J. Razma teigia, kad partijos pačios yra suinteresuotos leisti pinigus efektyviai, be to, turi savus priežiūros mechanizmus.
Vieno tinklaraštininko pastebėjimas, kurį netruko pasigauti žiniasklaida, privertė susizgribti ministerijas – jos aiškinsis, ar politinės partijos, kurių pajamų didžiąją dalį nuo šiol sudarys biudžeto lėšos, privalės skelbti viešuosius pirkimus. Tuo metu didžiausių partijų lyderiai beria problemas ir rizikas, kurios iškiltų, jei partijoms reikėtų skelbti viešuosius pirkimus, ir siūlo taikyti politinėms organizacijoms išimtis.
Pagal Viešųjų pirkimų įstatymą (VPĮ), juridiniai asmenys turėtų skelbti viešuosius prikimus, be kitko, jei dirba viešajam interesui tenkinti ir jei daugiau nei pusę jų pajamų sudaro biudžeto lėšos.
Apskaičiuoti, kiek pajamų sudaro biudžeto lėšos – nesunku. Tačiau Ūkio ministerijai (ŪM) kilo klausimas, ar partijos atitinka pirmąjį kriterijų, tai yra, ar jų tikslas yra tenkinti viešąjį interesą.
ŪM paprašė Teisingumo ministerijos (TM) pateikti nuomonę, ar politinės partijos tikslas yra skirtas „specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio“ (taip teigiama VPĮ), tenkinti. Kol ŪM ir TM išsiaiškins, patiems politikams jau aišku, kad taip – partijos dirba dėl viešojo intereso ir jos formaliai turėtų skelbti viešuosius pirkimus. Ir kad būtent dėl to VPĮ reikia keisti.
Pirkimai taptų ginklu politinėje kovoje
Konservatorių-krikdemų frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma teigia, kad viešųjų pirkimų procedūros visų pirma gali tapti politinės kovos įrankiu. Pavyzdžiui, prieš rinkimus užginčijus kokį nors informacinės kampanijos paslaugų pirkimą partija gali likti be reklamos. J. Razma neabejoja, kad pirkimai galėtų būti ginčijami ne tik dėl konkurentų komercinių teisių pažeidimų – tai būtų puikus ginklas nešvarioms partijų kovoms.
Juo labiau, J. Razmos teigimu, politinės reklamos pirkimų problema šiuo aspektu jau yra išspręsta – reklamą partijos gali užsakyti tik tose žiniasklaidos priemonėse, kurios užsiregistravo Vyriausioje rinkimų komisijoje (VRK). Be to, visos užsiregistravusios priemonės turi taikyti vienodus reklaminio eterio laiko ar leidinių ploto įkainius. Tai pabrėžė ir VRK vadovas Zenonas Vaigauskas. Todėl, jo teigimu, šiuo atveju partijoms taikyti viešųjų pirkimų nuostatų nėra prasmės arba tektų keisti politinę reklamą reglamentuojantį įstatymą.
Tokiu atveju būtų grįžta prie J. Razmos jau minėtos nešvarios konkurencijos problemos. Be to, politikas teigia, kad būtų sudarytos sąlygos žiniasklaidos priemonėms faktiškai remti politines partijas siūlant nepagrįstai mažą kainą konkursuose.
Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius pastebi, kad iškiltų daugiau sunkumų užsakant politinę reklamą, skirtą tam tikrai vietovei (vienamndatėse apygardose) arba gyventojų grupei (pavyzdžiui, tautinių mažumų dominuojamose vietovėse).
J.Razma: partijos pakankamai prižiūri pačios
Vieno iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių nuomone, partijos pačios yra suinteresuotos iš biudžeto gautus pinigus išleisti kuo efektyviau, taigi papildoma kontrolė čia nereikalinga.
„Jei partija gavo milijoną, ji jį ir išleis“, – IQ teigė J. Razma, norėdamas pabrėžti, kad partijos sutaupytų lėšų vis vien į biudžetą negrąžintų.
Tačiau partijos gali leisti pinigus pirkdamos išskirtinai iš įmonių, susijusių su partijos nariais. Remti artimus ir prijaučiančius apsimoka, net jei jų siūloma kaina yra kiek didesnė nei galėtų pasiūlyti konkurentai. Į tokį argumentą J. Razma atsakė tuo pačiu – partijos vidinės kontrolės mechanizmai piktnaudžiauti lėšomis neleistų.
Tuo metu A. Butkevičius IQ teigė, kad galbūt vertėtų atskirti rinkimų kampanijų išlaidas ir, siekiant išvengti minėtų problemų, joms taikyti jau egzistuojančius reikalavimus. Tuo metu rutininėms išlaidoms, nerinkiminiu laikotarpiu, taikyti viešųjų pirkimų taisykles.
Tokį variantą J. Razma atmeta. Pasak jo, partijos vis dėlto skiriasi nuo įstaigų ar įmonių, teikiančių viešąsias paslaugas, todėl su viešaisiais pirkimais prasidėti neturėtų.
Anksčiau nekreipė į įstatymą dėmesio?
Tinklaraštininkas Mindaugas Voldemaras IQ teigė, kad jo pastebėjimas apie partijų finansavimo pokyčius ir dėl to formaliai atsirandančią prievolę skelbti viešuosius pirkimus buvo pirmasis, pasirodęs viešojoje erdvėje, bent jau pastaruoju metu. Šį pastebėjimą pasigavo žiniasklaida, o netrukus ėmė aiškintis ir ministerijos.
Tiesa, gali būti, kad ministerijoms ir kitoms institucijoms ši dilema ne nauja, tik aiškintis susigriebta po publikacijų.
Z. Vaigauskas IQ teigė, kad Viešųjų pirkimų tarnyboje (VPT) partijų išlaidų ir viešųjų pirkimų klausimas jau buvo svarstomas prieš maždaug pusantrų metų. Tuomet VPT, pasak Z. Vaigausko, žadėjo aiškintis situaciją, tačiau iki šiol to nepadarė.
„Jeigu įstatymas nebus pakeistas, VPT turės reaguoti ir žiūrėti, kaip partijose laikomasi Viešųjų pirkimų įstatymo. Įstatyme nėra išimties“, – naujienų portalui delfi.lt komentuodamas tinklaraštyje pateiktus svarstymus teigė tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas.
Tačiau gali būti, kad dar ir prieš uždraudžiant gauti paramą iš juridinių asmenų kai kurios partijos tam tikrais laikotarpiais daugiau nei pusę pajamų gaudavo iš biudžeto. Taigi joms galimai ir tuomet turėjo būti taikomas VPĮ.
