Prieš dešimt metų euras buvo įvestas 12-oje ES valstybių.
Prieš dešimtmetį – 2002 metų sausio 1 dieną – euras tapo oficialia dvylikos Europos Sąjungos (ES) valstybių valiuta. Dabar euras yra 330 milijonų žmonių, gyvenančių 17-oje euro zonos valstybių, valiuta. Tačiau pastaruoju metu eurui iškilo reali grėsmė.
Mintys apie bendrą Europos valiutą kilo jau prieš kelis dešimtmečius. 1992 m. dvylikos ES valstybių atstovai pasirašė Mastrichto sutartį, kurioje buvo numatyta įvesti ES bendrąją valiutą ir įsteigti Europos centrinį banką.
1998 metais Frankfurte buvo įkurtas Europos centrinis bankas. Jis buvo įgaliotas tvarkyti ES pinigų politiką ir prižiūrėti Europos šalių nacionalinius bankus, spausdinti banknotus ir kaldinti monetas.
1999 metų sausio 4 dieną vienuolikoje ES šalių euras pradėtas naudoti virtualiems atsiskaitymams. Tuo metu vienas euras kainavo 1,18 JAV dolerio. Tačiau 2000 metais euro kursas JAV dolerio atžvilgiu buvo nukritęs iki 0,84 centų. Euras pradėjo atsigauti 2002 m. įvedus grynuosius pinigus. 2002 m. pabaigoje jo kursas pakilo nuo 0,90 iki 1,02 dolerio už eurą. Dar po metų jis pakilo iki 1,24 dolerio, o dabar siekia 1,3 JAV dolerio.
2001 metų gruodžio viduryje dvylikos Europos valstybių – Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Ispanijos ir Portugalijos – piliečiai pirmą kartą rankose laikė eurus.
Vokietijoje ką tik įvestą eurą žmonės praminė „teuru“ – tai žodžio euras ir vokiško žodžio teuer (liet. – brangus) junginys.
Daugeliui vokiečių sunku buvo atsisakyti markės ir iki šiol dažnas galvoja, kad įvedus eurą viskas pabrango, tačiau statistika rodo visai ką kita. Per euro gyvavimo dešimtmetį euro zonoje infliacija buvo žemesnė, nei Vokietijoje per paskutinį markės gyvavimo dešimtmetį.
2007 metais eurą įsivedė Slovėnija, 2008 – Kipras ir Malta, 2009 – Slovakija, o 2011 – Estija.
Graikijai – ne vieta euro zonoje
Iš pradžių eurą ketino įsivesti 11 Europos Sąjungos valstybių, o 2001 metais prie euro zonos leista prisijungti ir graikams. Jau prieš dešimtmetį ekspertai kritikavo politikų sprendimą leisti eurą įsivesti problemų su biudžetu turinčioms Italijai ir Graikijai.
Buvęs Vokietijos finansų ministras Theo Weigelis, aktyviai dirbęs prie bendros ES valiutos, šiandien sako, kad Graikijai buvo ne vieta euro zonoje. Jis tikina, kad dabartinės euro zonos šalių problemos – tai rimčiausios krizės per 80 metų ir atskirų šalių nemokėjimo skaičiuoti pasekmės. Problemas, pasak T. Weigelio, sukėlė ne euras ar euro zona, o atskiros į ją patenkančios šalys.
Vokietijos spauda gina eurą. Portalas „Deutsche Welle“ rašo, kad nors euro zonos šalys skęsta skolose, euras, kaip valiuta, pasiteisino. Verslininkai sutaupė milijardus, nes nebeliko valiutų kursų skirtumų. Vokietija iškilo kaip viena svarbiausių eksporto šalių pasaulyje. Daugelis euro zonos valstybių galėjo skolintis palankesnėmis sąlygomis. Be to, pasaulio finansų rinkose euras tapo antra pagal svarbą valiuta po dolerio.
Finansų problemos
Vokietijos ekonomikos ekspertai tikina, kad Pietų Europos šalys – ypač Graikija ir Portugalija – pačios kaltos dėl to, kad šiuo metu skęsta skolose. Pasak jų, po euro įvedimo šioms šalims atsivėrė didžiulės perspektyvos. Po to, kai 1995 metais prasidėjo euro zonos kūrimo darbai, Pietų Europos šalių palūkanos, mokamos už valstybės skolas, labai sumažėjo. Tad imti paskolas joms tapo labai naudinga.
Tačiau Pietų Europos šalys nepasinaudojo atsivėrusiomis galimybėms. Vietoj to, kad investuotų į ekonomikos augimą skatinančias ekonomikos sritis, jos ėmė išlaidauti socialinėje srityje.
Per 15 metų Graikijoje išlaidos socialinėms išmokoms išaugo nuo 19 iki 25 procentų visų valstybės išlaidų.
Dėl žemos palūkanų normos daugelis valstybių, verslininkų ir gyventojų pervertino savo galimybes. Skolintų pinigų sukeltas ekonomikos augimas padidino kainas ir atlyginimus, išaugino importą ir sumažino eksportą. Taip susiformavo ekonomikos burbulas, kuris sprogo, kai finansų rinkos atsisakė padengti didžiulį deficitą.
Šalys, taip besididžiavusios savo ekonomikos augimu, dabar išgyvena krizę. Jos galėtų vėl tapti konkurencingos devalvavusios valiutą. Tačiau euro zonos šalys to padaryti negali. Tai ir yra vienas iš euro zonos minusų.
