Ch. Hillas.
Tam tikra prasme Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong–Ilo mirtis pakeičia viską. Nėra taip jau akivaizdu, kad Kimo lepintas jauniausias sūnus – Kim Jong–Unas, kuris vadinamas „Didžiuoju įpėdiniu“, nors dar yra nepasiruošęs vadovauti, galiausiai paseks tėvo pėdomis, išskyrus tai, kad turi jo vardą.
Kim Jong–Uno naudai veikia jo nepaprastas panašumas į senelį – Kim Il–Songą, kuris, keista, bet tam tikra prasme žavėjo šiaurės korėjiečius.
Paliekant kalbas apie išvaizdą nuošalyje, Kimui Trečiajam reikės daug pagalbos. Tuo tarpu galime laukti, kad Korėjos liaudies armija toliau stiprins savo įtaką šalyje.
Turime dar labiau nei praeityje tikėtis netikėto Šiaurės Korėjoje. Svarbiausia – Vakarai turi artimai dirbti su Kinija. Šia prasme niekas nepasikeitė.
Šiomis dienomis bet koks pokalbis su Kinijos pareigūnais veda prie tos pačios išvados: Kinija nori atnaujinti šešių šalių derybas ir įtikinti Šiaurės Korėją atsisakyti savo branduolinių ginklų programos.
Problema slypi tame, kad, nepaisant visų šešių dalyvių – Kinijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Pietų Korėjos, Japonijos, Rusijos ir net Šiaurės Korėjos (formalus pasižadėjimas, kuris turbūt nebus atšauktas dėl Kim Jong–Ilo mirties) įsipareigojimo derėtis, to kol kas neužtenka procesui palaikyti.
Kad kalbos vėl būtų paskatintos, reikia iš naujo susitelkti į būdus derybų tikslams pasiekti.
Deja, didžiausia įtaką Šiaurės Korėjai daranti šalis – Kinija – atrodo mažiausiai linkusi daryti tai, ko reikia. Šiaurės Korėja yra Kinijos kaimynė, ir į politinį ar socialinį nestabilumą ten žvelgiama su rūpesčiu. Dažnai sakoma, kad Kinija baiminasi galimo pabėgėlių antplūdžio. Tačiau čia tik maža dalis.
Kinijos požiūris į jų karingą ir skurdžią kaimynę yra labai sudėtingas. Nors yra daugybė modernių ir verslių kinų, kurie nekantrauja kurti šalies ateitį, yra ir tokių, kurie savo narsioje mažytėje kaimynėje įžvelgia kažką keistai žavaus.
Atsispyrimas „spaudimui“ iš užsienio yra nuolatinė tema Kinijos istorijoje. O kas daro tai geriau nei šiaurės korėjiečiai, kurie atrodo pasirengę kovoti iki paskutinio badaujančio vaiko? Kinijos pareigūnai, kurie pirmiausia nori palaikyti tvarką namie, gali prarasti ramų miegą, jeigu pradės klausinėti savęs, ką jiems patiems reiškia griūtis Šiaurės Korėjos komunistų partijos valdomoje valstybėje.
Tai yra ne tiek užsienio politikos, kiek Kinijos vidaus politikos reikalas. Kuo arčiau šalis yra prie Kinijos, tuo labiau Kinija į ją žvelgia pro vidaus reikalų akinius, ypač dėl vidaus saugumo klausimų.
Kas būtų, jeigu Šiaurės Korėjos vienpartinės valdžios sunykimas paveiktų diskusijas Kinijoje dėl jos pačios komunizmo rūšies likimo? Daugelis Kinijos pareigūnų nenorėtų to sužinoti.
Kas būtų, jeigu Šiaurės Korėjos vienpartinės valdžios sunykimas paveiktų diskusijas Kinijoje dėl jos pačios komunizmo rūšies likimo? Daugelis Kinijos pareigūnų nenorėtų to sužinoti. Tačiau turbūt didžiausią nerimą kinams kelia nuvertinta, bet pažįstama tarptautinių santykiu tema – „senasis mąstymas“. Tai nesugebėjimas perprasti, o juo labiau tvarkytis su naujomis realijomis.
Šiaurės Korėja yra trapi šalis ir ji tapo dar trapesnė po Kim Jong–Ilo mirties. Daug nežinantiems apie Korėją paaiškinsiu: tai nėra tautinė tėvynė, kuri sulaiko daug žlungančių valstybių nuo visiško sužlugimo.
Tėvynė yra Korėjos Respublika, įsikūrusi pietuose už spygliuotų vielų ir gerai prižiūrimų minų laukų. Šiaurės Korėjos propaganda visada mėgino šalį pristatyti kaip „tikrąją“ Korėją, kur kultūra, kalba ir visa kita yra tariamai pačios gryniausios formos. Tačiau šie argumentai yra tokie patys susidėvėję kaip ir pati šalis.
Kinai pripažįsta, kad Šiaurės Korėja negali išgyventi savo dabartinėje formoje ir skatina jos lyderius pradėti ekonomikos reformas be politinių pokyčių. Tačiau, kai klestinti Pietų Korėja yra taip arti, bet koks laisvesnis sienų režimas reikštų, kad šaliai atstatyti neliktų nei vieno žmogaus. Todėl kinų kelias į reformas Šiaurės Korėjai yra netinkamas.
Apsvarstykite Šiaurės Korėjos pabėgėlių pasiryžimą, kurie patiria pačias pavojingiausias pasaulyje keliones į laisvę ir vis tiek mėgina ją pasiekti. Tai kodėl Kinija tiki iškreipta fantazija, kad reformuota Šiaurė Korėja turėtų kokią nors ateiti?
Atsakymas, regis, slypi susirūpinime, kad Šiaurės Korėjos žlugimas reikštų JAV pergalę ir Kinijos pralaimėjimą. Šiaip ar taip, šalis perėmėja Korėjos pusiasalyje būtų Pietų Korėja, sutartinė JAV sąjungininkė.
JAV turėtų būti pasirengusios aiškiai parodyti kinams, kad bet kokie politiniai pokyčiai Korėjos pusiasalyje nereikš Kinijos strateginio pralaimėjimo. Pavyzdžiui, nors JAV turėtų niekada nesiderėti su kinais dėl Amerikos gynybos įsipareigojimų Pietų Korėjai, ji galėtų sudominti Kiniją užtikrindama, kad jokios JAV pajėgos niekada nebus įkurtos aukščiau nei 38 lygiagretė.
Tiesą sakant, jeigu Korėjos susivienys, žinant dabartinę nuotaiką Valstijose, gali tapti sudėtinga toliau laikyti kariuomenės pulkus pusiasalyje, ypač prie Jalu upės.
Be to, JAV ir Pietų Korėja turi parengusios įvairių planų, kaip dorotis su humanitarinėmis pasekmėmis po Šiaurės Korėjos griūties. Tad kodėl jais nepasidalijus su kinais? Nereikia nė sakyti, kad tokios kalbos būtų labai jautrios. Tačiau tokia būtų ir Šiaurės Korėjos griūtis, jeigu nutiktų dar nespėjus rimtai apsikeisti nuomonėmis.
Anksčiau ar vėliau toks tylus, bet gilesnis dialogas turi prasidėti. Kim Jong–Ilo mirtis pranašauja neapibrėžtą ateitį, ir ši mirtis gali ženklinti dialogo pradžiai puikiai tinkamą laiką.
____________________
Christopheris R. Hillas, buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Rytų Azijai, dirbo JAV ambasadoriumi Irake, Pietų Korėjoje, Makedonijoje ir Lenkijoje, buvo specialusis pasiuntinys Kosove, derybininkas dėl Deitono taikos susitarimo ir vyriausiasis JAV derybininkas derybose su Šiaurės Korėja 2005–2009 metais. Dabar jis užima dekano pareigas Denverio universiteto Korbelio tarptautinių studijų mokykloje.
