Apeigos, apranga, spalvos, būdingos pasaulio musulmonų mažumą sudarantiems šiitams, gali būti svetimos sunitams, ir atvirkščiai.
Pastaruosius keletą mėnesių žiūrinčius naujienų laidas galbūt aplanko jausmas, kad reportažuose apie maištus įvairiose arabų šalyse rodomi tie patys (taip pat atrodantys) žmonės, nešini tais pačiais arabiškais plakatais ir skanduojantys tuos pačius šūkius.
Ir išties, jei nebūtų skirtingų protestantų mosuojamų vėliavų, neįgudusiai akiai dažnai būtų sunku atskirti, kurią konkrečią arabų šalį mato televizoriaus ekrane.
Bet užtenka apsilankyti keliuose kiek atokiau vienas nuo kito esančiuose arabų kraštuose ir iškart galima patirti, kad poroje tuzinų valstybių gyvenančios arabų visuomenės yra ne tik tarpusavyje labai skirtingos, bet ir kiekviena savo viduje yra labai marga. Ir tai galioja visose gyvenimo srityse – politikoje, teisėje, darbo rinkoje, švietime, sveikatos apsaugoje, laisvalaikio praleidimo formose ir būduose, architektūroje, galiausiai, bendruomeniniuose papročiuose ir netgi religijoje.
Vis dėlto vertėtų pradėti nuo tariamų arabų visuomenių bendrumų. Bene pagrindiniu tariamu bendrumu pristatoma arabų kalba – juk dėl to tos visos visuomenės ir vadinamos arabiškomis. Tikra tiesa, kad valstybinė kalba arabų valstybėse yra būtent arabų – vadinamoji fuscha (norminė). Ji vartojama oficialiuose dokumentuose, žiniasklaidoje, prekių etiketėse, instrukcijose ir pan. Taip mokantis fuscha be vargo gali skaityti bet kurios arabų šalies spaudą ar oficialius dokumentus, paslaugų ir prekių anotacijas ir pan.
Savaime suprantama, kad vienos arabų šalies gyventojai supranta kitos šalies oficialiąją arabų kalbą lygiai taip pat kaip savąją. Būtų galima spėti, kad arabai iš įvairių arabų šalių turėtų tarpusavyje susikalbėti be didesnių pastangų, panašiai kaip anglakalbiai amerikiečiai, australai, britai ir kanadiečiai. Bet čia ir slypi didžiausia staigmena – jokioje arabų šalyje vietiniai buityje nevartoja norminės arabų kalbos!
Vietoj fuscha arabų visuomenių kasdieniame gyvame bendravime vartojama vadinamoji amija – „liaudies“ kalba, kuri kiekviename arabų krašte yra ganėtinai skirtinga tiek nuo fuscha, tiek nuo kitų kraštų amija. Kitaip tariant, kiekviename arabų krašte kalbama savitu dialektu, o norminė kalba yra nustumta į verbalinės komunikacijos paribius – joks arabas jos nevartoja bendraudamas su kitais savo krašto žmonėmis.
Skirtingų konfesijų arabų musulmonų gyvensena dažnai gerokai skiriasi.
Būtent todėl užsienietis, kalbantis fuscha, arabų dažnai priimamas su pagarba – kaip kalbantis „aukštąja“ kalba, mat dažnas arabas, net ir išsilavinęs, dėl fuscha nevartojimo savo kasdieniame gyvenime negeba ja kalbėti gramatiškai taisyklingai.
Arabų kraštų amija įvairovė ypač trukdo visaverčiam užsieniečių susikalbėjimui su arabais. Net ir tobulai fuscha mokantis užsienietis visuomet pasijus balta varna tarp vietinių bet kurio arabų krašto žmonių – jie ne tik tarpusavyje vartos amija, bet greičiausiai ir į atvykėlį kreipsis ja. Šiam nesupratu, jie mėgins „išversti“ savo mintį į fuscha, taip savotiškai tapdami savo pačių vertėjais.
Nors arabų kalba (oficialiai – fuscha, faktiškai – amija) dominuoja visuose arabų kraštuose, atvykėlis neretai gali būti nustebintas to, kad kai kurie pakalbinti vietiniai nebus linkę kalbėti arabiškai. Taip gali nutikti susidūrus su etninėmis mažumomis, gausiai gyvenančiomis kai kuriuose arabų kraštuose. Gali pasitaikyti net tokių atvejų, kai vietiniai pareikš, kad jų kalba – kuri nors iš europietiškųjų, dažniausiai prancūzų ar anglų. Pavyzdžiui, kai kurie maronitai, didžiausios Libano krikščionių bendruomenės nariai, skelbiasi esantys net ne arabai, o finikiečių palikuonys, ir pirmenybę teikia buvusios imperinės galybės šalies – Prancūzijos – kalbai.
Tuniso visuomenės gyvensena primena Pietų Italijos gyventojų gyvenimo būdą, Sirijos – Turkijos ar net Graikijos, o Femeno – gimininga Afrikos Rago visuomenių gyvensenai.
Ne mažiau už kalbą reikšmingu tariamu arabų bendrumu dažniausiai pateikiamas argumentas, kad visi arabai yra musulmonai. Ir nors didžioji dalis arabų išties yra musulmonai, apie dešimtadalis arabakalbių, gyvenančių pustuzinyje arabų šalių, nėra musulmonai. Pavyzdžiui, Sirijoje, Palestinoje, Jordanijoje, Libane ir Irake gyvena gausios arabų krikščionių bendruomenės. Net truputį daugiau nei dešimtadalį Egipto gyventojų sudarantys krikščionys koptai, nors savo kilme nėra arabai, arabų kalbą vartoja bendraudami tarpusavyje.
Vis dėlto svarbesnis yra musulmonų tarpusavio susiskaldymas – arabų šalyse gyvena beveik visos kada nors susikūrusios musulmonų šakos ir jų atšakos – keturių klasikinių ir tuzino marginalių teisinių tradicijų sunitai, visų trijų imamų linijų – zaidžių, ismaylių ir imamių – šiitai, ibadžiai, heterodoksų alavių bendruomenės, įvairiausių mistikų brolijų adeptai ir t. t.
Arabų šalyse socialiniai skirtumai akivaizdūs.
Skirtingų konfesijų arabų musulmonų gyvensena dažnai gerokai skiriasi. Apeigos, apranga, naudojamos spalvos, kurios būdingos pasaulio musulmonų mažumą sudarantiems šiitams, gali būti svetimos sunitams, ir atvirkščiai. Taip kasmetės gedulingos šiitų Ašūros apeigos, kai neretai procesijų dalyviai save žaloja bukais kardais ar rimbais, daugumai sunitų yra tiesiog nepriimtinos. Saudo Arabijos viešas Ašūros minėjimas net draudžiamas.
Islamo šakų ir srovių išmanymas po arabų kraštus keliaujančiam užsieniečiui yra pravartus keliomis prasmėmis. Pirmiausia, gebėdamas atskirti, su kokios konkrečios konfesinės bendruomenės nariais susidūrei, gali adekvačiau su jais bendrauti – ne tik, kad netyčiomis neįžeisti jų religinių jausmų, bet netgi juos pamaloninti savo žinojimu apie tai bendruomenei brangius žmones, simbolius ar apeigas.
Dauguma musulmonų nuoširdžiai džiaugiasi išgirdę, kad svetimšalis ne musulmonas domisi jų religija ir net neprašomi siekia prisidėti prie jo žinių bagažo praplėtimo ar su entuziazmu pradėdami pasakoti apie islamą, ar pasiūlydami religinės literatūros. Kiekvienam užsieniečiui, atvykusiam iš sekuliarizuotos šiaurės, toks musulmonų elgesys gali pasirodyti keistas, bet tokiais atvejais būtina suvokti, kad daugumai musulmonų būdinga įgimta misionieriavimo savybė.
Antra, islamo istorijos išmanymas praverčia arabų kraštuose lankant gausingus kultūros paveldo objektus, kurių didžioji dalis yra tiesiogiai susiję su islamo religija: mečetės, madrasos, zavijos, kapinės, ypač mauzoliejai su jų tikromis ir tariamomis relikvijomis. Islamu nesidomintys turistai tokiuose objektuose paprastai neužsibūna – tik tiek, kiek juos ten išlaiko savo programinius tekstus kaip žirnius beriantys kelionių gidai.
Priešingai nei organizuotų turistų grupių atveju, pavienis keliautojas gali turėti prabangą pajusti šių vietinėms bendruomenėms brangių, net sakralių vietų pulsą, ypač jei užkalbins ar bus užkalbintas čia besilankančių piligrimų. Mokant arabų kalbą ir šiek tiek nusimanant apie islamą apsilankymas tokiose vietose neretai palieka daug didesnį įspūdį nei konvejerinis turizmas.
Šiandienių arabų visuomenių gyvenimą, be kita ko, iš esmės veikia esamos politinės-teisinės sistemos. Sirijoje, Tunise, Alžyre religijos vaidmuo viešajame gyvenime ribojamas, o Saudo Arabijoje, Kuveite, Irake religija, teisė ir politika glaudžiai susipynusios. Atitinkamai, kai kurios arabų šalys atvykėlių akimis gali pasirodyti gana atviros modernaus pasaulio gyvensenos formoms – jose legaliai pardavinėjamas alkoholis (Libane, Sirijoje, Jordanijoje, Tunise ar Maroke alkoholio galima įsigyti be jokio vargo), veikia muzikiniai klubai (Maroke, Egipte), net viešnamiai (Tunise), veikia teatrai ir opera, gatvėmis vaikšto atvirai besirengiančios moterys, susikabinusios rankomis su vyrais, kurie nebūtinai yra jų sutuoktiniai.
Kai kurios arabų šalys atvykėlių akimis gali pasirodyti atviros modernaus pasaulio gyvensenos formoms – jose legaliai pardavinėjamas alkoholis, muzikiniai klubai, net viešnamiai, teatrai ir opera, gatvėmis vaikšto atvirai besirengiančios moterys, susikabinusios rankomis su vyrais, kurie nebūtinai yra jų sutuoktiniai.
Kitose, priešingai – alkoholis oficialiai draudžiamas, nėra legalių pasilinksminimų vietų, kuriose būtų leidžiama socializuotis kraujo ar santuokiniais ryšiais nesusijusiems skirtingų lyčių jaunuoliams, vyrai ir moterys linksminasi atskirai. Kitaip tariant, laisvalaikio praleidimo vietų, kompanijos ir turinio meniu skirtingose arabų šalyse skiriasi smarkiai.
Galiausiai, pasitenkinančius pasyviu poilsiu šiauriečius daugelis arabų šalių yra pasiruošusios priimti derindamos visus svetingumo papročius ir šiauriečių reikalaujamą komfortą. Bet, savaime suprantama, tokie poilsiautojai realaus arabų gyvenimo nepajunta, net jei ir trumpam būna organizuotai išvežami iš kurortinio rezervato.
