Sumažinusi savo priklausomybę nuo atomo Prancūzija siųstų žinią pasauliui, kad nebetiki šia energijos rūšimi.
Prancūzija nori eksportuoti branduolinius reaktorius. Ar atsiras, kas juos perka?
Prancūzijai branduolinė energija ilgai buvo tautinio pasididžiavimo šaltinis. Jos Europietiški suslėgto vandens reaktoriai (angl. European Pressurized Reactor, EPR) yra vieni pažangiausių Europoje, ir kai kurie juos laiko saugiausiais. Tačiau po branduolinės nelaimės Japonijos Fukušimos elektrinėje galimi pirkėjai dar kartą persvarsto savo planus (nors Fukušimos elektrinės reaktoriai nebuvo prancūziški).
Gruodžio 12 dieną „Areva“, Prancūzijos valstybės valdoma branduolinės energijos lyderė, pranešė, kad nurašys 2,4 mlrd. eurų. Dėl to įmonė šiais metais pirmą kartą patirs veiklos nuostolių, kurie galbūt sieks 1,6 milijardo eurų. O tai skausminga.
„Areva“ yra vienintelė pasaulyje „vieno langelio“ branduolinė parduotuvė, parduodanti viską – pradedant uranu ir baigiant panaudoto branduolinio kuro perdirbimu. Didelę dalį nurašymo lėmė smukusi urano kasybos bendrovės „UraMin“ vertė, kuri už lengvabūdišką kainą buvo įsigyta 2007 metais, kai branduolinės energijos pramonė augo. Po to urano, kuriuo pripildomi reaktoriai, kaina smuko.
Iki Fukušimos nelaimės „Areva“ vadovai samdė daug darbuotojų, nes tikėjosi spartaus pajamų augimo ir pasiturinčiose, ir besivystančiose rinkose. Dabar įmonė mažins sąnaudas ir investicijas, atleis darbuotojų ir parduos turto.
Europoje, pelningiausioje bendrovės „Areva“ rinkoje, žmonės pradėjo įtariai žvelgti į atomines elektrines. Vokietija, Šveicarija ir Belgija nusprendė atsisakyti branduolinės energijos. Pigesnės gamtinės dujos sumažino branduolinės energijos konkurencingumą. Ir vis dar nėra rimtai ribojami į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekiai, kas padėtų jokio anglies dvideginio neišmetančiam verslui.
Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy dar kartą patvirtino savo šalies pasišventimą branduolinei energijai. Tačiau jo varžovas kitą pavasarį vyksiančiuose prezidento rinkimuose socialistas François Hollande’as žada, kad jeigu bus išrinktas, iki 2025 metų sumažins atominių elektrinių indėlį nuo 75 iki 50 procentų visos šalyje suvartojamos energijos. Tai reiškia, kad turės būti išjungti maždaug 24 reaktoriai.
Mažai tikėtina, kad F. Hollande’as per pirmąją kadenciją išjungtų daugiau nei kelis reaktorius. Vis dėlto išjungus net ir tiek, ir tuo pat metu stabdant naujų reaktorių statybą, tai siųstų žinią, kad Prancūzija daugiau nebetiki branduoline energija, teigia Francis Sorinas iš branduolinių tyrimų grupės SFEN.
Tai apsunkintų prancūzų bendrovių pastangas parduoti reaktorius užsienyje. Net ir iki Fukušimos nelaimės Prancūzijos EPR susidūrė su kliūtimis. Projektai Prancūzijoje ir Suomijoje vis dar atsilieka nuo grafikų ir jau viršijo biudžetus.
Be to, pirkėjus baidydavo aukšta EPR reaktorių kaina. Abu Dabis pernai nutarė įsigyti pigesnių reaktorių iš Pietų Korėjos. Kai kurie teigia, kad Fukušima įrodė, jog reikia mokėti didesnę kainą už saugesnius reaktorius, tokius kaip EPR. Tačiau kiti ginčijasi, kad Japonijos nelaimė pabrėžė visiškai pasyvių saugumo sistemų reikalingumą – tokių, kurioms nereikia jokios išorinės jėgos. O EPR reaktoriuose tokios sistemos neįrengtos.
Didžiausi branduolinės energijos klientai kitais metais bus besivystančios šalys, o joms kaina yra labai svarbi. Tarptautinė atominės energijos agentūra dabar prognozuoja, kad iki 2030 metų branduoliniai pajėgumai Vakarų Europoje smuks trečdaliu. Iki Fukušimos nelaimės ši agentūra prognozavo, kad pajėgumai didės.
Priešingai, pajėgumai Azijoje daugiau nei padvigubės. „Areva“ gali atsidurti bėdoje ir namuose. Praėjusį mėnesį laikraštis „La Tribune“ pranešė, kad didžiausia šios įmonės klientė, bendrovė „Electricité de France“ (EDF), rengiasi atsisakyti EPR ir kartu su Kinijos „Guangdong Nuclear Power“ eksportui sukurti mažesnį bei pigesnį reaktorių. „Guangdong Nuclear Power“ jau stato du EPR Kinijoje. Šis pranešimas sukėlė audrą.
EDF piktai paneigė, kad norėjo atsisakyti EPR. Tačiau ji išties bendradarbiauja su Kinijos įmone, kad sukurtų mažesnį ir pigesnį reaktorių. EPR yra labai galingas reaktorius, bet kai kurioms šalims 1750 megavatų galia yra per didelė, teigia Hervé Machenaudas, EDF reaktorių ir inžinerijos padalinio vadovas. Vietiniai energijos tinklai negali pakelti tokio galingumo.
Naujos franko–kiniškas reaktorius galėtų sukelti įtampą tarp EDF ir „Areva“, kuri yra kandžiai kovojusi praeityje. Kiekviena iš jų nori užimti pagrindinį vaidmenį eksportuojant prancūziškus branduolinius reaktorius. „Areva“ jau reklamuoja mažesnį reaktorių, vadinamą „ATMEA–1“. Ji norėtų, kad naujasis franko–kiniškas reaktorius būtų sukurtas remiantis ATMEA dizainu. Abi firmos mėgina perkurti EPR, kad jis gerokai atpigtų.
Politika tik apsunkins padėtį. Peras Lekanderis, UBS banko Paryžiuje analitikas, teigia, kad kol nėra aišku, ar F. Hollande‘o planas bus įgyvendintas, beveik niekas nenori investuoti į EDF. Tuo tarpu tikimasi, kad netrukus Didžiosios Britanijos vyriausybė galutinai apsispręs, ar statyti keturis EPR reaktorius.
Bendrovės „Areva“ pardavimai išaugtų, jeigu jos prancūziški, suomiški ir kiniški EPR reaktoriai būtų pastatyti ir veikiantys, tvirtina Pierre’as Derieuxas, konsultacijų įmonės „Boston Consulting Group“ Paryžiuje konsultantas.„Tada jie galėtų parodyti juos potencialiems klientams Lenkijoje, Čekijoje ir kitur, ir pademonstruoti, kad darbus gali atlikti laiku bei neviršydama biudžeto“, – teigia jis.
Lucas Ourselis, bendrovės „Areva“ vadovas, narsiai žada parduoti dešimt EPR per ateinančius penkerius metus. „Areva“ netrukus varžysis pirkimų konkursuose statyti jėgaines Pietų Afrikoje, Čekijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir kitur. Taigi įtampa auga.
