Už griūti paliktą J.Čerkeso-Besparnio sodybą Skaistakalnio parke Savivaldybei pagrasinta bauda. Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinys perspėjo miesto vadovus iki vasario vidurio uždengti poeto ir publicisto bebaigiantį griūti namą, kad šio nepabaigtų naikinti drėgmė.
Padalinio vadovas Arūnas Umbrasas teigia nematantis nė vienos, netgi finansinės, priežasties, pateisinančios miesto valdininkų abejingumą praeičiai.
„Kadangi pati Savivaldybė nepasirūpino sodyba, turėjome pareikalauti atlikti neatidėliotinus darbus, kad ji būtų išsaugota. Mums visai nesvarbu, kaip į tai pažiūrės politikai – miesto Taryba. Savivaldybė yra sodybos savininkė ir privalo ja pasirūpinti. Jeigu ne, laukia administracinė atsakomybė“, – perspėjo A.Umbrasas.
Tik sulaukusi ultimatumo Savivaldybė suskubo tvarkytis – kultūros paveldo menkam sutvarkymui biudžete miesto Taryba surado nors 22 tūkst. litų. Už šiuos pinigus bus išvalytos iš pastato įgriuvusios stogo konstrukcijos, sienos uždengtos nuo drėgmės saugančia plėvele.
Siaubia ne benamiai
Į kultūros paveldo objektų sąrašą įrašytą poeto namą Savivaldybė buvo susizgribusi aptvarkyti tik porą kartų – 2007-aisiais ir 2008-aisiais kelis kartus užtaisytos durų ir langų angos. Prieš trejetą metų nuo sniego gausos įlūžo namo stogas, o praėjusią žiemą sniegas visiškai baigė jį sulaužyti.
Panevėžyje gyvenanti tolima J.Čerkeso giminaitė, buvusi medikė Jūratė Zanevičienė, anksčiau dažnai aplankydavusi poeto sodybos liekanas, dabar vengia pro ją praeiti.
„Kai pamačiau sugriuvusį stogą, ilgai negalėjau prisiversti ten užsukti. Man per skaudu“, – „Sekundei“ teigė J.Zanevičienė.
Sodyba atrodo tarsi nusiaubta viesulo ir virtusi neoficialia benamių prieglauda.
J.Zanevičienė abejoja, ar raudonų plytų namą niokoja tik asocialūs asmenys. „Kam girtuokliams, ieškantiems vietos tik buteliui ištuštinti, reikalingos plytos? Namą ardo ne jie“, – dėl vandalų, nusitaikiusių į istorinio namo sienas, požiūrio apgailestauja tolima giminaitė.
Giminaičiams neatidavė
J.Zanevičienės teigimu, giminaičiai verslininkai prieš penketą šešetą metų patys bandė prikelti sodybą iš užmaršties, tačiau atsitrenkė į biurokratines užkardas – Savivaldybė pareiškė negalinti jiems patikėti kultūros paveldo, mat giminystės ryšiai su poetu pernelyg tolimi.
„Turbūt geriau, kad sugriūtų, nei kam nors atitektų. Mano tėvas, buvęs mokytojas, prezidento A.Smetonos laikais gavęs Gedimino ordiną, bet niekada juo niekam nesigyręs, jei būtų gyvas, dabar atsistojęs pasakytų: kaip negėda Panevėžiui užmiršti savo praeitį?“ – mano J.Zanevičienė.
Vienu metu netgi buvo pasklidusios kalbos leisti privatizuoti unikalią istorinę praeitį turintį sklypą gražiausiame miesto parke. Dabar nežinia, kas sustabdė tokius planus – ar buvo susivokta, kokia daroma klaida, ar padėjo Panevėžio inteligentijos surinkti ir Savivaldybei įteikti parašai.
J.Zanevičienė neabejoja, kad restauruota sodyba atgaivintų ir Skaistakalnio parką. Tolima poeto giminaitė neprieštarauja, kad istoriniame name būtų įkurta ir kavinė, tačiau, jos nuomone, komercija neturėtų užgožti svarbiausios idėjos – išlaikyti kadaise šioje sodyboje sklandžiusias patriotiškumo idėjas.
„Gal J.Čerkesas ir nebuvo ypač geras poetas, bet darė, ką galėjo, kad atgaivintų caro išniekintą lietuvių kalbą“, – tvirtina J.Zanevičienė.
Tikėjosi gerų rankų
Giminaitės nuomone, J.Čerkesas-Besparnis, kentėjęs dėl savo tvirtų katalikiškų pažiūrų, liko nepelnytai užmirštas.
Prieškariu Panevėžio padangėje šis žmogus buvo vienas aktyviausių lietuviško spausdinto žodžio gaivintojų. Padedamas knygyno savininko Juozo Masiulio, praėjusio šimtmečio pradžioje J.Čerkesas-Besparnis išleido dvi poezijos knygeles. Tas pats J.Masiulis poetą gelbėjo ir vėliau. Lietuvai tapus nepriklausomai, J.Čerkesas-Besparnis išrinktas Panevėžio apskrities tarybos pirmininku. Užėjus bolševikams, jis su kitais Lietuvai ištikimais bendraminčiais buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Už jų laisvę pareikalauta didelės išpirkos. Ištrūkti iš kalėjimo padėjo J.Masiulio sumokėta reikiama suma.
Nusipirkęs 12 ha žemės iš dvarininko Kaizerlingo dabartiniame Skaistakalnio parke J.Čerkesas 1926-aisiais pasistatė mūrinį namą, užveisė didžiulį sodą, o sodybą švelniai vadino „Pragiedrulių“ vardu.
Joje dažnai skambėjo eilės, rinkdavosi literatūrinės draugijos „Aidas“, kuriai priklausė J.Čerkesas, nariai, atvažiuodavo prieškario garsi aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Manoma, kad čia viešėdavo Salomėja Nėris, kiti garsūs poetai ir rašytojai. Netgi daroma prielaida, kad prie namo stovėjusią, sovietmečiu išniekintą Kristaus skulptūrą sukūręs S.Nėries vyras skulptorius Bernardas Bučas.
J.Čerkesas daug rašė į periodinę spaudą, darbavosi privačiu advokatu. Padėjo rašytojui ir vaistininkui Antanui Vienuoliui laimėti bylą ir išsaugoti vaistinę.
Poeto sukurtą kultūros oazę 1949 metais sovietinė valdžia nutarė nacionalizuoti. Tokios neteisybės neišlaikė širdis.
„J.Čerkesas artimiesiems yra sakęs: tegul paima viską, bet labai norėčiau, kad į geras rankas patektų mano sodas, alyvos – mano sodyba“, – teigė J.Zanevičienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
