos griūties. Tarp Vokietijos laimės kalvių – tiek griežta politika, tiek pati euro zonos skolų krizė.
2012 metai žada būti itin sunkūs Europai, tačiau Vokietija juos pasitinka su mažiausiu nedarbo lygiu nuo 1989 metų. Vokietijoje 2011 metų gruodį bedarbių skaičius siekė 6,8 proc., kai Ispanijoje – 23 proc.
Vokietijos ekonomikos augimas irgi smarkiai lenkia visas didžiąsias Vakarų Europos ekonomikas. Pernai Vokietijos ekonomika toliau augo 3 proc. Tuo tarpu Ispanijos, Italijos, Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas neviršijo 1 proc.
Pagrindinis tokios Vokietijos sėkmės recepto ingredientas – jos ekonomikos konservatyvumas. Šis pradėjo formuotis dar viduramžiais. Dabartinės Vokietijos miestai priklausė Hanzos prekybinei gildijai, kuri įtariai žiūrėjo į paskolas ir finansų srityje atsiliko nuo Europos pietinių valstybių.
Pasak „Financial Times“ apžvalgininko Johno Plenderio, Hanzos gildijos įtaka lėmė, jog „Vokietijos bankininkystė vis dar atsilikinėjo XIX amžiuje, o XX amžiuje dideli Vokietijos bankai lėtai reagavo į mokėjimo kortelių svarbą, vertybinius popierius bei išvestinių priemonių rinką“.
Lyginant su kitomis euro zonos šalimis, vokiečių vartojimo kultūroje skolinimasis ir investavimas biržose iki šių dienų išliko retu reiškiniu. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenimis, Vokietija 2007 metais buvo mažiausiai besiskolinanti euro zonos valstybė, o 2003–2009 metais Vokietijos namų ūkiai taupė daugiausia iš visų euro zonos narių.
Tokie milijoniniai banknotai buvo leidžiami skaudžiai vokiečių menamos Veimaro hiperinfliacijos metu.
„Didelė pasaulio dalis gyveno su paskolų narkotiku. Jungtinės Karalystės ekonomika labai priklauso nuo nekilnojamojo turto. Tai turi didelę socialinę vertę. Visi yra tuo apsėsti. O Vokietijoje beveik visi nuomojasi“, – vokiečių išskirtinumą dienraščiui „The Guardian“ aiškino banko „Deutsche Bank“ vyriausiasis ekonomistas Thomas Mayeris.
Vokietijos gyventojų taupumas verčia šalies vyriausybę vykdyti griežtesnę finansinę politiką infliacijos atžvilgiu. Santaupų prikaupusiems vokiečiams kainų išaugimas kirstų stipriau nei šalims, kurių gyventojai labiau linkę investuoti.
„Vidutiniam amerikiečiui infliacija reiškia, jog namų kainos kyla, o skolos vertė krenta, – dienraščiui „The New York Times“ pasakojo Peteris Bofingeris, vienas iš Vokietijos kanclerės Angelos Merkel nepriklausomų ekonomikos patarėjų. – Tuo tarpu vokietis investavęs į gyvybės draudimą bei sėdintis išnuomotame bute yra labiau pažeidžiamas infliacijos“.
Infliacijos baimę vokiečiams kelia ir į tautos sąmonę įsirėžę Veimaro respublikos hiperinfliacijos siaubai. Tarpukario Vokietijoje kilusi infliacija buvo tokia nevaldoma, jog atlyginimus vokiečiai namo veždavosi karučiais. 1923 metais už vieną JAV dolerį buvo galima nusipirkti 4,3 trln. Vokietijos markių.
Tarpukario Vokietijoje kilusi infliacija buvo tokia nevaldoma, jog atlyginimus vokiečiai namo veždavosi karučiais. 1923 metais už vieną JAV dolerį buvo galima nusipirkti 4,3 trln. Vokietijos markių.
Menas gaminti tai, ko reikia
Istoriškai bei kultūriškai Vokietijoje susiklostė atsargus bei konservatyvus požiūris į ekonomiką. Nepasikliaudami vien finansų rinka bei galimybėmis pasipelnyti iš akcijų biržų, vokiečiai savo ekonomiką pastatė ant gerai patikrinto ekonomikos ramsčio – gamybos.
BMW – vienas iš Vokietijos gamintojų, kurie pelnosi iš besivystančių šalių.
Tačiau globalizacijos laikais išsivysčiusioms šalims vis sunkiau konkuruoti su besivystančių šalių pigia darbo jėga. Pavyzdžiui, 2010 metais Vokietijoje užmokestis už darbo valandą buvo apie 44 JAV dolerius, o Brazilijoje – 10 dolerių.
Vokietija, nors ir turėjo užleisti pasaulio eksporto lyderės pozicijas Kinijai, sugebėjo besivystančias šalis iš savo konkurentų paversti klientais. Tai ji padarė Mittelstand – mažų ir vidutinių įmonių – pagalba. Šios įmonės dažniausiai priklauso šeimoms ir didelį dėmesį skiria produktų kokybei bei greitam jų pristatymui.
Mittelstand įgudo gaminti nišinius produktus, kurių besivystančios šalys nesugeba pasigaminti ir kurių joms reikia. Vokiečių šeimos įmonės specializuojasi inžinerijos produktuose, reikalinguose gaminti kitus produktus.
Augančiose pasaulio ekonomikose taip pat didėja vokiškų aukštos klasės automobilių paklausa. Naujieji Brazilijos ar Kinijos turtuoliai noriai renkasi tokius Vokietijoje gamintus automobilius kaip BMW, „Porsche“ ar „Audi“.
„Europos ligonio“ išgijimas
Vien kokybiškos gamybos vokiečiams neužteko, kad jų ekonomika dabar augtų. Tai įvyko su politikų pagalba, kurios prieš dešimt metų Vokietijai labai reikėjo. Po euro įvedimo didžiausios ES šalies ekonomika, nepaisant galingo eksporto, praktiškai sustojo ir Vokietija buvo praminta „Europos ligoniu“.
2005 metais tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis pradėjo ekonominę reformą „Agenda 2010“. Buvo apkarpyti mokesčiai verslui, sumažintas pajamų mokesčio tarifas, parduotuvėms leista dirbti ilgiau.
Didžiausią poveikį „Agenda 2010“ turėjo darbo rinkai. Vyriausybė sutarė su profsąjungomis mainais į užtikrintą darbo vietą sumažinti darbo valandų skaičių. Sumažėjusį atlyginimą iš dalies kompensavo valstybė.
Vokietijos darbininkų algos buvo paaukotos ir dėl geresnio konkurencingumo. Kuomet Pietų Europos gyventojai džiaugėsi sparčiu atlyginimų augimu, vokiečių algos kilo nežymiai ir nelenkė infliacijos tempų. ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2000–2010 metais Vokietijoje algos vidutiniškai augo 1,7 proc. per metus. Tuo tarpu Italijoje – 3,1 proc., Graikijoje – 3,4 proc., Ispanijoje – 4,1 proc.
Nors skausmingos ekonomikos reformos kainavo G. Schroederiui postą, jos pagydė „Europos ligonį“. Jau 2007 metais buvo jaučiamas Vokietijos ekonomikos pagyvėjimas, padidėjo dinamiškumas bei konkurencingumas. Reformos padėjo greitai atsistoti ant kojų ir po finansų krizės.
Nors 2009 metais Vokietijos ekonomika neišvengė recesijos ir susitraukė 5 proc., tačiau darbo rinkos reforma padėjo krizės metu išsaugoti pusę milijono darbo vietų. Vokiečių įmonėms nereikėjo iš naujo samdyti specialistų ir jos greičiau atsitiesė po krizės. Taupieji vokiečiai taip pat galėjo patys paremti savo ekonomiką finansinėmis injekcijomis ir neįklimpti į skolas, kaip kitos euro zonos šalys.
Eurui blogai – Vokietijai gerai
Paradoksalu, tačiau pablogėjusi euro zonos padėtis išėjo į gerą vokiečių ekonomikai. Prieš euro įvedimą Vokietija kentėjo nuo pervertintos markės, kuri pabrangino Vokietijos eksportą. Kitos šalys netgi specialiai laikė savo valiutų kursus žemesnius, kad galėtų nukonkuruoti vokiškas prekes.
Steve’as Rattneris: „Nuvertinto euro suteiktas ekonominis stimulas yra toks galingas, jog šiandien Vokietijoje labiausiai nerimaujama, kad ekonomika gali perkaisti ir sukelti infliaciją“.
Tad vien euro įvedimas, kuris nebeleido euro zonos narėms manipuliuoti savo valiuta, buvo pliusas Vokietijai. Be to, euras yra pigesnis už Vokietijos markę. Taigi atpigo ir vokiškas eksportas. Pasak buvusio Baracko Obamos patarėjo bei ekonomikos žurnalisto Steve’o Rattnerio, nuo 1999 metų, kai buvo įvestas euras, Vokietijos konkurencingumas padidėjo beveik 20 proc.
„Nuvertinto euro suteiktas ekonominis stimulas yra toks galingas, jog šiandien Vokietijoje labiausiai nerimaujama, kad ekonomika gali perkaisti ir sukelti infliaciją“, – aiškina S. Rattneris.
Vienos žinomiausių idėjų kalvių – Vašingtone įsikūrusio Petersono tarptautinės ekonomikos instituto mokslininkai Olivieris Jeanne’as, Arvindas Subramanianas bei Johnas Williamsonas pritaria ryšiui tarp skolų krizės ir Vokietijos dabartinės sėkmės.
„Euras Vokietijai yra naudingas, o labiausiai – jos eksportui, nes jis silpnesnis nei Vokietijos markė todėl, kad euro zonai priklauso tokios šalys kaip Graikija ir Airija“, – savo straipsnyje teigia mokslininkai.
Optimistiškai miglota ateitis
Nepaisant geros dabartinės vokiečių ekonominės padėties, šalies ateitis, kaip ir visos Europos, nėra aiški . Visų pirma, pagrindinėms Vokietijos eksporto rinkoms sekasi sunkiau. Kinijos ekonomikos augimas nuo dviženklio skaičiaus pereina prie vienaženklio. Euro zonos narių ekonomika traukiasi.
Nors skolų krizė padėjo Vokietijos ekonomikai, euras jai yra gyvybiškai svarbus. Kadangi Vokietija tapo Europos augimo varikliu ir taupymo pavyzdžiu, jai tenka didžiausia ne tik politinė, bet ir finansinė atsakomybė už prasiskolinusias Europos šalis. Kitaip tariant, neaišku, kiek vokiečiai dar turės sumokėti į Europos gelbėjimo fondą.
Nepaisant klibančio euro, 2011 metų gruodžio apklausos parodė, jog į ateitį Vokietijos gyventojai žvelgia pakankamai optimistiškai. Nors 2012 metais šalies ekonomika nebepajėgs palaikyti tokio augimo kaip pastaruosius porą metų, tačiau, ekonomistų teigimu, nuosmukis bus negilus ir trumpas.
Vokietija savo sėkmės receptą – taupymą, konkurencingumo didinimą bei griežtą finansų politiką – bando primesti skolų krizėje atsidūrusioms šalims. Bet ne visos šalys gali sekti Vokietijos pėdomis ir tapti eksporto milžinėmis. Kai kurios turi specializuotis kitose srityse.
Kaip dienraščiui „The New York Times“ sakė Londone esančios idėjų kalvės Europos reformų centro mokslininkas Philipas Whyte’as, „ne kiekvienas gali būti kaip Vokietija. Pasaulis neprekiauja su Mėnuliu“.
