Daugiau nei pusė nuolat Vilniaus gatvėse elgetaujančių asmenų – darbingo amžiaus žmonės.
2 tūkst. litų siekianti bauda už išmaldos davimą Vilniaus elgetoms sukritikuotas kaip itin nedoras žingsnis. Išmalda – tik prašančiojo ir ją teikiančiojo reikalas, įrodinėja kritikai, tačiau sostinės valdžia tikisi, jog gal tokiu griežtu draudimu bus galima naujam gyvenimui prikelti jau nieko iš jo nebereikalaujančius.
Draudimą duoti išmaldą sostinės savivaldybė patvirtino praėjusių metų lapkričio mėnesį. Tačiau iki šiol nebuvo niekas nubaustas – policijos pareigūnai neišrašė nei vieno įspėjimo, neskyrė nei vienos baudos.
Ilgus metus galiojęs draudimas prašyti išmaldos irgi nebuvo griežtai vykdomas. Piniginėmis nuobaudomis bausta tik retu atveju, o pareigūnams dažniausiai užkliūdavo tik nepatogumų ar problemų aplinkiniams keliantys elgetos. Ilgamečių gatvės gyventojų daugelis nebekliudo.
Savivaldybės atstovai tikina, jog nauju nutarimu siekiama ne susirinkti papildomų pinigų, o greičiau priversti susimąstyti, kokiu būdu elgetaujančiam būtų galima padėti. Mat ilgus metus galiojęs draudimas neprašyti išmaldos nepaskatino ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių.
Tad nežinia, ar dabar išsipildys viltys, kad vietoj lito geradariai pasiūlys galimybę pradėti naują gyvenimą ar bent patarimą, kur ieškoti pagalbos, o uoliausi kaulytojai, neturėdami kur dėtis, vietoj elgetavimo bėgs ieškoti darbo.
Patenkinti tik elementarius poreikius
Nuolat sostinės gatvėse elgetaujančių žmonių suskaičiuojama arti šimto. Kone visi žino, kur jiems gali būti suteikta pagalba, tačiau dažniausiai naudojasi tik vienkartine labdara – kasdien dalijamu nemokamu maisto daviniu, drabužiais, lova nakvynės namuose.
Praėjusių metų vasarą sostinės atliktas tyrimas atskleidė, kad pusė elgetaujančiųjų – darbingo amžiaus žmonės. Tačiau tik maža dalis atsidūrusiųjų gatvėje nori grįžti į normalų gyvenimą, tikino sostinės savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa Laiconienė.
74 proc. gatvėse sutiktų elgetų savivaldybės darbuotojams prisipažino žinantys, kad pagalbos gali kreiptis į Socialinės paramos tarnybą, tačiau nežada to daryti – jiems gerai ir taip.
Elgetaujantys asmenys bent keturiose skirtingose miesto vietose gali gauti nemokamų šiltų pietų porciją. Vien katalikiška labdaros organizacija „Caritas“ kasdien pietumis pavaišina pusę tūkstančio prašytojų.
„Gatvėse metai iš metų gyvenantys asmenys net nenori darbo, normalaus gyvenimo – jų interesai tėra patenkinti elementarius žmogiškuosius poreikius. Maisto, nakvynės ir drabužių galima galima gauti nemokamai, tad ne paslaptis, jog surenkami pinigai dažniausiai išleidžiami svaigalams, cigaretėms“, – tikino R.Laiconienė.
Niekas nefiksuoja ir neregistruoja, kiek nemokamų sriubų per dieną suvalgo vargetos ar kiek iš labdaros teikėjų gauna drabužių. Kiek sunkiau su medikamentais, tačiau ir jų įmanoma gauti miesto nakvynės namuose.
Savivaldybės atstovė R. Laiconienė tikino, jog nuolat miesto gatvėse matomi vargetos nėra nepatenkinti gyvenimu – jiems tai nei gėdinga, nei nemalonu.
Gana ir lovos
Vakarais Vilniaus nakvynės namus užplūsta laikinai ar ilgam gyvenamosios vietos netekę asmenys. Dalis įstaigos skirta ieškantiems pastogės ilgesniam laikui, dalis – ieškančių lovos vienai nakčiai.
Prašantieji vietos nakvynei vienai nakčiai dažniausiai pasirodo ir kitą naktį, dalis – ir metų metus. Savivaldybės darbuotoja R. Laiconienė teigė, jog atėję tik pernakvoti neprivalo pateikti jokių savo duomenų, pasirašyti sutarčių.
„Jei kažko iš jų pradėtume prašyti, greičiausiai ta dalis žmonių nebesilankytų ir pasirinktų nuolatinį gyvenimą gatvėje – dažnas po šaltos žiemos pavasario jau nebesulauktų“, – teigė R.Laiconienė.
Nakvynės namuose vienai nakčiai galima priimti iki šimto žmonių. Žiemos metu čia nuolat nakvoja daugiau nei aštuoniasdešimt. Pageidaujantieji ilgalaikės gyvenamosios vietos yra įtraukiami į socialinės pagalbos programą – mainais už norą keistis jiems suteikiama nakvynė, darbo paieškos, dokumentų tvarkymas.
2010 metais 21 asmeniui surastas nuolatinis gyvenamasis plotas, 38-iems surastos darbo vietos. Iš viso per metus nakvynės namuose prieglobsčio ieškojo 313 asmenų, daugiau nei pusė jų priskiriami rizikos grupei.
Varžo teises?
Sostinei paskelbus apie draudimą šelpti elgetaujančius, griežtai paprieštaravo katalikiška organizacija „Caritas“, vien Vilniaus arkyvyskupijoje kasmet suteikianti pagalbą daugiau nei dešimčiai tūkstančių asmenų.
Bauda negresia tik prašantiems ir suteikiantiems išmaldą maldos namuose, tačiau „Caritas“ komunikacijos koordinatorė Dalia Sakalauskaitė-Babravičė tikina, jog draudimą vis dėlto galima laikyti žmogaus teisių suvaržymu.
„Jei aš uždirbu pinigus, tai galiu pati ir spręsti, kam juos skirti. Nereikėtų taip kategoriškai apibrėžti, jog prašantieji išmaldos tik tie, kuriems trūksta buteliui. Tai tik viena kategorija žmonių“, – dėstė moteris.
Gatvėse rankas tiesia ir nemažai senyvo amžiaus žmonių, turinčių stogą virš galvos, tačiau nesugebančių išgyventi iš skiriamų pensijų, socialinių pašalpų. „Tai jau sisteminės problemos, valstybė turi mažinti visuotiną skurdo lygį. Tačiau kai kuriems jokio kito būdo kaip tik prašyti iš praeivių pinigų, išties nėra“, – teigė D.Sakalauskaitė-Babravičė.
Pripranta prie skurdo
Tiek „Carito“, tiek sostinės valdžios prioritetai tie patys – ugdyti, o ne šelpti. Tačiau iš skurdo išgelbėti žmones nėra taip lengva, mano Julius Morkūnas, Vilniaus savivaldybės Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vedėjas: „Skurdas – tarsi užburtas ratas. Sostinės įteisintas draudimas turėtų pasktinti ir bendruomeniškumą. Pinigų davimas – viena lengviausių priemonių, tai turėtų būti laikina pagalba, tačiau elgetaujantiems toks būdas tampa nuolatiniu pajamų šaltiniu. Žmogui verčiau padovanoti meškerę, o ne žuvį.“
Su socialinės rizikos asmenimis dirbantys žmonės nebetiki kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie ilgamečius vargetas, netikėtai susikūrusius tvarkingą gyvenimą. „Carito“ atstovė D.Sakalauskaitė-Babravičė aiškino, jog iki pusės metų trunkantis elgetavimas – saugus laikotarpis, kai žmogus dar turi entuziazmo stengtis, siekti geresnio.
„Kuo ilgiau žmogus skurde gyvenęs, tuo sunkiau jį išgydyti. Žmonės paprasčiausiai išmoksta susitaikyti su esamomis sąlygomis, susiranda bendraminčių, pamato, jog įmanoma išgyventi. Motyvaciją įskiepyti tokiems jau labai sunku“, – aiškino moteris.
„Carito“ darbuotoja aiškino, kad sunkiausiai permainoms pasiduoda ir vaikai, užaugę asocialiose, skurdžiose šeimose, mokyklą į nusikalstamą veiklą iškeitę asmenys, jauname amžiuje vaikų susilaukusios merginos.
„Siūlome įvairias integracines programas, mokymus. Nedėstome teorijų, bandome žmones sudominti socialiu gyvenimu, mokome juos ieškoti, domėtis, kovoti. Tik tos permainos netrunka trumpai – optimaliai iki penkerių metų“, – aiškino D.Sakalauskaitė-Babravičė.
