S. Johnsonas.
Kalėdų senelis šiemet anksti aplankė keturis buvusius JAV banko „Washington Mutual“ („WaMu“) vadovus. Federalinė indėlių draudimo korporacija (angl. FDIC ) šį ketvertą buvo padavusi į teismą už veiksmus, tarp kurių – didžiulės finansinės rizikos prisiėmimas žinant, kad „nekilnojamojo turto rinkoje buvo išsipūtęs kainų burbulas“.
FDIC siekė atgauti 900 milijonų JAV dolerių, bet buvė banko vadovai ką tik susitarė dėl 64 milijonų JAV dolerių, iš kurių beveik viską apmokės draudikai. Skaičiuojama, kad iš bankininkų kišenės bus sumokėta tik 400 tūkst. dolerių.
Vadovai prarado darbą ir turi atsisakyti pretenzijų į papildomas išmokas. Tačiau, pasak FDIC, šis ketvertas nuo 2005 m. sausio iki 2008 m. rugsėjo uždirbo daugiau nei 95 milijonus JAV dolerių.
Taigi, reikalą jie baigia uždirbę nemažai grynųjų. Štai kas nutinka, kai finansiniai vadovai gauna atlygį už „nuosavybės grąžą“ nevertinant rizikos. Vadovai gauna atlygį, kai sekasi, o kai rezultatai būna neigiami, jie nieko nepraranda (arba beveik nieko).
Tuo pat metu šių, kaip ir kitų, bankininkų veiksmai tiesiogiai veikė ir būsto kainų kilimą, ir po to ateinantį jų nuosmukį. Šis nuosmukis sukėlė įvairių neigiamų pasekmių ne bankininkams, įskaitant ir daugiau kaip 8 milijonus prarastų darbo vietų.
Šie veiksmai taip pat veda į taupymą – vietiniu ir nacionaliniu lygiu visoje šalyje auga mokesčiai ir mažėja vyriausybės išlaidos. Dar laukia sudėtingos derybos dėl mokesčių politikos, bet atrodo tikėtina, kad bus mažinamos įvairių rūšių išlaidos.
Kai kurie žmonės tikina, kad amerikiečiams reikia susiveržti diržus. Tai yra įdomi diskusija, ypač tuo metu, kai nedarbo lygis vis dar aukštesnis nei 8 procentai. O pastaruoju metu nedarbą kiek nusmukdė daugiausia tai, kad daugelis neturinčiųjų darbo nusprendė daugiau jo nebeieškoti ir nebėra įskaičiuojami į darbo jėgą.
Abejotina, ar neapgalvotos taupymo priemonės padės ekonomikai vėl pradėti kurti daugiau darbo vietų. Tačiau kaip dėl vyriausybės paramos dideliems bankams? Ar ji dabartiniais fiskalinės įtampos laikais mažėja? Deja, ne. Daug vyriausybės paramos išlieka, netiesiogiai leidžiant bankams būti „per dideliems, kad žlugtų“. Bankai atvirai remiami ir per Federalinį rezervų banką.
Paaiškinimas – turbūt tai turėtume laikyti ideologija – už didelių bankų paramos slypi mintis, kad bankai reikalingi ekonomikos atsigavimui. Tačiau ši pozicija atrodo vis labiau abejotina, kai bankai sėdi ant pinigų maišų, o patikimiems vartotojams ir verslininkams atsisakoma skolinti.
Panaši padėtis dabar yra ir Europoje – čia realybė dar atšiauresnė. Bankams gelbėti skiriama vis daugiau, o prasiskolinusios valstybės kerpa socialinių programų išlaidas ir todėl susiduria su augančia socialine įtampa bei politiniu nestabilumu.
Tokios šalys kaip Graikija, Italija ir galbūt Portugalija yra pernelyg prasiskolinusios, ir dabar jų piliečiai susiduria su žiauriais padariniais. Tačiau, nepaisant per didelio skolinimo, bankininkai nesulaukia jokio atpildo.
Tokios šalys kaip Graikija, Italija ir galbūt Portugalija yra pernelyg prasiskolinusios, ir dabar jų piliečiai susiduria su žiauriais padariniais. Tačiau, nepaisant per didelio skolinimo, bankininkai nesulaukia jokio atpildo.
Tiesa, kai kurios didžiulės Europos finansinės institucijos dabar galbūt susidurs su sunkumais, ir – kas žino – galbūt kai kurie jų vadovai bus atleisti. Tačiau ar kas nors mano, jog nustekenę Europos bankus žmonės paliks savo užimamas pozicijas, neturėdami sukaupę pakankamai turto? Pagrindiniams bankų vadovams netaikomos jokios taupymo priemonės nei dabar, nei, turbūt, ateityje.
Protestuotojai iš „Okupuokime Olbanį“ išleido įspūdingą bendrą pareiškimą, kurio dalis sako: „Interesai tų, kurie perka galią, yra patenkinami Žmonių, iš kurių valdymo galia yra atimta, sąskaita. Mes tikime, kad ši klaida mūsų sistemoje yra daugelio tarpusavyje susijusių įvykių, kuriuos regime kaip visuomenė, esmė. Ir šis pareiškimas yra esminis teisingai ateičiai sukurti. Todėl mes reikalaujame tikros demokratijos, nesusijusios su ardomąja sutelktos ekonominės galios jėga. Ir mes kviečiame visus, kurie turi tokį patį bendrą tikslą, jungtis prie mūsų ir imtis veiksmų, kad tai pasibaigtų“.
Stambūs bankai šiandieninėje ekonomikoje yra didžiausia sutelkta ekonominė galia. Jie geba atsispirti bet kokioms didesnėms reformoms, kurios tikrai galėtų paveikti jų atlyginimų schemas. Jų vadovai nori sugerti visą sėkmę nesusidurdami su jokiomis tikromis pasekmėmis, kai sėkmė nusisuka.
Tačiau kapitalizmas be numatytos galimybės žlugti nėra rinkos ekonomika. Mes įgyvendiname didžiulę, neskaidrią ir pavojingą vyriausybės subsidijų schemą, kuria pasinaudoja tik keli nepaprastai pasiturintys žmonės.
Jonas Huntsmanas, respublikonų kandidatas į JAV prezidentus, imasi reikalo betarpiškai. Jis teigia, kad mes turėtume priversti didžiausius bankus susiskaldyti ir tapti saugesniais.
Joks kitas kandidatas į prezidentus rimtai nekalba apie šį reikalą tiesiogiai. Paprastas pasakymas „mes leisime jiems žlugti“ nėra tinkamas atsakymas, kai megabankų žlugimas padarytų tiek daug žalos.
Mes turėtume pasimokyti iš „WaMu“ ir „Okupuokime“ judėjimo. Abiem atvejais pamoka yra ta pati: sutelkta finansinė galia yra auksinius kiaušinius dedanti višta, tik tie kiaušiniai skirti ne jums.
____________________
Simonas Johnsonas yra buvęs vyriausiasis TVF ekonomistas, vienas iš įtakingo ekonomikos tinklaraščio BaselineScenario.com įkūrėjų, „МIT Sloan“ vadybos mokyklos profesorius, Petersono tarptautinės ekonomikos instituto tarybos narys ir, kartu su Jamesu Kwaku, knygos „13 bankininkų“ autorius.
