T. Janeliūnas.
Vos per pora savaičių nuo Kalėdų benzino ir dyzelino kainos Lietuvos degalinėse šoktelėjo apie 30-40 centų. Net jei jūs nesate didelis pasaulio naujienų gerbėjas, bet vairuojate automobilį, turėjote įtarti, kad kažkas vyksta. Tačiau kol kas vyksta tik flegmatiški „svyravimai“, palyginti su tuo, kokie „fejerverkai“ naftos kainų grafikuose gali prasidėti netrukus. Lyg būtų maža euro krizės, didėja rizika, kad 2012 m. įvyks ir didžiulė naftos krizė.
Mūsų degalinių operatoriai, kaip visada, nedelsdami suskumba kelti degalų kainas vos tik tarptautinėse rinkose pabrangsta būsimi naftos sandoriai. O jose tikrai būta bemaž 10 proc. brangimo: prieš Kalėdas „Brent“ tipo nafta kainavo apie 103 JAV dolerius už barelį, o netrukus po Naujųjų pasiekė 114 dolerių žymą. Viso to kaltininkas – Iranas, kuris prieš pat Naujuosius metus nusprendė pažaisti su savo naujausiais žaisliukais – trumpojo ir vidutinio nuotolio raketomis. Sėkmingai juos išbandę, iraniečiai perspėjo, kad nesunkiai gali kontroliuoti laivybą Ormūzo sąsiauriu, tad geriau jau ten tegul nesirodo JAV karo laivai.
Amerikiečiai ilgai nelaukę nutarė dar labiau ekonomiškai paspausti Iraną – uždraudė JAV finansų sistemoje turėti reikalų su bet kuriais užsienio bankais, kurie bendradarbiauja su Irano centriniu banku. Tai turėtų apsunkinti Iranui valiutos konvertavimą ir atsiskaitymus už parduodamą naftą.
Dar labiau naftos kainą pakėlė ES atstovų ketinimai įvesti embargą Irano naftai. Tokia galimybė bus svarstoma sausio 30 d. ES užsienio reikalų ministrų tarybos susitikime. Vien užuominos apie galimą tokį embargą sukėlė nerimo pasaulio rinkoms, mat Iranas pagrasino, jog embargo atveju blokuos Ormūzo sąsiaurį. Tai jau grėstų rimtais naftos tiekimo sutrikimais, nes per šį sąsiaurį vyksta apie 40 proc. visos pasaulio naftos prekybos jūra (arba 20 proc. bendros pasaulio naftos prekybos).
JAV ir Jungtinė Karalystė suskubo pareikšti, jog niekam neleis stabdyti globalios prekybos ir esant reikalui panaudos savo karinį laivyną. Pradeda kvepėti paraku?
Naftos kainos pribaigs ES?
Karas Irane arba dėl Ormūzo sąsiaurio kontrolės iš tikro sudrebintų naftos rinką. Kaip teigia naftos rinkų analitikai, tokiu atveju niekas nebedrįstų net apytiksliai spėti, kiek kainuos barelis naftos. „Galite imti bet kokį skaičių, padvigubinti, ir tai nepasirodys neįmanoma“, – kalbėjo vienas biržos makleris, turėdamas galvoje, žinoma, skaičių virš 100. Kad tai nėra tušti paistalai, gali patvirtinti istoriniai įvykiai. Irano revoliucija ir netrukus prasidėjęs Irano ir Irako karas 1979-1980 metais naftos kainas padvigubino. Iki pat 2008 metų, perskaičiavus dolerio vertę, nafta nekainavo tiek daug, kaip vykstant Irano ir Irako karui.
Daugiausia problemų dėl galimo Irano naftos embargo patirtų Graikija, Italija ir Ispanija.
Nejaugi toks scenarijus negąsdina ES lyderių, užsimojusių pamokyti Iraną ir nebepirkti iš jo naftos? Ne visos ES šalys tokiam sumanymui pritaria. Daugiausia problemų dėl galimo Irano naftos embargo patirtų Graikija, Italija ir Ispanija. Pagal 2010 m. ES statistiką, Irano tiekiama nafta sudaro 15 proc. viso Ispanijos naftos importo, 14 proc. – Graikijos ir 13 proc. – Italijos.
ES yra antra didžiausia Irano naftos eksporto rinka, perkanti apie 450 tūkst. barelių naftos per dieną (arba apie 20 proc. visos Irano eksportuojamos naftos). Kiek daugiau iš Irano gauna tik Kinija (manoma – apie 550 tūkst. barelių per dieną). Nenuostabu, kad būtent Pietų Europos šalys ėmė burbėti, kad Irano naftos embargas turėtų vykti palaipsniui, kad nepakenktų ir taip nemažai problemų turinčioms ES narėms.
Italija net užsiminė, kad embargo įvedimas galėtų užsitęsti iki metų ir būtų daromos išimtys. Žinoma, tokiu atveju pati embargo idėja būtų sužlugdyta, todėl prancūzai ir britai nelinkę į labai dideles išimtis. Tačiau naftos kainų šuolis visai ES ekonomikai, o ypač silpniausioms euro zonos grandims, gali tapti tuo lemiamu paskutiniu lašu, dėl kurio ES įsmuks į recesiją, o euras ims byrėti.
Sankcijos – jokio rezultato, vien tik rizika
Vis dėlto net ir visuotinis europiečių atsisakymas pirkti naftą iš Irano nesužlugdytų šios šalies ekonomikos. Jei Kinija neprisidės prie sankcijas taikančių šalių, Iranas nesunkiai gali kompensuoti praradimus. Šiuo atveju suveiks klasikinis nerezultatyvių ekonominių sankcijų principas: jas taikanti šalis (ar šalys, kaip ES) turės daugiau žalos, nei sankcijų objektas.
Visa Irano istorija nuo revoliucijos laikų 1979 m. rodo, kad didėjant spaudimui iraniečiai renkasi konfrontacijos, o ne nuolankumo kelią.
Galimybės priversti Iraną stabdyti savo branduolinę programą ar mažinti karinį aktyvumą Ormūzo sąsiauryje taip pat atrodo menkai perspektyvios. Greičiausiai tai tik dar labiau padidins iraniečių agresyvumą. Visa Irano istorija nuo revoliucijos laikų 1979 m. rodo, kad didėjant spaudimui iraniečiai renkasi konfrontacijos, o ne nuolankumo kelią.
Irano lyderių kalbose nuolat minimas neišvengiamas susidūrimas su amerikiečiais ir žydais, o tokiame kontekste vidaus problemos tampa antraeilės. Pati Irano branduolinė programa yra bene labiausiai skirta padidinti galimus JAV intervencijos kaštus, nes Iranas jau tris dešimtmečius gyvena nuolatinėje baimėje dėl išorinės intervencijos. Irano lyderiai tą baimę periodiškai ir paskatina, kad visuomenė nepamirštų, „vardan ko“ turi būti stiprinamos Irano karinės galimybės.
Tokioje situacijoje JAV ir ES pasirinkimai yra tik „blogi“ arba „labai blogi“. Laukti ir nieko reikšmingo nedaryti – tai galiausiai suteikti Iranui laiko pasigaminti branduolinį ginklą. Jokios diplomatinės pastangos tai sustabdyti nedavė rezultatų. O Iranas su branduolinėmis raketomis, bent jau JAV ir Izraelio vertinimais, – tarsi savižudis teroristas, pasiryžęs sunaikinti nekenčiamą priešą negailėdamas net savęs.
Didinti spaudimą Iranui ir net rizikuoti kariniu susidūrimu – tai veltis į neprognozuojamą konfliktą, kurio pasekmės globaliai ekonomikai ir saugumui gali būti sunkiai įvertinamos. Tačiau, atrodo, būtent šis variantas tampa vis labiau tikėtinas. Aplink Persijos įlanką greit pasidarys tiršta nuo karo laivų. Izraelis jau ketina stabdyti savo atomines elektrines, baimindamasis galimų oro smūgių iš Irano pusės.
Žinoma, galima bandyti raminti save, kad blefavimo tarptautinėje politikoje yra daugiau nei pokeryje. Iš tiesų, jei visi politikų grasinimai būtų įvykdyti, vien per XX a. žmonija jau būtų susinaikinusi bent keletą kartų. Tad Irano gąsdinimai taip pat gali būti tik eilinis blefas – ypač žinant, kad kovo mėnesį šalyje vyks parlamento rinkimai. Blefuoti dėl sankcijų gali ir ES, tik jos blefas gali labai greitai subliūkšti – krizės kamuojamos ES šalys gali greitai atsisakyti „solidarumo“ idėjų, jei matys, kad tai per brangiai kainuoja. Tačiau net ir neilgai trunkantis blefavimas gali gerokai panervinti, ypač užsukus į degalines.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
