Rinkimai ir po jų prasidėję neramumai Rusijoje rodo, kaip sunku šaliai atsisakyti sovietinės praeities net praėjus 20 metų po sistemos žlugimo.
Nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo praėjus 20 metų sulig mėnesiu, įpykusio jaunimo minia patraukė į Maskvos gatves protestuodama prieš valdančiąją „Vieningosios Rusijos“ partiją („sukčių ir vagių partiją“) ir skanduodama „Rusija be Putino!“. Šimtai sulaikyti, o į Maskvos centrą „saugumui užtikrinti“ įvesta kariuomenė. Nors skaičiai anaiptol neprilygsta pusei milijono, kuris pasiliejo į gatves laidodamas SSRS, tai didžiausi protestai pastaraisiais metais. Tiesioginė krizės priežastis – gruodžio 4-osios parlamento rinkimų klastojimas. Bet motyvai glūdi daug giliau.
Valdantysis režimas pradėjo atrodyti nebe toks teisėtas kaip tik tuo metu, kai Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas paskelbė galutinę „stabilumo“ pergalę, pažadėjo į Kremlių grįžti kaip prezidentas ir įsipareigojo atkurti Eurazijos Sąjungą su buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Sovietinį šių teiginių prieskonį pabrėžė lapkričio pabaigoje vykęs „Vieningosios Rusijos“ partijos suvažiavimas, kuriame V. Putinas buvo nominuotas kandidatu į prezidento postą. „Mums reikia stipraus, drąsaus ir gabaus lyderio Ir tokį vyrą mes turime: tai Vladimiras Vladimirovičius Putinas“, – entuziastingai kalbėjo vienas kino režisierius. Plieno pramonės darbininkas suvažiavime kalbėjo, kaip V. Putinas „pakėlė ant kelių parkritusią mūsų gamyklą“ ir padėjo jai „savo išmintingu patarimu“. Vieniša 19 vaikų motina dėkojo V. Putinui už „šviesią ateitį“.
Tokios paralelės su nūnai idealizuojamu vėlyvuoju sovietmečiu turėjo sukelti žavesį V. Putinu. Jokių varginančių politinių diskusijų, gana daug asmeninių laisvių, parduotuvėse pilna maisto: ar ne to nori žmonės? Bet, neįtikėtina, V. Putiną nušvilpė: iš pradžių, lapkričio 20 dieną, auditorija kovos menams skirtame renginyje, vėliau daugybėje rinkiminių apylinkių, o dabar gatvėse. Sovietinė retorika sukėlė antisovietinę reakciją.
Pasak Levo Gudkovo iš Levados centro, nepriklausomos nuomonės tyrimų agentūros, tokia reakcija prieš monopolistinį, korumpuotą ir autoritarinį režimą irgi yra sovietinio palikimo dalis. Ją skatina alternatyvų stoka, o ne bendra pokyčių vizija. Rusija tebėra hibridinė valstybė. Ji mažesnė, vartotojiškesnė ir mažiau kolektyvizuota nei Sovietų Sąjunga. Bet nors sovietinės ideologijos nebėra, politinę galią palaikantis mechanizmas tebeveikia. Naudodamiesi svarbiausiomis institucijomis, įskaitant teismus, policiją ir saugumo tarnybas, televiziją ir švietimą, biurokratai palaiko savo valdžią ir turtą. Prezidento administracija, kuri nėra renkama, tebeužima Komunistų partijos Centro komiteto pastatą (ir vietą).
Dar svarbiau tai, kad sovietinio mąstymo programa paaiškėjo esanti kur kas patvaresnė nei pati ideologija. Kai 1989-aisiais Jurijaus Levados vadovaujama sociologų grupė pradėjo tyrinėti tai, ką jie vadino sovietiniu žmogumi, tai yra dirbtinį dvilypumo, paternalizmo, įtarumo ir izoliacionizmo konstruktą, jie manė, kad toks žmogus nyksta. Per ateinančius 20 metų jie suvokė, kad Homo sovieticus mutavo ir pasidaugino pakeliui įgydamas naujų savybių: cinizmo ir agresijos. Tai ne genetinis palikimas, o institucinių suvaržymų ir iškreiptų ekonominių bei moralinių stimulų, kuriuos propagavo Kremlius, pasekmė.
Ši mąstymo programa nebuvo kartos bruožas, kaip iš pradžių įtarė J. Levados grupė. Rinkimus Maskvoje klastojo ne tik sovietmetį prisimenantys pusamžiai žmonės, bet ir tūkstančiai Kremliui palankių jaunesnių žmonių, kurie susirinko iš visos šalies ir buvo pasiųsti balsuoti daugybėje miesto vietų. Simboliška tai, kad įsikūrė jie tuščiame stalinistinės Liaudies pasiekimų parodos paviljone. Sovietų Sąjungos dažnas neprisiminė, nes gimė, kai šioji nebeegzistavo.
Tačiau rinkimų rezultatai taip pat atskleidė, kad didelė Rusijos visuomenės dalis nebenori ir toliau gyventi su esama sistema. Tūkstančiai jaunų ir senų pasipiktinusių vyrų bei moterų mėgino sustabdyti sukčiavimą ir apginti savo teises. Vienas rinkimų stebėtojas, kurį išmetė iš rinkimų apylinkės, tinklaraštyje rašė: „Maniau, mirsiu iš gėdos nesugebėjau išgelbėti jūsų balsų atleiskite man.“ Galbūt taip kalbantys tebėra mažuma, bet šių dviejų grupių susirėmimas iš esmės buvo civilizacijų susirėmimas, ir ženklas, kad sovietų sistemos ardymo procesas, kuris prasidėjo prieš 20 metų, dar anaiptol nesibaigė.
Moralinis vakuumas
Kai 1991-aisiais žlugo komunistinis režimas, tiek Vakaruose, tiek Rusijoje buvo tikimasi, kad šalis priims vakarietiškas vertybes ir prisijungs prie civilizuoto pasaulio. Nebuvo atsižvelgta į sugriautą ekonomiką, išvargintą ir išsekintą žmogiškąjį kapitalą bei 70 metų sovietinio valdymo paliktą protinį ir moralinį įspaudą. Niekas nežinojo, kokia šalis atsiras po Sovietų Sąjungos arba ką išties reiškė būti rusu. Panaikinti ideologiniai ir geografiniai suvaržymai moralinio aiškumo nepridėjo.
Ypač nepasiruošusi buvo inteligentija – Sovietų Sąjungos žlugimo variklis. Kai jų „beviltiškas reikalas“ tapo realybe, greitai paaiškėjo, kad šalis neturi atsakingo elito, kuris gali ir nori kurti naujas institucijas. Sovietinė praeitis ir jos institucijos taip ir nebuvo deramai ištyrinėtos; vietoj to viskas iš sovietmečio tapo pajuokos objektu. Pats žodis „soviet“ buvo sutrumpintas iki „sovok“, kuris rusų kalboje reiškia „semtuvėlį“. Pasak L. Gudkovo iš Levados centro, toks šaipymasis iš savęs, tiesą sakant, nebuvo pasvertas sovietinės sistemos atmetimas; jis buvo žaismingas ir lengvabūdiškas. Dauguma žmonių, kuriuos valstybinis paternalizmas daugelį metų buvo nustūmęs į šalį ir atskyręs nuo politikos, nenorėjo prisiimti atsakomybės už šalies reikalus.
Lengvabūdiškumas baigėsi tada, kai vyriausybė panaikino kainų reguliavimą, ir paaiškėjo, kad sovietinės santaupos bevertės, ir kai Borisas Jelcinas, susidūręs su ginkluotu maištu, 1993 m. apšaudė Aukščiausiąją Tarybą. Netrukus viltį, kad įvyks stebuklas, pakeitė nusivylimas ir nostalgija. Kaip parodė J. Levados apklausa, tai nereiškė, kad didžiuma žmonių norėjo sugrįžti į sovietinę praeitį. Bet jie ilgėjosi tvarkos ir stabilumo, kurį siejo su kariuomene ir saugumo tarnybomis, o ne politikais.
Pasirodo didvyris
V. Putinas – jaunas, blaiviai mąstantis, mėlynakis ir ramus – tobulai atitiko žmonių lūkesčius. Nors jį parinko B. Jelcinas, ligotam lyderiui V. Putinas buvo stulbinama priešingybė. Nors už savo karjerą V. Putinas turėjo būti dėkingas XX a. paskutiniam dešimtmečiui, jis pabrėžė, kad jo laikai visai kitokie. Jo populiarumą lėmė du veiksniai: augantis ūkis, leidęs išmokėti vėluojančius atlyginimus bei pensijas, ir pradėtas karas Čečėnijoje. Abu simbolizavo valstybės sugrįžimą.
Nebuvo jokios naujos vizijos arba tapatybės, tad atrasti ką supriešinti su XX a. paskutiniu dešimtmečiu buvo galima tik apeliuojant į ankstesnį laikotarpį – vėlyvąją Sovietų Sąjungą. Tačiau nors V. Putinas naudojosi nostalgija idealizuotai sovietinei praeičiai ir sugrąžino sovietų himną, Sovietų Sąjungos atkurti jis neketino nei ekonomiškai, nei geografiškai. Kaip ne kartą sakė: „Tas, kuris neapgailestauja dėl Sovietų Sąjungos galo, neturi širdies; tas, kuris nori ją susigrąžinti, neturi proto.“
Kaip KGB agentas V. Putinas puikiai žinojo, kad valstybės kontroliuojamas sovietinis ūkis neveikė, o ideologija buvo nenuoširdi. Bet kaip KGB agentas jis manė, kad demokratija ir pilietinė visuomenė tėra Vakarų naudojama ideologinė priedanga. Pasaulyje – Rytuose ir Vakaruose – svarbu pinigai bei valdžia, ir būtent tai jis ėmėsi konsoliduoti.
Šalis buvo pavargusi nuo ideologijos, ir jis nevertė ideologijos priimti. Jis tepažadėjo (ir pažadą iš esmės ištesėjo) didinti pajamas, atkurti sovietmečio stabilumą ir vertės jausmą, parūpinti daugiau plataus vartojimo prekių ir leisti žmonėms keliauti. Kadangi visa tai patenkino didžiąją trokštamos „laisvės“ dalį, kurios buvo reikalaujama nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos, žmonės mielai priėmė jo reikalavimą nesikišti į politiką. Nors V. Putino valdžia buvo autoritarinė, jiems jis atrodė „demokratiškas“.
Tai, kaip lengvai V. Putinui pavyko pašalinti visus alternatyvius galios šaltinius, liudijo ne jo stiprybę, o institucinį Rusijos silpnumą. Komunizmo nekentęs B. Jelcinas žiniasklaidą cenzūruoti arba į teismų sistemą kištis atsisakė. V. Putino tokios dvejonės nekamavo. Pirmiausia savo kontrolėn jis perėmė televiziją, tuomet naftą ir dujas. Igoris Malašenka, kuris padėjo įsteigti pirmą privatų TV kanalą Rusijoje NTV, sako: „Maniau, kad bus pakankamai jaunų žurnalistų, kurie nenorės grįžti į gardą. Klydau.“
XX a. paskutiniame dešimtmetyje Rusija buvo daug laisvesnė nei valdant V. Putinui. Bet padėtis keitėsi pamažu, o ne staigiai, ir priklausė nuo santykio tarp pinigų ir valdžios, paveldėtų iš ankstesnių laikų. Per XX a. pabaigos privatizaciją turtą į savo rankas perėmė sovietinė valdininkija ir nedidelė Rusijos oligarchų grupė. Kaip pastebėjo istorikas ir analitikas Kirillas Rogovas, iš tiesų problema buvo ne tai, kad kapitalas buvo sukauptas nesąžiningai (tai įprasta), o tai, jog taip ir nebuvo nustatytos aiškios konkurencijos taisyklės ir nebuvo sukurtas mechanizmas, kaip turtą iš prasčiau dirbančių savininkų perimti dirbantiems efektyviau.
Valdant B. Jelcinui, oligarchus nuo konkurencijos saugojo jų politinė įtaka. V. Putinas formulę paprasčiausiai apvertė savininkus paversdamas vasalais, kuriems turtą išsaugoti buvo leidžiama jo nuožiūra. Nuo to meto turto nuosavybę užtikrino biurokrato galia, o ne savininko pinigai. Politinę galią ir nuosavybę sujungęs ryšys taip ir nebuvo nutrauktas, nors veikiančioje demokratijoje privalo.
Monetizuoti privilegijas
Privačios nuosavybės trūkumą komunistiniais laikais kompensavo valdžia ir statusas. Gamykla partijos bosui asmeniškai nepriklausė, jis netgi negalėjo nusipirkti buto, bet padėtis partijoje leido jam naudotis kolektyvine valstybės nuosavybe, įskaitant elitinį būstą ir specialų maisto paketą. Žodis „specialus“ sovietinėje sistemoje buvo itin mėgstamas, pavyzdžiui, „specialusis suvažiavimas“, „specialieji departamentai“, „specialusis režimas“.
Sovietinė sistema sugriuvo tada, kai aukščiausi pareigūnai nutarė „monetizuoti“ privilegijas, t. y. paversti nuosavybe. Žodis „specialus“ irgi įgijo komercinę prasmę tapdamas „ekskliuzivny“ (išskirtiniu) ir „elitny“ (elitiniu). Su juo buvo reklamuojama beveik bet kas: nuo namo iki šukuosenos. Valdant V. Putinui, „specialus“ atgavo sovietinę prasmę neprarasdamas komercinės vertės. Tarp pėsčiųjų kelią besiskinantis juodas „Mercedes“ su mėlynu švyturėliu tapo aukščiausia valdžios ir pinigų apraiška; taip pat vienu iš neteisybės simbolių, buvusių tarp pastaruosius protestus paskatinusių veiksnių.
Nūnai dažnai išgirsi pasakojimą, kaip biurokratai, ypač saugumo tarnybos, spaudžia verslą. Garsiausias pavyzdys – Michailo Chodorkovskio ir naftos bendrovės „Jukos“ padalijimas. Bet yra tūkstančiai kitų. Statistika pribloškia: per pastarąjį dešimtmetį dėl neva padarytų ekonominių nusikaltimų Rusijoje baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas vienas iš šešių verslininkų. Rusijos Teisinių ir ekonominių tyrimų centro atliktos studijos rodo, kad didžiojoje bylų dalyje ieškovo nebuvo, o išteisinimų beveik nulis. Vadinasi, masė kalinčių Rusijos verslininkų yra aukos, pasmerktos korumpuotų prokurorų, policijos ir teismų, kurie gali nebaudžiami nusavinti verslą.
Kaip 1994 m. perspėjo žymus ekonomistas liberalas Jegoras Gaidaras: „Biurokratinės sistemos karkasas gali tapti mafijinės sistemos karkasu: viskas priklauso nuo tikslų.“ Kai 2009 m. pasirodė jo knyga, perspėjimas jau buvo tapęs realybe. Pastaruosius kelerius metus šis „išsigimęs hibridas“ čiuptuvus pradėjo tiesti į visas viešojo gyvenimo sritis, kur tik galima pasidaryti pinigų. Apstu smurto prieš verslininkus pavyzdžių. Tai prisideda prie sovietinio pobūdžio neigiamos atrankos politikos, kai geriausi ir aktyviausi malšinami arba pašalinami, o parazituojantys biurokratai ir teisėsaugininkai apdovanojami. Ką Stalinas darė represijomis ir naikinimu, šiandienos Rusija pasiekia per korupciją ir valstybės smurtą.
Pagrindinis biurokratijos išteklis – dalyvavimas rentų skirstymo tinkle. Nors tai leidžia nukreipti pinigus į jautrius regionus ir gamyklas, tai didina ir šalies priklausomybę nuo naftos bei dujų ir kursto paternalizmą. V. Putinas sunkiai dirbo kurdamas valstybės kaip vienintelio geradario įvaizdį prisiimdamas nuopelnus už augančias pajamas, kurias lemia aukštos naftos kainos. „Vieningosios Rusijos“ suvažiavime jis pabrėžė, kad tik valstybė ir jos valdančioji partija gali išspręsti žmonių problemas. „Niekas kitas nėra atsakingas už reikalus kaime, mieste, regione ar visoje šalyje. Nėra tokios jėgos.“
Šią idėją paskleidė vietiniai gubernatoriai, piliečiams prieš rinkimus aiškinę, kad regiono finansavimas priklauso nuo balsų už „Vieningąją Rusiją“. „Jeigu esame atsakingi, neturime pasirinkimo, – savo žmonėms kalbėjo skurstančios Udmurtijos gubernatorius. – Turime eiti ir 99,99 proc. balsuoti už [„Vieningosios Rusijos“] partijos kandidatus. Taip buvo sovietiniais laikais, ir jeigu tos tvarkos nebūtume sugriovę, tebegyventume Sovietų Sąjungoje… daug geriau nei dabar.“ Kritikai kalba, kad realiai valstybė nevykdė daug savo funkcijų, pavyzdžiui, neužtikrino tinkamos sveikatos priežiūros, švietimo, saugumo ir teisingumo. Bet Rusijoje žodžiai ir simboliai dažnai reiškia daugiau nei patirtis.
Tvirtovės mentalitetas
Tarp V. Putino atgaivintų sovietinių simbolių nėra svarbesnio už tą, kad Rusija – didi valstybė, supama priešų. Propaguodamas istorijos versiją, kurioje Stalinas atstovauja Rusijos didybei (jo represijos – tik nelemtas šalutinis poveikis dėl šaltojo karo, kurį jam primetė JAV), V. Putinas pasitelkė vieną iš mėgstamų stalinizmo formulių: Rusija kaip izoliuota ir apgulta tvirtovė.
Nors Rusija geležinės uždangos neturi, o internetas laisvas, „atrodo, tarsi nematoma siena tebeskiria viską, kas „mūsų“, nuo visko, kas „svetima“, – rašė J. Levada. Ir išties jo apklausos parodė, kad 2004-aisiais rusų, kurie save laiko niekuo nesiskiriančiais nuo kitų šalių gyventojų, sumažėjo, o nuomonė, kad Rusiją supa priešai, sustiprėjo.
Pastaruosius parlamento rinkimus lydėjo smarki propagandinė kampanija, JAV priešraketinę sistemą vaizduojanti kaip egzistencinę grėsmę Rusijai. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas žėrė karingus teiginius, o valstybinė televizija rodė daug filmuotos medžiagos su įtampą keliančiu garso takeliu apie Rusijos raketas, radarus ir kitą grėsmingą įrangą. Atrodė, tarsi tuoj puls Rusiją. Kampanijos taikinys buvo ne Vakarai, kur Rusijos elitas leidžia didžiąją dalį laiko ir pinigų, o gimtosios šalies auditorija.
Tie, kas vyriausybę kritikuoja pačioje Rusijoje, padeda išoriniam priešui. Kalbėdamas partijos suvažiavime V. Putinas ypač užsipuolė NVO, kurios pinigų gauna iš Vakarų, idant galėtų „daryti įtaką mūsų šalies rinkimų kampanijos eigai“. „Vadinamieji paramos gavėjai“ – it Judas, sakė jis, kalbą baigdamas citata iš stalinizmo laikų: „Tiesa mūsų pusėje. Pergalė bus mūsų!“ Krito į akis tai, kad jis praleido trečią dalį: „Priešas bus sunaikintas!“ Bet vos jis pakalbėjo, o vergiškos Rusijos televizijos eteryje (vykstančių protestų ji visai nerodė) jau pasirodė propagandinis filmas apie pagrindinę nepriklausomą rinkimų stebėtojų organizaciją „Golos“, kurios darbuotojus mėginta apšmeižti kaip Vakarų agentus.
Tokia taktika, kai visur priešai ir niekas negali turėti kilnių motyvų, ugdo bendrą cinizmą. Šia prasme posovietinė Rusija labai skiriasi nuo Sovietų Sąjungos. Anuomet lyderiai turėjo vertybių, ne tik interesų. Galbūt Komunistų partija buvo sklerotiška ir linkusi į represijas, bet jos nevadino „sukčių ir vagių partija“. Sovietiniai lyderiai neskatino cinizmo: į save ir savo žodžius jie žiūrėjo rimtai. Pavyzdžiui, pagrindinis sovietų ideologas tikrai nebūtų parašęs anoniminio romano, kuriame atskleidžiamos jo paties sukurtos sistemos ydos, o vyriausiasis Kremliaus strategas Vladislavas Surkovas būtent tai neseniai ir padarė.
Meilė išgaruoja.
Tiesą sakant, dažnas Kremliaus politikas įsivaizduoja esąs progresyvus Vakarų idėjų nešėjas, kuris grumiasi su atsilikusiais, inertiškais gyventojais, neturinčiais nei polinkio, nei įgūdžių demokratijai. Jie mano, kad žmonės priims bet ką, kol augs jų pajamos. Bet kai V. Putinas pasakė, kad apsikeitimas pareigomis su D. Medvedevu jau seniai suplanuotas, žmonės pasijuto apkvailinti. Akivaizdžios machinacijos, kuriose viskas buvo tik vaizduojama ir nieko tikro, paramą iš „Vieningosios Rusijos“ atėmė dar prieš rinkimus. Kai Kremlius nutarė atvirai suklastoti biuletenius, prasiveržė įtūžis.
Po dešimtmetį trukusio „stabilumo“ Rusija nūnai nuo sukrėtimo apsaugota atrodo taip pat menkai kaip savo dienų gale buvo Sovietų Sąjunga. Tačiau yra didžiulis skirtumas: Sovietų Sąjunga turėjo aiškią struktūrą, o jos lyderis, M. Gorbačiovas, nebuvo pasirengęs gintis naudodamas jėgą. Šiandien aplinkybės visai kitokios.
V. Putinas vargu ar pasinaudos M. Gorbačiovo patarimu ir anuliuos suklastotų rinkimų rezultatus. Jis kaip tik gali imtis aktyvesnių represijų, o šalis tuomet atrodys daug sovietiškesnė. Tai tik pablogintų krizę.
Kaip būtų galima užginčyti itin suasmenintą V. Putino galią ir kokios būtų pasekmės – tebėra neatsakomi klausimai. Bet akivaizdu, kad joks lyderio pakeitimas neišlaisvins šalies iš sovietinių gniaužtų, jei rusai nesukurs sistemos, kurioje propaguojama sąžinė, atvirumas, tolerancija ir iniciatyva.
