Panevėžio rajono Smilgių kaimo gyventojai, atsisukę vandens čiaupus, rauko nosimis ir trauko pečiais. Praėjusių metų pabaigoje Velžio komunalinio ūkio jiems tiekiamas vanduo pradėjo dvokti.
Dvokti ėmė prieš Naujuosius
Žmonių teigimu, nuo vandens, ypač šiltesnio, sklinda supuvusio kiaušinio smarvė.
„Mes iš karto atkreipėme dėmesį, kad kažkas su vandeniu ne taip. Iki tol vanduo neskleidė jokio nemalonaus kvapo“, – „Sekundei“ teigė Smilgių seniūnė Zita Dabužinskienė.
Apie smirdantį vandenį ji informavo tiekėjus. Velžio komunalinio ūkio direktoriaus pavaduotojas Alfonsas Lisas sako, kad šiuo metu yra nustatomos blogo vandens kvapo priežastys.
Paprastai nemalonų kvapą skleidžia tam tikrų cheminių medžiagų – chloro, sieros vandenilio ir kt. – junginiai. Tačiau geležies pašalinimo įrenginiai juos neutralizuoja.
Dvokiančiu vandeniu anksčiau piktinosi Daukniūnų, nemaloniu jo kvapu skundėsi Bernatonių gyvenvietės žmonės. Pernai pastačius geležies pašalinimo stotis, blogas vandens kvapas dingo.
Smilgiuose tokios stoties nėra. Vandens gręžinys yra palyginti gilus, siekia beveik 200 metrų.
A.Liso teigimu, smilgiečiams tiekiamo vandens kokybė iki šiol buvo gera. Netgi geležies koncentracija vandenyje yra perpus mažesnė už leistiną normą – 200 mikrogramų viename litre. Geležies pašalinimo stočių neturinčių vandenviečių vandenyje geležies randama per daug.
Pavyzdžiui, Upytėje, Šilagalyje, Vadokliuose, Ėriškiuose ir kt., geležies vandenyje randama nuo 3 iki 9 kartų daugiau už normą.
Trakiškio kaimo vandenvietė apskritai rekordininkė. Trakiškiečiai geria vandenį, kuriame geležies kiekis net 50 kartų viršija normą. Praėjusios vasaros pabaigoje darytų tyrimų duomenimis, 1 litre vandens rasta daugiau kaip 10 tūkstančių mikrogramų geležies.
Užpernai Trakiškio vandenvietėje geležies norma viršyta 16 kartų.
„Manau, kad pernai geležies koncentracijos vandenyje tyrimo rezultatus nulėmė tam tikros momentinės priežastys. Atlikę pakartotinį tyrimą, neabejoju, tokių skaičių nebegausime“, – tvirtino Velžio komunalinio ūkio direktoriaus pavaduotojas.
Pasak A.Liso, Trakiškio vandenvietė yra įtraukta į sąrašą vandenviečių, kuriose pirmiausia numatyta įrengti geležies pašalinimo įrenginius.
Krekenavos komunalinio ūkio direktoriaus Prano Čekio teigimu, tokia problema aktuali ir jiems. Bene labiausiai geležies persotintą vandenį geria žibartoniečiai.
Krekenavoje šiuo metu įgyvendinamas didžiulis vandentvarkos projektas, jį baigus esą labai pagerės gyventojams tiekiamo vandens kokybė.
Geležis sveikatai nepavojinga?
Panevėžio maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji specialistė – maisto produktų inspektorė Virginija Balčiuvienė sako, kad iš Panevėžio mieste ir rajone esančių 49 vandenviečių geležies pašalinimo įrenginių neturi 24. Beveik pusė visų tokių įrenginių neturinčių vandenviečių vandenį tiekia labai mažam vartotojų skaičiui, todėl statyti apie 100 tūkstančių litų kainuojančius įrenginius neapsimoka.
Pasak inspektorės, vandenvietėse, kurios priklauso komunaliniams ūkiams, palaipsniui statomi geležies pašalinimo įrenginiai. Praėjusiais metais jie pastatyti 7 rajono vandenvietėse.
Didžiausia problema yra nedidelės vandenvietės, eksploatuojamos privatininkų. Jie neturi lėšų tokiems įrenginiams.
Kaip pavyzdį inspektorė paminėjo Geležių vandenvietę, tiekiančią vandenį, kuriame padidėjęs geležies kiekis, mokyklai.
Specialistė ramina, kad vandenyje randamas didesnis geležies kiekis nėra pavojingas sveikatai, sukelia tik buitinių problemų: nudažo skalbinius, puodus ir panašiai.
Požeminiuose vandenyse geležis yra ištirpusi, nes po žeme ji yra tirpi. Atsukus čiaupą, vanduo gauna deguonies ir ima gamintis rūdys. Jos stambėja ir nusėda ant dugno.
Esant didelei geležies koncentracijai vanduo įgauna metalo prieskonį. Tokiu vandeniu užplikytos kavos, arbatos skonis prastesnis.
Be to, gali pakisti maisto, gaminamo su daug geležies turinčiu vandeniu, skonis.
Geležies koncentracijai vandenyje turi įtakos ir vamzdynų būklė.
Lietuvoje yra tūkstančiai kilometrų nenaujų magistralinių vandens vamzdynų, pagamintų iš geležies. Prieš patekdamas į vamzdynus geriamasis vanduo, kad nebūtų užterštas, chloruojamas, o chloras dar labiau paskatina rūdims susidaryti.
Jautresni žmonės kartais skundžiasi, kad nusiprausus daug geležies turinčiu vandeniu, jiems pasireiškia alergija – ant veido atsiranda raudonų dėmių.
Mažiau jautrūs žmonės nejaučia jokių negalavimų, juos tik nemaloniai nuteikia gelsvai rusva vandens spalva.
V.Balčiuvienė, teigdama, kad padidėjusi geležies koncentracija nepavojinga sveikatai, galvoje turėjo tuos atvejus, kai ji viršija normą kelis kartus. Specialistė negalėjo pasakyti, kokį poveikį žmogaus organizmui gali turėti vandenyje randama geležis, kai jos kiekis normą viršija 15, ką jau kalbėti apie keliasdešimt kartų.
Pasak inspektorės, nėra atlikta mokslinių studijų, kurios duotų atsakymą į šį klausimą.
Gyventojams, prioritetą teikiantiems kokybiškam vandeniui, specialistai pataria, jeigu yra galimybė, jungtis prie tokių tinklų, kuriais tiekiamas kokybiškas vanduo.
Dėl fluoro problemų nėra
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba skelbia nuo šių metų reikalausianti, kad vartotojai gautų tikslią, raštu pateikiamą informaciją, kokie vandens rodikliai prasilenkia su normomis.
Geriamojo vandens įstatyme numatyta, kad tiekėjai vartotojams turi suteikti žinių apie vandens kokybę. Ypač tuomet, kai tam tikri cheminės sudėties rodikliai (fluoridai, geležis, nitratai ir kt.) viršija leistinas normas.
Fluoro perteklius yra toks pat pavojingas, kaip ir nitratų, nes laikui bėgant sukelia sveikatos problemų.
Pasak V.Balčiuvienės, Panevėžio mieste ir rajone fluoro koncentracija vandenyje neviršija normų.
„Apskritai miesto ir rajono gyventojams tiekiamas gana neblogos kokybės vanduo, išskyrus vandenvietes, kurios neturi geležies pašalinimo stočių“, – kalbėjo ji.
Specialistės teigimu, vandens tiekėjai ir iki šiol privalėjo reguliariai atlikti vandens tyrimus. Paaiškėjus, kad vandens mikrobiologinis užterštumas viršija normas, jame yra per didelis nitratų ir kitų sveikatai pavojingų medžiagų kiekis, tiekėjai turi informuoti Panevėžio maisto ir veterinarijos tarnybą bei vartotojus.
„Iki šiol mes tokių pranešimų nesulaukėme“, – patikino V.Balčiuvienė.
Inga SMALSKIENĖ,
