Per pastaruosius penkerius metų Lietuva, atrodytų, tiesiog paniro į vyno kultūrą. Kalbantys ir rašantys apie vyną sutartinai kartoja, kad kultūringas žmogus žūtbūt turi nusimanyti apie vyną ir jį, kad ir mažais kiekiais, dažnai vartoti.
Skirtingai nuo „buržuazine“ mitologija apauginto vyno ir kai kurių jam giminingų (iš vynuogių gaminamų) alkoholinių gėrimų, tokių kaip brendis, armanjakas ar konjakas, žmonijos tiek pat ilgai ir gausiai kaip vynas atsimenamo kito lengvo alkoholinio gėrimo – alaus – kultūra Lietuvoje, deja, tebėra jei ne embrioninės stadijos, tai tikrai gerokai atsilikusi. Tereikia pavartyti lietuvišką populiariąją spaudą, kad įsitikintum, jog alui joje dėmesio veik neskiriama nei jį reklamuojant, nei apie jį kalbant ar rašant.
Kita vertus, palyginę dabartinę prekybos alumi padėtį su buvusiąja kad ir prieš trejus metus, galėtume konstatuoti, kad Lietuva ir šioje srityje žengia septynmyliais batais: juk dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje net šalies sostinėje buvo sunku rasti vietų, kur būtų prekiaujama kiek padoresniu alumi, o šiandien jau tikrai nebepakaktų dviejų rankų pirštų suskaičiuoti gerą alų iš statinės pilstančių „viešojo maitinimo įstaigų“.
Geru alumi vadinu man patinkantį alų, kurio svarbiausia sąlyga yra ta, kad jis nebūtų lager/pilsner rūšies.
Bet pirmiausia, matyt, reikėtų apibrėžti, kas šiame straipsnyje vadinama „geru“ alumi. Nebūdamas alaus ekspertas ir nepretenduodamas į tokį titulą, o apsiribodamas alaus entuziasto saviidentifikacija, geru alumi vadinu man patinkantį alų, kurio svarbiausia sąlyga yra ta, kad jis nebūtų lager/pilsner rūšies. Kitaip tariant, vertindamas esu atvirai subjektyvus ir šališkas. Ir tai galiu sau leisti, nes neatstovauju jokiai alaus gamintojų ar platintojų grupei. Tekste minimais Lietuvoje šiuo metu prekiaujamo alaus pavadinimais nesiekiama reklamuoti jokios konkrečios prekybos įstaigos, o tik informuoti skaitytoją apie pasirinkimo galimybes.
Žiūrint formaliai, Lietuvoje šiandien prekiaujama trejopos kilmės alumi (ar gėrimais, pretenduojančiais į alaus statusą) – lietuviškus pavadinimus išlaikiusių užsienio (jei neklystu, daugiausia skandinaviško) kapitalo įmonių masine produkcija (alaus entuziastų, ypač tautiškai nusiteikusios jų dalies, vadinama „euroalumi“), vietinių alaus daryklų verdamu „tautiniu“ alumi ir importuojama produkcija.
Absoliučią pirmosios grupės gėrimų daugumą sudaro viralai, priskirtini pačiai primityviausiai alaus rūšiai – lager/pilsner (čia ekspertai galėtų išaiškinti, ar tai dvi savarankiškos rūšys, ar vis dėlto dvejopai vadinama ta pati rūšis). Pastarieji neverti daugiau dėmesio nei kalbant apie alų, nei jį vartojant. Tiesą sakant, būtent jie yra kalti dėl daug kur (ypač tarp jaunų Lietuvos moterų) įsivyravusios prastos nuomonės apie alų, kad tai prasčiokų gėralas. Paklausus apie alų, kiekviena egzaltuota lietuvė paaiškins, kad jo nemėgstanti, nes esą jis visas vienodai neskanus. Tačiau galiausiai tampa aišku, kad vienintelė jos ragauta alaus rūšis yra lageris/pilsas. Kad ir kaip ten būtų, iš dalies ji bus teisi – retas lageris/pilsas būna kiek išskirtinesnis (ir skanesnis).
Lietuvoje gaminamo lagerio/pilso skonio skurdumas nėra išimtis – visame pasaulyje absoliuti dauguma tokio alaus yra tokia, nors būna ir dar baisesnių variantų, ypač tradiciškai alaus nevirusiuose kraštuose Afrikoje ir Azijoje. Tačiau svarbiausia suvokti, kad lageris/pilsas, nepaisant jo gamybos ir pardavimo apimčių, palyginti su kitomis alaus rūšimis, tėra viena (ar, pagaliau, dvi) iš daugybės pasaulyje verdamų alaus rūšių. Juk ir prasto vyno yra daugiau nei gero.
Dar prieš dešimtmetį atrodė, kad Lietuvoje, pardavus didžiąsias sovietinių laikų alaus daryklas užsieniečiams, o mažosioms bankrutavus, „tautinio“ alaus šalininkai „euroalaus“ invazijos akivaizdoje kapituliavo ir autentiškos aludarystės tradicija mirė. Bet prieš penkerius metus ji atgijo. Ir, lyg sekdami šalyje besiformuojančia vyno kultūra, „tautinio“ alaus entuziastai pradėjo steigti savo alaus barus, o vėliau ir parduotuves, skambiai vadinamas „gyvo“ ar „gero“ alaus parduotuvėmis.
Lietuvoje parduodamą alų formaliai galima suskirstyti į tris grupes.
Dėl „tautinio“ alaus gyvumo galima ir nesiginčyti – skirtingai nuo „euroalaus“, „tautiškojo“ galiojimo terminas itin trumpas (tai primena sovietinius laikus, kai alaus galiojimo terminas taip pat buvo labai trumpas). Tačiau dėl etiketės „geras“ būtų galima pasiginčyti. Bet čia skonio (o gal ir sentimentų) reikalas. Kad ir kaip ten būtų, „tautinis“ alus yra neabejotinai įdomesnis nei bet kuris „euroalus“ – vietiniai aludariai nevengia eksperimentuoti su ingredientais, o tai suteikia atgaivą nuo lagerių ir pilsų pavargusiam gomuriui. Be to, tobulėjimui ribų nėra.
Į trečiąją importuojamo alaus grupę šiandien patenka turbūt ne mažiau nei kelių šimtų pavadinimų iš kelių dešimčių šalių įsivežamas alus (ir jo gėrimai, pavyzdžiui, limonadu skiestas alus, vokiškai vadinamas „Radler“ („dviratininkų“), Lietuvoje aptinkamas austriško „Gösser“ gamybos pavidalu). Didžiąją importuojamos produkcijos dalį užima tie patys lageriai ir pilsai, apie kuriuos nieko (ar beveik nieko) gera pasakyti neįmanoma. Tačiau tolydžio didėjantį nuošimtį tarp importuoto alaus sudaro kitos alaus rūšys, tarp kurių pastaruoju metu dominuoja kvietinis, Lietuvoje jį įprasta vadinti „baltu“. Bet toks kvietinio alaus tapatinimas su balta spalva ydingas – net ir šviesus vokiškas kvietinis alus nėra „baltas“ (belgiškas ar olandiškas dažniausiai blyškesni), o ką jau kalbėti apie tamsųjį. Todėl prašant barmeno pastarosios kvietinio versijos būtų gana juokinga sakyti: „Man bokalą tamsaus balto.“
Belgiškas vienuolynų alus nepalieka abejingų – su juo susipažinę jį arba pamėgsta, arba vienareikšmiškai atmeta.
Kvietinis alus, kitaip nei lageriai, turi plačią skonių paletę. Pakanka palyginti skirtingose Vokietijos alaus daryklose (pavyzdžiui, „Franziskaner“, „Paulaner“, „Erdinger“, „Kapuziner“ ar „Tucher“) verdamą kvietinį alų (Lietuvoje šiuo metu galima įsigyti ne mažiau nei tuzino vokiškų alaus daryklų kvietinio alaus), kad įsitikintum, jog dviejų vienodų nėra. O bavariško kvietinio alaus palyginimas su belgišku („Hoegaarden“, „Grimbergen“) ar olandišku (kurių gamyboje naudojami gvazdikėliai, citrusinių vaisių žievelės ir kiti) šį skonių spektrą išplečia dar keliskart. Alų mėgstančios moterys dėl jo kvapnumo ir gaivumo dažniausiai renkasi būtent kvietinį alų. Absoliučiu čempionu šioje srityje laikytinas belgiškas kvietinis „Hoegaarden“ alus, šiandien pilstomas keliuose tuzinuose barų.
Lietuvoje jau kuris laikas prekiaujama ir belgišku vienuolynų alumi („Chimay“, „La Trappe“, „Grimbergen“, „Affligem“), pasižyminčiu kvapnumu ir skonio sodrumu. Tiesa, tokio tipo alus dažniausiai yra gana stiprus, todėl mėgavimasis juo skiriasi nuo silpnesnių – lagerio ar kvietinio – vartojimo. Tiek dėl skonio ypatumų, tiek dėl savo poveikio belgiškas vienuolynų alus nepalieka abejingų – su juo susipažinę jį arba pamėgsta, arba vienareikšmiškai atmeta. „Nepatempiantys“ tokio tipo alaus gali mėgautis lengvesniais belgiško alaus variantais (Lietuvoje aptinkamais „Pawel Kwack“, „Petrus“ ir „Tripel Karmeliet“ pavidalu).
Vis dėlto kol kas bene prasčiausia padėtis Lietuvoje su šių eilučių autoriaus mėgstamiausiu – išimtinai Belgijoje gaminamu spontaniškos fermentacijos (lambic rūšies) – alumi. Nors prieš keletą metų būta mėginimų importuoti gueuze (taip vadinamas skirtingo amžiaus kelių lambic mišinys) alų, šiandien importuojama vos kelių gamintojų lambic pagrindo alus. Pagal seną technologiją gaminamo (beje, itin rūgštaus) gueze, kuris eksportuojamas net į Japoniją, į Lietuvą įsivežti kol kas neišdrįso jokie importuotojai.
Tačiau alaus kultūra jokiu būdu neapsiriboja jo rūšių gausa. Dažna rūšis turi ir savo estetiką – pirmiausia talpyklą, kurioje alus laikomas (kai kurių pavadinimų etiketės kuriamos žinomų menininkų), bei talpą, iš kurios geriama. Lageriai ir pilsai dažniausiai geriami iš bokalų, o kitų rūšių alus dažniausiai geriamas iš taurių, kurių kai kurios yra labai „apetitnos“.
Galiausiai alus derinamas su maistu ne ką mažiau nei vynas. Mat skirtingų rūšių alaus konsistencija gerokai skiriasi – vienas alus būna skystesnis, kitas – klampesnis, vienas – sausesnis, kitas – saldesnis, vienas – silpnesnis, kitas – stipresnis ir t. t.
Trumpa ekskursija į alaus skonių paletę jokiu būdu nepretenduoja į išsamumą (ar objektyvumą). Tačiau šiuo straipsniu buvo nuoširdžiai siekta reabilituoti alų kartu parodant, kad alaus pasaulis tikrai ne mažiau sudėtingas nei vyno, todėl vertas deramo gurmanų ir šiaip smalsių žmonių dėmesio.
