Eksperimentui penkiose savivaldybėse pasiteisinus, po trejų metų jis gali būti pritaikytas visoje Lietuvoje.
Dirba nelegaliai pas ūkininką ar lentpjūvėje. Suka neaiškų versliuką triskart per savaitę važinėdamas į Kaliningradą. Ir tuo pačiu metu, neturėdamas legalių pajamų, tūkstantėlį litų kartu su žmona prisiduria iš socialinės paramos. Tokius ir panašius piktnaudžiautojus sumaniusi išgaudyti Vyriausybė ketina pasitelkti tuos, kurie turėtų žinoti geriausiai, – kaimynus.
Nuo šių metų pradžios įsigaliojus Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymui be kitko penkiose savivaldybėse pradėtas trejų metų trukmės eksperimentas. Savivaldybės savarankiškai skirstys piniginę socialinę paramą, įvairias kompensacijas, pavyzdžiui, už šildymą, ir vertins jų gavėjus. Tam kiekvienoje seniūnijoje bus sudarytos specialios komisijos, kuriose dalyvaus seniūnai, seniūnaičiai ir vietos bendruomenės žmonės.
Gali būti ir teismų dėl atimtos paramos, žiniasklaida gali užsipulti, ypač prieš rinkimus, kad savivaldybė atiminėja paramą iš žmonių ir už tuos pinigus perka sau automobilių. Tokias rizikas IQ įvardijo eksperimente dalyvaujančios Šilalės savivaldybės meras Jonas Gudauskas. Pasak jo, bandomajame funkcijų perskirstyme dalyvaujančios savivaldybės turės tvarkyti „jautrią“ socialinę sritį ir, kadangi jų mažai, bus po didinamuoju stiklu.
Tačiau socialinės politikos profesorius Romas Lazutka abejoja, ar didinamasis stiklas į savivaldybes bus nukreiptas ilgai, ir ar jos, besistengdamos sutaupyti lėšų, nesiims to daryti pačių vargingiausių sąskaita. Galiausiai, pasak R. Lazutkos, kaimynai ir jų sveikas protas nebūtinai yra geriausias būdas spręsti sudėtingas ir ilgalaikes socialines problemas. Juolab kad tikrų bendruomenių – ne tiesiog žmonių, galinčių paskųsti benziną per sieną vežiojantį ir tuo pačiu metu paramą gaunantį kaimyną – Lietuvoje yra reta.
Ne visos savivaldybės tikisi sutaupyti
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad pilotinėje programoje dalyvaujančios penkios rajonų savivaldybės – Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės – turės galimybę pačios savo nuožiūra didinti arba mažinti socialinės paramos dydžius, taip pat skirti paramą įstatymo nenumatytais atvejais.
Be to, įstatyme numatyti nauji atvejai, kai žmonės galės pretenduoti į socialinę paramą. Pavyzdžiui, prieš kreipiantis pašalpos nebėra būtina prieš tai 6 mėnesius būti užsiregistravusiam darbo biržoje, o įsidarbinę socialinės pašalpos gavėjai galės dar pusę metų gauti pusę pašalpos sumos (taip norima paskatinti žmones susirasti darbą).
Prieš kreipiantis pašalpos nebėra būtina prieš tai 6 mėnesius būti užsiregistravusiam darbo biržoje, o įsidarbinę socialinės pašalpos gavėjai galės dar pusę metų gauti pusę pašalpos sumos (taip norima paskatinti žmones susirasti darbą).
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) tikisi, kad ir sugriežtinus vienus, ir išplėtus kitus kriterijus, per 2012 metus visose savivaldybėse bus sutaupyta 27,2 mln. litų.
Tačiau bandomajame savarankiškumo projekte nedalyvaujančios Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriaus vedėjas Viktoras Michailovas teigia apskritai nematantis galimybių sutaupyti. Pasak jo, įstatyme numatyti atvejai, dėl kurių socialinės paramos gavėjų gali nebent padaugėti.
Darius Brazys, analogiško Radviliškio rajono savivaldybės skyriaus vedėjas, taip pat sako negalintis prognozuoti, į kurią pusę keisis išlaidos socialinėms išmokoms. Radviliškio rajonas yra vienas iš penkių dalyvaujančių pilotinėje programoje.
Sutaupę žada geradarystes
Šilalės meras J. Gudauskas teigia, kad vienas iš paskatinimų dalyvauti bandomojoje programoje buvo galimybė paskirstyti sutaupytas lėšas savo nuožiūra. Tačiau jis kalba taip, lyg vietos žiniasklaidoje jau būtų sulaukęs kaltinimų, jog savivaldybė iš sutaupytų lėšų pirks naują automobilį ar rašiklių iš giminaičio firmos.
Meras tikina, kad sutaupytos lėšos bus išleistos tik visuomenės gerovei. Pinigų panaudojimo tvarką turės tvirtinti savivaldybės taryba. Prioritetai būtų infrastruktūros, jaunimo ugdymo arba panašūs projektai.
Tuo metu D. Brazys, socialinės paramos skyriaus Radviliškyje vedėjas, sako, kad pinigai turėtų būti skirti atlyginimų priedams – tik ne savivaldybės klerkų, o prastai apmokamų socialinių darbuotojų; arba naujiems socialiniams projektams.
Profesorius R. Lazutka teigia, kad sutaupius socialinės paramos lėšų lopyti mokyklos stogą arba paasfaltuoti kelis kilometrus „infrastruktūros“, nors tai yra geras darbas, vis dėlto nėra teisinga. Pasak jo, jau anksčiau savivaldybės, sutaupiusios socialinės paramos lėšų, galėjo jas naudoti savoms reikmėms. Pastebėjus netikslingo panaudojimo atvejų nacionalinė valdžia nustatė, kad sutaupytos lėšos gali būti skiriamos tik socialinėms reikmėms. Dabar tokio apribojimo penkioms savivaldybėms nebelieka.
R. Lazutkos teigimu, savivaldoje demokratinės priežiūra yra žymiai silpnesnė nei nacionalinėje politikoje, vietos žiniasklaida dažnai tiesiogiai susijusi su politikais, taigi kontroliuoti savivaldybių politikų veiksmus gyventojams gali būti sunkiau.
Vyriausybė nebeįsipareigoja penkioms eksperimentinėms savivaldybėms skirti papildomo finansavimo iš nacionalinio biudžeto, jei gyventojų prašomos paramos suma būtų didesnė nei tam numatyta pinigų.
Pagundų taupyti skurdžiausiųjų sąskaita gali padidinti ir tai, kad Vyriausybė nebeįsipareigoja penkioms eksperimentinėms savivaldybėms skirti papildomo finansavimo iš nacionalinio biudžeto, jei gyventojų prašomos paramos suma būtų didesnė nei tam numatyta pinigų.
Formuos kaimynų kuopeles
Aktyvesni šviesuoliai arba šiaip manantys, kad turi teisę spręsti, kuriam kaimynui pinigų ir taip per daug, galės kartu su seniūnais ir seniūnaičiais pretenduoti į seniūnijoje sudaromos socialinės paramos skirstymo komisijas. Jos bus sudaromos seniūno siūlymu ir tvirtinamos savivaldybės. Komisijos neturės sprendimo galios, tačiau, aptarusios paramos prašytoją arba gavėją, teiks rekomendacijas savivaldybės administracijai.
Komisijos veiks priklausomai nuo savivaldybės patvirtintos tvarkos. Pavyzdžiui, Šilalės rajono seniūnijose jos rinksis mažiausiai dukart per mėnesį. Svarstys naujus prašymus arba gavę naujos informacijos nagrinės, ar visi paramos gavėjai ją ima pagrįstai.
Komisijoms, kurias sudarys 5-7 žmonės, darbo teks nevienodai. Kai kurioms tereikės spręsti dėl kelių paramą gaunančių šeimų ir kelių dešimčių asmenų, o kitoms teks dirbti su šimtais.
Seniūnijų socialinės paramos komisijų pagalba bus mėginama akyliau žvelgti į nelegalias pajamas turinčius ir tuo pat metu valstybės paramos prašančius žmones.
Esant reikalui pašalpų gavėjai turės įsileisti į namus tikrintojus – dažniausiai tai bus socialiniai darbuotojai. Jie surašys vadinamuosius buities tyrimų aktus – surinks informaciją apie žmogaus ar šeimos gyvenimo sąlygas. Įtarus turint nelegalių pajamų bus kreipiamasi į Mokesčių inspekciją, Darbo inspekciją, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą ir kitas institucijas.
Ar jos galės įrodyti, kad Petras ar Jonas vežioja per sieną benziną ir todėl jam pašalpa nepriklauso – dar neaišku.
Buities tyrimo aktai sudaromi ir dabar, bet pradėjus veikti paramos skirstymo komisijoms, jų padaugės, sako J. Gudauskas.
Čia atsiranda naujų galimybių kyšiams – jei buities tyrimo aktai įgis daugiau svarbos, o juos surašinės po vieną ar du vaikščiojantys socialiniai darbuotojai.
Tuo tarpu D. Brazys žada, kad Radviliškyje seniūnijų komisijos pas gyventojus į namus nevaikščios – nebent išskirtiniais atvejais arba gavusios svarbios informacijos.
R. Lazutka: gerai, kad tik penkios
Jei eksperimentas, suteikiantis plačių galių savivaldybėms, pasiteisins, po trejų metų panaši žemiausiu savivaldos lygiu besiremianti socialinių išmokų skirstymo tvarka gali būti pradėta taikyti visoje Lietuvoje.
Vilniaus universiteto profesoriaus R. Lazutkos manymu, gerai, kad iš pradžių pasirinkta eksperimentuoti tik penkiose savivaldybėse. Vakarų Europos valstybėse paramos žmonėms „apsauginis tinklas“ ištiesiamas nacionaliniu mastu ir nėra visiškai perduodamas savivaldybėms. Nacionalinės socialinės apsaugos politikos nėra išplėtota tik Pietų Europoje ir tai vertinama kaip tam tikras atsilikimas.
Romas Lazutka: tikslas neturėtų būti išleisti kuo mažiau pinigų.
R. Lazutka mano, kad nauja tvarka greičiausiai nepasiteisins ir bus atšaukta, tačiau griežtai jos neatmeta – reikia pasižiūrėti, kaip ji veiks.
Jo manymu, neteisėtai paramą gaunančių žmonių problema politikų kalbomis yra išpūsta ir neprilygsta kitoms, kaip, pavyzdžiui, nesurenkamų mokesčių. Be to, Lietuvoje nėra galvojama apie atvirkštinę problemą – kad kai kurie žmonės paramos gauti negali, o ji, perdavus administravimą savivaldybėms, gali dar paaštrėti. Gavusios nurodymą taupyti savivaldybių administracijos, R. Lazutkos teigimu, galėtų žmonėms apsunkinti dokumentų tvarkymąsi, vangiai aiškinti paramos gavimo tvarką ir pasistengti, kad apsilankymas pas valdininkus taptų įspūdžiu, kurio pakartoti daugiau nebesinorėtų.
„Tikslas neturėtų būti išleisti kuo mažiau pinigų“, – sako R. Lazutka.
SADM pabrėžia, kad taupymas nėra vienintelis pertvarkos tikslas: siekiama tobulinti piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams sistemą, kad ji taptų veiksmingesnė, taiklesnė. Taip pat siekiama didinti darbingo amžiaus gyventojų motyvaciją dirbti, mažinti nepasiturinčių gyventojų ilgalaikę priklausomybę nuo socialinės paramos, skurdo spąstų riziką, piktnaudžiavimo parama galimybes bei užtikrinti paramą tiems, kam jos labiausiai reikia.
Vis dėlto R. Lazutka vardija abejones. Ilgai nedirbantys ir dirbti nenorintys žmonės negali būti perauklėjami vien kaimynų sveikam protui prieinamomis priemonėmis. Net jei už pašalpą perkamas butelis po butelio ir pakelis po pakelio, paramos nutraukimas tokiam žmogui nepadės – jam reikalinga ilgalaikė ir brangi socialinių darbuotojų pagalba arba bendruomenių pastangos.
