Sėkmės istorija, bet pabaiga dar neparašyta.
Gruodžio 16 dieną kulminaciją naujojoje sostinėje Astanoje, kurioje pilna siurrealistiškos pompastikos, pasiekė savaites trukusios iškilmės, skirtos Kazachstano nepriklausomybės 20-mečiui paminėti. Naftos turtingos šalies piliečiai, kurių yra 16 mln. su viršum, turi daug kuo didžiuotis. Augimas pastarąjį dešimtmetį vidutiniškai siekė 8 proc. per metus, ir tai daug geresni rezultatai nei bet kuriame kitame posovietiniame Vidurio Azijos ūkyje. Vidutinės pajamos vienam asmeniui nūnai viršija 11 tūkst. JAV dolerių per metus; jos dukart didesnės nei Turkmėnistane ir šešiskart – nei Uzbekistane, kuris su 28 mln. žmonių yra daugiausia gyventojų turinti regiono šalis. Taigi Kazachstanas dailiai įsilieja į tautų su vidutinėmis pajamomis gretas.
1991 m. nebuvo akivaizdu, kad viskas susiklostys būtent taip. Daugiausia tikėtasi iš Uzbekistano su sėslia žemdirbyste krašto gilumoje ir šiokia tokia gamyba. Kazachstanas atrodė milžiniškas ir nesuvaldomas, daug kentėjęs nuo prievartinio gyventojų perkėlimo ir tenykščių piemenų kolektyvizacijos. Valdant diktatoriškai figūrai, Nursultanui Nazarbajevui, Kazachstanas ligi pat galo laikėsi įsikibęs Sovietų Sąjungos ir paskutinis iš visų sovietinių respublikų paskelbė nepriklausomybę.
Vis dėlto N. Nazarbajevas liko ir prižiūrėjo šalies transformaciją. Prezidentas Islamas Karimovas, pamišęs dėl kontrolės, Uzbekistaną išoriniam pasauliui atvėrė labai atsargiai, o štai N. Nazarbajevas buvo nusiteikęs entuziastingiau kviesdamas užsienio investicijas ir imdamasis laisvosios rinkos iniciatyvų. Gabus jaunimas gero išsilavinimo buvo skatinamas siekti užsienyje. Rezultatai kalba patys už save. N. Nazarbajevas taip pat pasistengė, kad sugyventų etninės grupės, neprisileido islamistų ekstremizmo, uždarė branduolinių bandymų stotį ir atsisakė branduolinio arsenalo, kuris pasaulyje buvo ketvirtas pagal dydį.
Kazachstanas jau yra didžiausias urano tiekėjas pasaulyje. Kai netrukus iš milžiniško Kašagano naftos telkinio Kaspijos jūroje pradės tekėti nafta, Kazachstanas pateks į pasaulinį naftą tiekiančių šalių dešimtuką. Tačiau nors šalies pasiekimų daug, ydų jai irgi nestinga. Žmogaus teisių padėtis Kazachstane prasta. Nors N. Nazarbajevas atrodo esąs populiarus, rinkimai klastojami, o milžiniška žiniasklaidos ir viešųjų ryšių mašina atsidėjusi jo asmenybės kultui. Ekonominės galios iš rankų nepaleidžia nepaprastai turtinga prezidento šeima ir nedidelė oligarchų grupė. Kadangi N. Nazarbajevo žentas Timūras Kulibajevas valdo valstybinį investicinį fondą „Samruk-Kazyna“, riba tarp valdančiosios šeimos ir valstybės neryški. Yra problemų dėl korupcijos ir teisinės valstybės principų nepaisymo. Valdžia dažnai ypač agresyviai elgiasi su užsienio investuotojais. Nors padėčiai Kazachstane taisantis pasaulio korupcijos reitinguose jis pakilo, „Transparency International“ jį teberašo po Tuniso ir Egipto.
Valstybė jėga įsibrovė į didžiausius energetikos projektus tvirtindama, kad užsienio įmonės XX a. paskutiniame dešimtmetyje gavo per gerą sandorį. Gruodžio 14 dieną vienas piktas ginčas atrodė išspręstas, kai Kazachstanas gavo 10 proc. dalį milžiniškame Karačaganako naftos ir dujų kondensato telkinyje. Šalis bent jau už tą dalį moka, nors pinigus skolina telkinio konsorciumas, kuriam vadovauja italų „Eni“ ir britų „BG Group“.
N. Nazarbajevas apimtas beveik patologiškos manijos, kad jo šalyje turi vykti konferencijos, parodos ir suvažiavimai. Rinkimus klastojančio Kazachstano triumfu pernai tapo pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, kuri atsidavusi laisviems rinkimams ir demokratijai; spėkite, kur ką tik vyko XXXIII pasaulio rankų lenkimo čempionatas?
Visa tai – ir Vakarų lobistams bei buvusiems valstybininkams skirtas pasakiškas biudžetas – padėjo nublizginti Kazachstano įvaizdį pasaulyje. Šalis sumaniai balansuoja tarp savo didžiųjų kaimynių (Rusijos ir Kinijos) ir Vakarų. Bet N. Nazarbajevo ambicija tapti pripažintu Vidurio Azijos regiono lyderiu dar nepatenkinta. Nepadeda tai, kad Kazachstanas į kaimynes žiūri iš aukšto: vienas iš vyriausiųjų prezidento patarėjų beveik didžiuodamasis sako, kad pastaraisiais metais „Chelsea“ futbolo komandą Londone žaidžiant matė pustuzinį kartų, o Uzbekistano sostinėje Taškente lankėsi tik kartą. Tuo tarpu, kaimynių manymu, Kazachstanas per daug apsikarstęs blizgučiais. I. Karimovas savo kolega iš Kazachstano bjaurisi.
Pačiam N. Nazarbajevui aplodismentų niekada nebus gana. Draugužiai reguliariai siūlo jį kandidatu Nobelio taikos premijai, pripažįstant jo indėlį atsisakant branduolinių ginklų. Neseniai jis pasamdė buvusį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Tony Blairą, galimas daiktas, reikalui tai padės.
Save ir šalį prezidentas mėgsta pristatyti kaip stabilumo ramstį nepastoviame regione. Bet virš viso to kabo įpėdinio klausimas – tema, apie kurią viešai kalbėti negalima. Manoma, kad 71 metų prezidentas liepą Vokietijoje buvo gydomas nuo prostatos vėžio. Netikrumas dėl to, kas ateis po jo, jau daro įtaką politinėms nuotaikoms.
Neseniai buvo priimtas sprendimas keliais mėnesiais paankstinti parlamento rinkimus; galbūt tam, kad prezidentas po jų galėtų išvykti gydytis. Dabar rinkimai įvyks sausio 15 dieną. Šią įsimintiną dieną turėtų būti suformuota oficiali opozicija, o kol kas visą parlamentą sudaro prezidento partija. Naujoji opozicinė partija neva atstovausianti šalies verslininkams, o ją šefuoja ne kas kitas kaip prezidento žentas T. Kulibajevas. Kartais jis skelbiamas būsimuoju ministru pirmininku ir, žinoma, N. Nazarbajevo įpėdiniu. Atvirai jis ne itin demonstruoja polinkį į politiką, nors gali būti priverstas, idant apgintų šeimos turtus.
Bet kuriuo atveju parlamento rinkimai vyks didesnės nei įprasta įtampos fone. Pastaraisiais mėnesiais įvairiose šalies vietose per daugybę ginkluotų išpuolių ir sprogimų žuvo keli žmonės. Valdžia kaltina islamo ekstremistus ir kitus „teroristus“. Kiti tokius tvirtinimus atmeta ir sako, kad kalti paprasti nusikaltėliai. Tiesa neaiški. Galbūt iš anksto, prieš prezidentui pasitraukiant iš politinės arenos, dėl vietinės įtakos pradėjo varžytis įvairūs klanai. Išpuoliai paprastai buvo nukreipti prieš policiją ir saugumo pajėgas, bet sukėlė dar neregėtą nerimą tarp paprastų kazachstaniečių. Regis, valdžia tiki, kad rinkėjai parlamento rinkimuose dėl to palaikys režimą. Nors rezultatas šiaip ar taip nuo jų ne itin priklauso.
