Poetas švenčių proga linki atsisukti į žmones ir semtis pozityvumo iš jų.
Švenčių išvakarėse su poetu Antanu A. Jonynu radome laiko ramiam pokalbiui. Ant stalo gulėjo susitikimo priežastis – naujausias jo eilėraščių rinkinys „Kambarys“ – kaip ir pats poetas žarstantis pozityvias ir skaidrias įžvalgas, žaidžiantis sentimentalumu ir kartu neslepiantis nerimo dėl laikas nuo laiko pritylančių mūzų bei užplūstančių abejonių savimi.
– Jūsų naujojo rinkinio eilėraštyje „Lietus“ sakoma: „pamažu naudotų detalių sandėliu virsta mano eilėraščių dirbtuvė“, „vertėtų ją uždaryti visi sakytų kaip gaila“. Ar dažnai apninka tokie svarstymai?
– Ne visada džiugiomis mintimis gyveni, apninka ir depresija, nusivylimas savimi. O paskui, žiūrėk, viskas praeina, kažkas sukirba ir vėl nudžiungi ką nors gražaus pasakęs. Nors su laiku stiprėja nerimas, kad nebepajėgsi rašyti taip, kaip norėtum rašyti. Rašyti taip pat, kaip jau rašei – visada įmanoma, bet juk paskui pačiam tampa nebeįdomu, nebesvarbu. Sukurti tekstą jau esu pakankamas profesionalas, galiu pažiūrėti pro langą, pasiimti kokią nors detalę ir ką nors suregzti, bet kam to reikia? Jei nereikia man, nereikia ir skaitytojui.
– Kaip atsirado pastarieji jūsų eilėraščiai nugulę rinkinyje?
– Atsirado iš įvairių dalykų. O labiausiai iš ieškojimo, bandymo suprasti, ką aš noriu sužinoti. Iš esmės rašau ne tai, ką žinau, o tai, ką noriu sužinoti. Jei žinočiau, rašyčiau ne eilėraščius.
Anksčiausiai ir vėliausiai parašytą eilėraštį skiria septynetas, aštuonetas metų. Šis rinkinys neturi vienos idėjos, koncepcijos – tai tiesiog mano gyvenimo laikotarpio fragmentai.
Iš esmės rašau ne tai, ką žinau, o tai, ką noriu sužinoti. Jei žinočiau, rašyčiau ne eilėraščius.
– Kambario įvaizdį galima pastebėti ir ankstesnėje Jūsų kūryboje: minimas tuščias kambarys arba kaip tik – pilna daiktų erdvė, kurioje vystosi kamerinis veiksmas, jausmas. Ką Jūsų poetiniame žodyne reiškia „kambarys“?
– Kiekvienas autorius yra pakankamai ribotas savo patirtimi. Žinoma, stengiesi išsiplėsti, bet yra dalykų, kurie lydi visą gyvenimą, persekioja, tampa motyvais, raktiniais žodžiais. Pavyzdžiui mano kūryboje – geležinkelis, šermukšnis… Tačiau šio rinkinio pavadinimas kilo iš vieno konkretaus eilėraščio, kuris yra man svarbus, kažkuria prasme atitinka ir visos knygos dvasią, nuotaiką. Jame kalbu apie intymesnius patyrimus, pojūčius.
Kartais pačioje intymiausioje, kamerinėje aplinkoje gali vykti globalus veiksmas, o plačioje erdvėje – paprasčiausias, tuščiausias banalybės šou. Nors kitą vertus erdvė svarbi tuo, kad ne tik ji veikia, bet ir tu veiki ją.
– O kuo konkrečiai Jums svarbus eilėraštis „Kambarys“?
– Visų pirma tai labai intymus eilėraštis, antra – meilės eilėraštis, o trečia – vykęs eilėraštis, kuriuo pasakyta gražiai ir daug. Nors išskirti, kurie eilėraščiai yra svarbesni, kurie ne, nesu linkęs. Skaitytojas yra pats kaip rašytojas ir randa tai, kas svarbu jam.
– Literatūrologė Viktorija Daujotytė pastebėjo, kad Jūsų žodis asketiškėja, tačiau tampa tik aristokratiškesnis. Ar sugebėjimas taupesne, lakoniškesne išraiška pasakyti daug ateina su patirtimi?
– Buvo tekstų ir jaunystėje, kurie apsiribodavo lakoniškais pasakymais. Bet, aišku, gyvendamas kalbi, kalbi, prikalbi ir galiausiai supranti, kad kažkuriose vietose jau imi kartotis, tie žodžių lukštai pamažu nubyra ir kartais beužtenka žvilgsnio, šypsenos. O kai žinai žmogų, jie pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių, kuriuos iškalbi.
– Šiais laikais rašyti poeziją ir ją publikuoti gali kas tik netingi. Kartais net garsiau skelbiasi tas, kuris poetinio talento neturi, bet noro pasipuikuoti – pakankamai. Ar įmanoma tokiam pasakyti, kad geriau tu „į stalčių“ rašyk?
Skaitytojas yra pats kaip rašytojas ir randa tai, kas svarbu jam.
– Tai, kad žmogus rašo, taip išreiškia save, jam tai patinka yra sveikintina. Tačiau visai kitas dalykas yra savo kūrybą spausdinti ir dar daugiau, pristatyti kaip poeziją. Jei jau atsirado toks noras viešinti, reiškia, autorius jaučiasi patenkintas savo tekstu, jam atrodo, kad tai gražu, o kol nepasidalino, rodos, kad tas džiugesys neįvyko. Blogai yra tada, kai autorius pradeda naudotis savo galia ir įtaka, kad galėtų savo kūrybą pristatyti kaip poeziją, meno vertybę. O šiais laikais, turint finansinę galią, yra visai įmanoma nusipirkti kritiką, liaupses, suorganizuoti didelius pristatymus… Tai iškreipia visą literatūros paveikslą, gadina ne visai susiformavusį skonį.
– Kokią matote lietuvių poezijos perspektyvą?
– Su milžinišku optimizmu žiūriu į jaunąją kartą. Rašančių yra labai daug, internetas yra pripildytas man nežinomomis pavardėmis ir kartais tarp tų visų šimtų, tūkstančių surandi labai gerus autorius, stiprius poetus. Mes, vyresniosios kartos poetai, vargiai ar sugebėsime kada save prašokti, galime tik išleisti savo lygio eilėraščių knygas. O jaunieji poetai rašo augdami – jie dabar yra mūsų poezija, o ne mes.
– Ko palinkėtumėte IQ skaitytojams šv. Kalėdų proga?
– Pozityvumo! Mes juk gyvenam normalų gyvenimą, normalioje visuomenėje, gražiame pasaulyje. Reiktų tik ne vien į laikraščius įsikniaubti, bet atsisukti ir į žmogų, tikrai rasime daugiau šviesos ir pozityvumo.
