Šventinis pasiūlymas, kurį turtingųjų šalių vyriausybės gali pateikti savo piliečiams ir likusiam pasauliui.
Kalėdiniu laikotarpiu kyla daug minčių. Ir ne tik apie laukiančias gausias vaišes. Šventės leidžia žmonėms atsitraukti nuo kasdienybės ir apmąstyti, ką būtų galima pakeisti kitais metais. Kartais paprastų sprendimų nepastebime dėl vaizduotės stokos – galbūt reikia visai nedaug pastangų, kad 2013-ieji būtų kur kas geresni.
Tai ypač tinka turtingųjų šalių vyriausybėms. Siūlome tris būdus sustiprinti pasitikėjimą ir paspartinti augimą naujaisiais metais, kurių perspektyvos priešingu atveju atrodytų gana prastos. Nuolatiniai skaitytojai nenustebs išgirdę, kad visi šie sprendimai susiję su prekybos liberalizavimu. Prie šios temos nuolat grįžtame nuo pat 1843-iųjų, kai „The Economist“ buvo įkurtas siekiant pasipriešinti protekcionistiniams Didžiosios Britanijos grūdų įstatymams. Nauda, kurią gautų šiuo metu vangiai augančios turtingosios šalys, atvėrusios savo sienas prekėms bei paslaugoms, labai vilioja. Pasaulis yra mažiau integruotas, nei daugelis mano, o prekyba siūlo galimybę liberalioms demokratinėms šalims vėl imtis vesti į gerovę.
Mes norėtume…
Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, 2013-aisiais Jungtinių Valstijų ekonomika gali augti maždaug 2 proc., Japonijos ir Jungtinės Karalystės – apie 1 proc., o euro zonos apskritai gali nepasistiebti. Kiekvieno iš šių ūkių politikai gali nuveikti labai nemažai siekdami pagerinti prognozes, bet tam dažniausiai reikia priimti nepatrauklių sprendimų. Tolesnis finansinis stimuliavimas galėtų paspartinti ekonomikos atsigavimą, bet padidintų turto burbulų riziką. Aktyvesnė finansinė plėtra galėtų padėti ekonomikai augti, tačiau valstybes prislėgtų didesnė skola.
O laisvesnė prekyba nereikalauja papildomų lėšų. Vyriausybėms tereikėtų pasiraitoti rankoves ir sutelkti visą politinę drąsą. Nepaisant stipraus kai kurių lobistų, pavyzdžiui, ūkininkų, pasipriešinimo, sumažinus tarptautines rinkas varžančias kliūtis, kaip antai tarifus, subsidijas ir biurokratizmą, ekonomika gautų daug naudos. Nukritus importuojamų prekių bei paslaugų kainai, pakiltų darbuotojų atlyginimai, augtų eksportuotojai, o laisvesnės prekybos pranašumams smelkiantis į visą ekonomiką pagerėtų našumas.
Yra trys galimybės sugriauti užkardas: Ramiojo vandenyno regioną apimanti laisvosios prekybos sutartis – vadinamoji Partnerystė abipus Ramiojo vandenyno (PARV), Transatlantinis laisvosios prekybos susitarimas tarp JAV ir ES, taip pat Europos bendroji paslaugų rinka. Pastaruoju metu imta pamažu įgyvendinti visas šias iniciatyvas ir tikėtina, kad per artimiausius metus ar dvejus idėjos taps gana realiais projektais. Net kiekviena atskirai sustiprintų pasitikėjimą ir paspartintų augimą, o visos kartu iš esmės pakeistų turtingųjų šalių perspektyvas.
Idealiu atveju prekybos sutartis būtų pasaulinė, nes, visuotinai pašalinus kliūtis, naudos būtų kur kas daugiau, nei jas mažinant dvišaliais arba regioniniais susitarimais. Tačiau pastarosios derybos dėl pasaulinės prekybos, vadinamasis Urugvajaus derybų ratas, baigėsi 1994 m., o dabartinis Dohos derybų ratas merdėja, todėl, užuot melžus padvėsusią karvę Ženevoje, laikas skatinti pažangą ten, kur derybininkai dėl prekybos turi energijos, o politikai – susidomėjimo. Šios sąlygos yra Ramiojo ir Atlanto vandenynų regionuose.
PARV jau gerokai įsibėgėjo. Derybose dalyvauja 11 Ramiojo vandenyno regiono valstybių, tarp jų Meksika, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir Jungtinės Valstijos. 2013 metais prie jų gali prisijungti Pietų Korėja. Taip pat Japonija, jei naujasis ministras pirmininkas Shinzo Abe rimtai ketina paspartinti savo šalies ūkį. Su Japonija ir Pietų Korėja PARV šalys apimtų 30 proc. pasaulio prekybos prekėmis ir paslaugomis. Šio susitarimo partnerės ketina ne tik mažinti tarifus, bet ir nustatyti kitas bendras taisykles, pradedant reglamentavimu ir baigiant konkurencijos politika. Vieno tyrimų duomenimis, ši sutartis galėtų regiono BVP padidinti daugiau nei 1 proc.
Transatlantinis prekybos susitarimas tebėra tik idėja, bet Europos politikai aktyviai siekia ją paversti realybe, o JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton irgi atsargiai tiesia jai ranką. Šis sandoris taip pat atvertų daug galimybių: panaikinus tarifus, tiekimo grandinės būtų paprastesnės ir išaugtų našumas. Suvienodinus reguliavimo standartus, sumažėtų verslui tenkanti našta, nes Jungtinėse Valstijose nebereikėtų iš naujo bandyti Europoje patvirtintų automobilių arba vaistų. Analizės duomenimis, vien panaikinus tarifus, Europos BVP paaugtų maždaug 0,4, o JAV – 1 procentiniu punktu.
Daugiausia naudos būtų, jei šios prekybos sutartys paskatintų platesnius pasaulinius liberalizavimo procesus, ypač stambiuose naujuose sparčiai augančiuose ūkiuose. Tačiau to neįmanoma garantuoti: pasirašius PARV ir Jungtinių Valstijų bei ES susitarimą, pasaulis gali suskilti į konkuruojančius regioninius blokus, kuriuose nebūtų Kinijos. To galima išvengti sudarant sąlygas nesunkiai susieti abi sutartis ir leisti prie jų prisijungti naujiems nariams. Jas reikėtų panašiai formuluoti, vengti nebūtinų apribojimų kapitalo kontrolės ir intelektinės nuosavybės srityse, be to, taisyklės turėtų būti priimtinos Kinijai bei Indijai.
…didesnio turtingųjų šalių BVP
Dėl vidaus rinkų – Barackas Obama galėtų pradėti mažinti biurokratizmą ne vienoje pramonės šakoje. Tačiau daugiausia galimybių turi Europa. Bendroji rinka vis dar neapima daugelio paslaugų, kurios sudaro daugiau nei 70 proc. regiono BVP. Pavyzdžiui, muitinės formalumai neproporcingai padidina popierizmą ir išlaidas 40 proc. prekių, Bendrijoje gabenamų jūra. ES valstybių geležinkelio bendrovės negali teikti vidaus paslaugų kitose šalyse. Kitas galvos skausmas yra internetinė rinka: dažnai europiečiams lengviau įsigyti prekių iš Jungtinių Valstijų nei iš šalies kaimynės. Priklausomai nuo to, kiek kliūčių būtų pašalinta, Bendrijos BVP galėtų pasistiebti mažiausiai 2,5 proc. Visi politikai tai žino ir daugelis, išskyrus Prancūziją, pritaria bendrosios rinkos plėtrai, todėl dabar tinkamiausias laikas imtis veiksmų.
Skatindamos laisvesnę prekybą ir atviras rinkas, Vakarų valstybės likusiam pasauliui parodė, kaip auginti ekonomiką. Šiandien globalizacija siejama su gausėjančia vidurine klase kylančiuose pasaulio ūkiuose ir kai kuriose nepakančiose autokratinėse valstybėse, todėl Vakarų šalims linkime 2013-aisiais susigrąžinti savo reputaciją ir žavesį.
