O gal ji ne viena tokia?
Ką tik patvirtinta, kad egzistuoja kol kas labiausiai į Žemę panaši planeta.
Vienas iš įsimintinesnių šūkių, pastarosiomis dienomis nuskambėjusių klimato kaitos derybose Durbane, yra toks: „Nėra B planetos.“ O jeigu būtų? Per pastaruosius porą dešimtmečių astronomai užregistravo tūkstančius vadinamųjų „egzoplanetų“ – pasaulių, kurie skrieja ne apie Saulę, o apie kitas žvaigždes. Kosminį teleskopą „Kepler“, kurio paskirtis ieškoti tokių planetų, prižiūrintys mokslininkai gruodžio 5 dieną patvirtino, kad jų aparatas atrado savo pirmąjį Žemės tipo pasaulį. Pasaulis gana neromantiškai pavadintas Kepler 22b.
Jau anksčiau įtarta, kad egzistuoja ši planeta, kuri už 600 šviesmečių skrieja aplink žvaigždę Lyros žvaigždyne. JAV kosminei agentūrai NASA priklausantis „Kepler“ dirba stebėdamas priblėstantį žvaigždės ryškumą, kai priešais ją praskrieja planeta. Tinkamo pobūdžio ryškumo sumažėjimą jis pažymi kaip „galimas planetas“, o Kepler 22b buvo viena iš jų. Tačiau norint patvirtinti planetos egzistavimą reikia, kad ji praskrietų tris kartus, o Kepler 22b šį testą kaip tik ir išlaikė. Svarbu tai, kad jos orbita yra pakankamai giliai žvaigždės gyvybės zonoje: nei per arti, nei per toli, kad paviršiuje galėtų būti skysto vandens (taigi galbūt ir gyvybės).
Ji prisideda prie kitų dviejų Žemės tipo planetų – Gliese 581d ir HD 85512b, kurias pastaraisiais metais atrado kitas aparatas. Iš tiesų terminas „Žemės tipo“ ne visai tikslus. Kepler 22b spindulys 2,4 karto didesnis nei Žemės, o jeigu ją sudaranti medžiaga gana panaši, sunkio jėga paviršiuje bus irgi apie 2,4 karto didesnė. Bet NASA astronomai dar nėra garantuoti, ar ji iš esmės dujinė, skysta ar kieta.
Vis dėlto tarp iki šiol atrastų egzoplanetų Kepler 22b teikia daugiausia vilčių. Skirtingai nuo kitų, kurios aplink savo žvaigždes skrieja gyvybės zonos pakraščiu, Kepler 22b aplink savąją sukasi vidinėje zonos dalyje. NASA tyrėjų manymu, jos paviršiaus temperatūra – apie 22 °C, palyginti su 15 °C Žemėje (bent jau kol kas). Jos žvaigždė panaši į Saulę; tuo ji irgi skiriasi nuo kitų dviejų kandidačių, kurios abi skrieja aplink vėsesnes, blyškesnes žvaigždes. Ir išties Gliese 581d pagrindinė žvaigždė – raudonoji nykštukė, mažiausia žvaigždžių atmaina. Vadinasi, gyvybės zona prie žvaigždės taip arti, kad planeta gali būti prirakinta, kaip Mėnulis prie Žemės, ir skrieti į žvaigždę visuomet atsukusi tą pačią pusę. Tokiu atveju viena Gliese 581d pusė būtų visą laiką apšviesta (ir šildoma), o kitoje tvyrotų nesibaigianti tamsa.
Prie šių trijų galimai gyvybei tinkamų egzoplanetų netrukus gali prisidėti daug naujų. Per pustrečių metų nuo paleidimo „Kepler“ aptiko 2 326 galimas planetas. Kiti aparatai atrado dar apie 650 kitų. Turėdami tokią gausybę astronomai gali pradėti daryti išvadas dėl to, kaip dažnai pasitaiko vienos ar kitos rūšies planetos. Iš „Kepler“ grobio 9 proc. dydžiu atrodo panašios į Žemę (nors ne visos yra savo žvaigždės gyvybės zonoje), o dar 29 proc. yra superžemės – planetos, kurios už Žemę gerokai didesnės, bet vis dėlto uolingos. Iš dar nepatvirtintų „Kepler“ kandidačių 48 lyg ir skrieja savo žvaigždžių gyvybės zonose, o 10 iš jų atrodo esančios Žemės dydžio.
Žinoma, pagrindinis tikslas, kad astronomai galėtų patikimai įvertinti bendrą planetų skaičių galaktikoje, kiek planetų galėtų tikti gyvybei ir kokioje jų dalyje galėtų (bent teoriškai) išgyventi kolonistai iš Žemės. Jeigu paaiškės, kad kelios galimai Žemės tipo planetos, kurias atrado „Kepler“, tokios ir yra, trečiasis skaičius gali būti milijonai.
Pasak Oksfordo universitete dirbančio astronomo Chriso Lintotto, kuris „Kepler“ komandai padeda analizuoti duomenis, tokios žinios taps istoriniu posūkiu, nes abejonės, ar kitur egzistuoja gyvybė, bus nebe astronominis (kiek tinkamų planetų yra?), o grynai biologinis (ar lengva gyvybei atsirasti, ar lengva jai tapti protinga?) klausimas. Remiantis pirminiais duomenimis atrodo, kad tinkamų planetų apstu. Netrukus egzobiologijos mokslas gali nebebūti oksimoronas.
