Jei po eglute neradote nė vienos knygos – nenusiminkite ir apsidairykite sau dovanos IQ lentynoje. Čia – iškiliausieji XX a. Lietuvos fotografai, Isabel Allendes magiškas begalinis planas ir pusryčiams patiekiami zefyrai.
1. „XX a. Lietuvos fotografijos antologija“ (sudarytojas Stanislovas Žvirgždas). Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas , 2011 m. – 211 p.
Tai pirmasis tokio pobūdžio leidinys, kuriame pristatomi iškiliausi XX amžiuje kūrę Lietuvos fotografai. Abėcėliniu principu sudarytoje antologijoje numatoma publikuoti 67 iškiliausių lietuvių fotografijos mokyklos atstovų bei tų, kurie davė mokyklai pradžių pradžią, darbai.
Pirmajame „XX a. Lietuvos fotografijos antologijos“ tome – 21 autorius nuo A iki J raidės, nuo Algimanto Aleksandravičiaus portretų, iki Romo Juškelio formų bei manekenų. Kiekvienas fotografas antologijoje pristatomas 5-9 labiausiai jo braižą, temas charakterizuojančiomis fotografijomis.
Kaip leidinio pratarmėje rašo knygos sudarytojas Stanislovas Žvirgždas, pasirinktas apžvelgti XX a. todėl, kad, visų pirma, „XIX a. mūsų krašto fotografija yra gana gerai nušviesta šiam laikotarpiui skirtuose leidiniuose. XX a. dramatiškas Lietuvos istorijos laikotarpis: tautinis atgimimas, du pasauliniai karai, net kelios okupacijos, iškovota, prarasta ir vėl atkurta nepriklausomybė uždėjo antspaudą ir fotografijai. Per šimtmetį fotografija radikaliai pasikeitė, pradėjo krypti į meninę, buvo įkurtos pirmosios tolesnei meninės fotografijos raidai smarkiai įtaką dariusios fotografų organizacijos“.
Šis leidinys, drauge su visai neseniai pasirodžiusiomis Margaritos Matulytės monografija „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“ bei Agnės Narušytės „Lietuvos fotografija: 1990-2010“ yra ypatingai reikšmingi Lietuvos fotografijos istorijai ir tampa ne tik galimybe pažinti skirtingų Lietuvos autorių kūrybą, bet ir susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kas ir kokia ji – Lietuvos fotografija.
2. „Begalinis planas“, Isabel Allende. Alma littera, 2011 m. – 432 p.
Tai šeštasis garsios Čilės rašytojos Isabel Allende romanas ir pirmasis parašytas jai atvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Jame nesunkiai galima rasti įprastų jos kūrybai magiškojo realizmo elementų, kuriuose stebuklinė Amerikos tikrovė susipynusi su realiu nūdienos pasaulio vaizdavimu. Tačiau realizmo šiame romane žymiai daugiau ir sudarydamas viso kūrinio literatūrinį pagrindą jis iškyla priblokšdamas skaitytoją nežabotu atvirumu ir nepagražinta tikrove.
„Begalinis planas“ – tai žvilgsnis į pusės šimtmečio JAV istoriją čilietės akimis. Atviras, skausmingas, kartais ironiškas ir kandus, bet visada nuoširdus ir teisingas, nes bešališka nuomonė iš šalies dažnai būna naudingesnė vertinant tiek dabarties, tiek ir praėjusių laikų istorinius įvykius. Tai ir Lotynų Amerikos požiūris į Šiaurės Ameriką, įdėmi čia gyvenančių skirtingo socialinio sluoksnio, svetimos kultūros nešėjų imigrantų studija. Amerikiečių manija gyventi sveikai, gražiai ir laimingai priešpastatoma imigrantų skurdui, nuolankumui, paniekai išgyvenamam skausmui ir mirčiai. Tai ne dokumentinis-istorinis romanas, tai dviejų skirtingų šeimų, baltųjų Ryvzų ir spalvotųjų Moralesų gyvenimo istorija praslinkus II-ajam pasauliniam karui.
Autorės dėmesys sutelktas į „ispanakalbių“ rajoną Kalifornijoje, kuriame atsidūręs pagrindinis herojus susiduria su dviem skirtingom kultūrinėm terpėm ir ta socialinė etninė priešprieša dažnai neapsieina be skaudžių pasekmių. Romane daug tiesioginės kalbos, tad rašytoja pasinaudodama savo neprilygstamos pasakotojos talentu tarsi beasmenė būtybė, kuri nei teisia, nei išteisina tik iš šalies pateikia faktus, kuria savotišką, intymią atmosferą, tarsi visą šią istoriją pasakotų artimam draugui ar geram bičiuliui.
Skurdi vaikystė, gyvenimas dorų meksikiečių Moralesų šeimoje, noras bet kokia kaina užsidirbti papildomą centą, pirmoji meilė jų apsukriai dukrai Karmenai, simbolizuojančiai amerikiečių sumanumą verslui, susidūrimai su vietinėmis gaujomis – viskas prabėga prieš mūsų akis kaip spalvinga karavano vilkstinė, kuri palieka gilias pėdas gyvenimiškų abejonių smėlyje. Vėliau – pasinėrusi į marihuanos rojų, pacifizmu, pasyvumu ir abejingumu vertybėms alsuojanti hipių era, „taika ir ramybė, brolau“, didžiosios gyvenimo pamokos drąsių kraštutinių judėjimų, maištingų proveržių dvasia skendinčiame Berklio universitete, kur „viskas pakenčiama išskyrus nepakantumą“. Nevykusi santuoka, pažintis su komunistinėm idėjom apsėstu liftininku Sirusu, kaltinančiu visuomenę pamiršus etiką ir gyvenančiu menkų vertybių pasaulyje, ir karas Vietname, mintimis vėl nubloškiančiu mus į Francio Fordo Coppolos juostos „Šių dienų Apokalipsės“ laikus.
Itin skaudus grįžimas namo, kur niekas tavęs nelaukia ir niekam nesi reikalingas, kur vakarykščiai didvyriai šiandien jau žudikai, ir tik išgyvenę Dantės pragarą ginklo broliai gali suprasti vienas kitą. Vienatvė, alkoholizmas, dvasinis išsekimas bei noras dingti, kur nepasiektų iš paskos slenkantys prisiminimai, dar ilgai persekios Gregorį ir tik gale, nevilties tamsoje nušvitus menkam vilties žiburėliui galime tikėtis laimingesnio herojaus likimo.
3. „Zefyrai pusryčiams, Dorothy Koomson. Alma littera, 2011 m. – 416 p.
Nors naujausios Dorothy Koomson knygos pavadinimas skamba labai saldžiai, tai nesaldus romanas. Jei pradėjome apie prieskonius, tai galima sakyti, kad šios istorijos veikėjų gyvenimas panašus į zefyrus su daug druskos ir labai daug karčių pipirų.
Manydama, kad pabėgs nuo Australijoje susiklosčiusių problemų, Kendra Tamalė grįžta į gimtąjį Londoną. Norėdama atversti naują švarų gyvenimo puslapį jauna moteris įsisuka į svetimas problemas, kurios tampa dar vienu sunkiu išbandymu bei ne tik nepadeda užmiršti savų rūpesčių, bet ir atveria senas gilias žaizdas: „Laimė ir nelaimė kartu vaikšto. Jau jeigu tik viena bėda, tai tuoj ir kita. Aš tai pamiršau.“ (Zefyrai pusryčiams, p. 291)
Santuoka ir išdavystė, smurtas ir meilė, alkoholis ir vaikai – visiškai nesuderinami dalykai šioje istorijoje yra nuolatiniai pakeleiviai. Romano herojai kaip narsieji Don Kichotai – iš visų jėgų stengiasi kovoti su vėjo malūnais. Šių kovotojų ginkluotė kai kam gali pasirodyti silpna, ar net juokinga. Kūrinio veikėjams kelią į priekį skina, kaip liaudis sako, – kvailių motina – viltis. Viltis giliai paslėpti praeities nuoskaudas ir bandyti gyventi iš naujo. Tikėti ir kurti.
Gyvenimas šioje knygoje tam tikra prasme lyginamas su pusryčių meniu. Ne be reikalo sakoma, kad kaip pradėsi dieną, tokia ji ir bus! Romano skyrių pavadinimus galima suprasti kaip užuominas į tolimesnes romano herojų emocijas: „kiaušinienė su lašinukais, skrebutis, skrudintos bulvės ir kraujinė dešra“ (p. 215), „naminiai javainiai ir jogurtas“ (p. 339), „vanduo“ (p. 357), „avižinė košė ir tiršta, tąsi grietinėlė“ (p. 289), t. t.
Dorothy Koomson romane analizuoja Motinos suvokimo klausimą, kuris galėtų prilygti Hamleto svarstymui būti ar nebūti? Kuri yra tikresnė Motina: moteris, kuri pagimdo vaikus ar kita moteris, kuri rūpinasi jais? Moteris, vadinanti save Mama, tačiau galvojanti tik apie save ar moteris, kuri net nėra šeimos narys, o atiduoda visą savo laiką ir pastangas, kad svetimos moters vaikai šypsotųsi kiekvieną sekundę? Ką pasirinkti: gerą, mylintį tėvą ar alkoholikę, tvirtinančią, kad vaikai jai brangiausi, tačiau nieko dėl to nedarančią, motiną? Ar kovojant dėl vaikų globos argumentas aš jų motina yra pagrįstas? Galų gale, ar gali svetima moteris arba vienišas tėvas atstoti Mamą? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo aplinkybių. Dorothy Koomson istorijoje sukurtos aplinkybės yra labai nepalankios lengviems sprendimams.
Pagrindinė romano veikėja Kendra Tamalė ne vieną kartą atsiduria trečioje pozicijoje. Kaip sakoma, kur du – trečias nereikalingas. Arba, kaip šuniui penkta koja. Tai dar viena opi problema, kuri romane pateikiama kaip didžiausia Kendros Tamalės baimė. Baimė būti pakaitalu mamos, žmonos, meilužės, draugės.
