Japoniškame patiekale trumai nepalieka abejingų…
Jei paklausčiau jūsų, kokia yra japonų virtuvė, atsakymą, manau, išgirsčiau ne vieną: kad šios neįsivaizduojame be sušių, liekną figūrą padedančių išsaugoti ryžių, kad tik Tekančios Saulės šaliai turėtume dėkoti už madingą žaliąją arbatą ar nepakeičiamą sojų padažą ir taip toliau. Ar įmanoma paragauti Japonijos Lietuvoje? Na, ir klausimas! – sušuksite jūs. Norėdamas jus įtikinti (ir, neslėpsiu, įsitikinti tuo pats), tęsiu kelionę skonių labirintais ir šįkart keliauju ieškoti Japonijos. Aplankiau keturis populiariausius sostinės japonų restoranus, o atradimais skubu pasidalyti su skaitytojais.
„OSAKA“
Meistriškai ir be jokių klastočių kuriamas Japonijos žavesys su lašeliu fusion virtuvės. Jokio kičo, jokios saviveiklos, – viskas apgalvota iki smulkmenų, kad lankytojai pajustų Japonijos dvelksmą.
Meniu. Išgryninta japonų virtuvė, yra fusion virtuvės pavyzdžių. Baras. Į akis krinta ne alkoholio buteliai, o virtuvės meistrai, todėl maistas čia – svarbiausia. Vietų skaičius – 60.
Interjeras. Šiltas ir jaukus. Viskas detaliai apmąstyta, galima rasti net puikių ikebanos pavyzdžių – meistriškų, ką tik sukurtų gyvų gėlių puokščių. Yra atskirų erdvių intymiems pokalbiams, nors restorano patalpos per du aukštus labai nedidelės. Net ir norėdamas vargiai rasi, prie ko prikibti. Muzika. Neįkyri lounge stiliaus muzika japonų motyvais. Užvaldo tokia ramybė, jog pasijunti kaip masažo salone (gerąja prasme).
Aptarnavimas. Ramus, „išlaikytas“. Personalas moka meniu atmintinai ir žinotų, ką pasiūlyti restorano lankytojams. Vieta automobiliui. Vilniaus gatvėje (šįkart restoraną renkamės ne pagal automobilių stovėjimo aikštelės dydį).
Nesuvaidinta japoniška maisto kultūros tradicija Lietuvoje. Ši vieta iš tiesų diktuoja virtuvės madas, ypač japoniškos fusion virtuvės tema.
Kainos ir kokybės santykis. Kainos – didesnės nei vidutinės, tačiau visuomet žinai, už ką moki. Restorane dirba vienintelis virėjas japonas ir, pasak restorano vadovės Eglės, tik jis gali priimti kulinarinius sprendimus ar keisti meniu. Pagal japonų tradicijas šefas yra svarbiausias žmogus restorane, net savininkas ar direktorius yra „antrame plane“. Tai aš vadinu tikrumu ir esu pasirengę̨s už tai mokėti.
Pliusai. Fusion virtuvė Japonijos tema. Šiame restorane eksperimentuojama ir atrandama puikių naujų (ir, be abejo, skanių) dalykų. Ne veltui japonai sako, kad valgyti pirmiausia reikia akimis. Čia visuomet atrodo, kad ragauji meno kūrinius. Minusai. Neretai ilgokai tenka laukti patiekalų (tad labai alkaniems eiti nesiūlau), tačiau tik todėl, kad virtuvės šefo nepaskubinsi – čia užsiimama virtuvės menu, o ne stovima prie staklių fabrike!
Išskirtinumas. Ko gero, pats didžiausias tas, kad virtuvės šefas – grynakraujis japonas. Kalbama, kad jis vienintelis visose Baltijos šalyse! Fusion virtuvę irgi laikyčiau netipišku bruožu. Rekomenduoju paragauti: sviestažuvių sašimių su juodųjų pupelių padažu (28 Lt; puikiai tiktų prie taurės šampano). Išvada. Nesuvaidinta japoniška maisto kultūros tradicija Lietuvoje. Ši vieta iš tiesų diktuoja virtuvės madas, ypač japoniškos fusion virtuvės tema. Tikras „Made in Japan Cuisine“.
„LABUKI“
Kosmopolitiškas restoranas Azijos virtuvės motyvais. Atvira naujovėms ir eksperimentams vieta.
Meniu. Korėjiečių ir japonų virtuvė. Baras. Net baru vadinti per kuklu – stūkso didžiulės vyno bei šampano spintos, lentynos ir šaldytuvai. Tikrai rasite prabangių ir net retų gėrimų už prieinamą kainą. Vietų skaičius – 60. Interjeras. Kosmopolitiškas, neįpareigojantis. Aptikau keletą rytietiškų dekoro elementų. Aplinka patiks tiems, kuriems svarbiau, ką tautiško valgo, o ne kiek rytietiškų paveikslų kabo ant sienos. Muzika. Nuo lounge iki Lotynų Amerikos ritmų.
Aptarnavimas. Labai malonus ir paslaugus. Personalas nori patarti ir pagelbėti – už tai šis restoranas tikrai pelno pliusą, nes sostinėje labai mažai vietų, kuriose padavėjai nedirba tik lėkščių nešiotojais. Darbuotojai čia – svarbi restorano dalis, jie tikrai stengiasi išsiaiškinti, ko nori jų lankytojai, ir nesiūlo, kas papuola. Vieta automobiliui. Prie Rotušės. Dauguma staliukų įkurdinti prie lango, tad, jei pagailėjote litų už automobilio stovėjimą, galėsite stebėti, kada patruliai atvyks blokuoti ratų. Tiesa, negarantuoju, kad spėsite tam sutrukdyti – labai jau sunku bus atsiplėšti nuo lėkštės…
Darbuotojai čia – svarbi restorano dalis, jie tikrai stengiasi išsiaiškinti, ko nori jų lankytojai, ir nesiūlo, kas papuola.
Kainos ir kokybės santykis. Porcijos tikrai didelės, o štai kainos – priešingai, nėra aukštos. Minusai. Kad ir kokia ši vieta kosmopolitiška, televizorių iš restorano tikrai išmesčiau. Šiek tiek gąsdina pastato prieigos, tačiau statybos darbai juk nevyks amžinybę? Išskirtinumas. Natūralūs daržovių kokteiliai. Labai lankstus ir gausus verslo pietų pasirinkimas. Alkoholiniai gėrimai – beveik parduotuvių kainomis. Jautiesi pasaulio pilietis ir dar neapiplėšinėjamas. Beje, kalbant apie restoranų šefus, „Labuki“ orkestrui diriguoja korėjietis. Rekomenduoju paragauti: „Kimchi salad“ (15 Lt) – tai marinuoti pekininiai kopūstai, šiek tiek primenantys mūsiškius raugintus kopūstus. Tikrai įdomus ir išskirtinis korėjiečių patiekalas (bet šis arba patiks, arba ne).
Išvada. Ši vieta puikiai tinka, kai norisi rytietiško maisto už gerą kainą, tačiau nesinori jaustis à la Rytuose (kalbu apie įkyrius kai kurių restoranų bandymus žūtbūt sukurti rytietišką aplinką). Publika. Teko sutikti ir verslininkų, ir studentų. Pasak restorano šeimininkų, čia renkasi iš tiesų įvairūs svečiai.
„MIYAKI“
Japonų kultūra, paslėpta prekybos centro mūruose. Tačiau, kaip žinome, auksas ir pelenuose žiba, todėl garsas apie kokybiškos japonų virtuvės paslaptis pramuša bet kokias sienas.
Meniu. Japonų virtuvės patiekalai. Baras. Įsikūręs prie pat įėjimo, tačiau bendroje erdvėje ne „rėkia“, o gražiai įsikomponuoja į aplinką. Tiesa, gėrimų pasirinkimas nėra labai gausus. Vietų skaičius – 80. Interjeras. Plėtojama japoniška puošybos stilistika. Dvelkia šiluma ir ramybe. Muzika. Lounge stiliaus muzika japonų motyvais.
Jei prisėsite netoli įėjimo, pasiruoškite girdėti prekybos centro muzikinį foną.
Aptarnavimas. Personalas labai paslaugus, neįtikimai ramus (sakyčiau, kad tikrai ramūs yra ne belgai, kaip tvirtina populiarus posakis, o japonai) ir nuoširdus. Dažnai ko nors nežino, tačiau visuomet nueina išsiaiškinti ir grįžta parengę atsakymus. Vieta automobiliui. Darbo dienomis galima palikti automobilį nemokamai dvi valandas prekybos centro „Europa“ aikštelėje, savaitgaliais ten pat – visomis valandomis.
Kainos ir kokybės santykis. Kainos aukštesnės, nors kokybė ne visuomet tokia, kokios tikiesi. Pliusai. Puiki vieta, jei reikia ką pakviesti privataus pokalbio – yra atskira zona su žemesniais staliukais. Kartais apima jausmas, jog esi namie. Minusai. Jei prisėsite netoli įėjimo, pasiruoškite girdėti prekybos centro muzikinį foną. Išskirtinumas. Žemi staliukai asmeniškiems susitikimams.
Išvada. Gera vieta, kai norisi pasislėpti būnant miesto centre. Publika: verslininkai, verslo centro darbuotojai ir visi šelmiai, ieškantys slaptumo.
„TOKYO CHINA“
Atsinaujinęs restoranas „Tokyo“ grįžta patobulinęs koncepciją. Kaip jam pavyko?
Meniu. Rytietiškas: japonų, kinų virtuvės ir keli tailandiečių patiekalai. Baras. Galima aptikti ir tradicinių bei lietuvių labiausiai pamėgtų gėrimų. Vietų skaičius – 130. Interjeras. Puikus erdvių išdėstymas – yra daug funkcionalių kampelių įvairiems susitikimams. Muzika. Lounge stiliaus japonų motyvais (tikrai neerzina).
Kainos nesikandžioja, tik kai kurių patiekalų porcijos galėtų būti šiek tiek didesnės.
Aptarnavimas. Personalas gana aktyvus, padavėjai turi nemenkų pardavimo įgūdžių: reikėtų tik pasveikinti savininkus ir pagirti personalą už verslumą. Vieta automobiliui. Prie Nacionalinio operos ir baleto teatro. Puiki vieta paskirti pasimatymą, mat gėlių galima nupirkti čia pat įsikūrusiame gėlių turgelyje.
Kainos ir kokybės santykis. Kainos nesikandžioja, tik kai kurių patiekalų porcijos galėtų būti šiek tiek didesnės. Pliusai. Daug įdomių erdvių susitikimams. Ypač išmoningai įrengta zona, tinkama verslininkams susiburti pakalbėti apie reikalus. Didelis natūralių sulčių pasirinkimas. Minusai. Priešais matomas nacionalinių patiekalų restoranas vaizdo nepuošia. Išskirtinumas. Kelių pasaulio šalių virtuvės viename restorane. Galima užsisakyti maisto į namus.
Rekomenduoju paragauti: „Panko maki“ (28 Lt) – gana paprasti, bet neprasti apskrudinti makiai. Išvada. Jeigu su draugais arba šeimos nariais nuolat ginčijatės, kur geriau eiti – į japonų ar į kinų restoraną, galima rinktis šią vietą. Publika. Labai priklauso, koks paros laikas ir ką rodo Nacionalinis operos ir baleto bei Mažasis teatrai.
