Entuziastai pasiūlė aibes jūrų gyvenviečių projektų.
Įkurtuvės jūroje: libertarai svajoja sukurti autonominius miestus ant vandens. Bet ar įmanoma įveikti gausybę kliūčių, įskaitant inžinerines?
Piligrimams, kurie iš Anglijos išplaukė laivu „Mayflower“ bėgdami nuo netolerantiškos, per daug galingos valdžios ir siekdami sukurti naują visuomenę, pasisekė, nes Naujajame pasaulyje rado apsčiai žemės tokiai visuomenei kurti. Kai kurie šių laikų libertarai, kaip antai vienas iš „PayPal“ steigėjų Peteris Thielis, svajoja vėl kelti bures ir steigti panašiai mąstančių sielų kolonijas. Bet šiandien visi sausumos sklypai Žemėje priklauso vyriausybėms, nuo kurių siekiama pabėgti. Tad daroma išvada, jog naujus miestus reikia statyti jūrų platybėse, o vadinami jie jūrų gyvenvietėmis (angl. seasteads).
Idėja nevisiškai pakvaišusi, juk galų gale didelių, į jūrų gyvenvietes panašių jūrinių konstrukcijų jau yra. Milžiniškais kruiziniais laineriais ištaigingoje aplinkoje į ilgas keliones išvyksta tūkstančiai svečių. Jūrinės naftos platformos buveine ant vandens tampa šimtams darbininkų, aplinkui siaučiant atšiauriam orui ir aukštoms bangoms. O dar yra Sylendas – per Antrąjį pasaulinį karą prie Britanijos krantų pastatytas betoninis jūrų fortas. Nūnai jame gyvena šeima, kuri siekdama pripažinimo suverenia valstybe ne kartą bylinėjosi teismuose.
Tačiau visi šie pavyzdžiai ne visai tas pat, kaip nuolatinės ir itin novatoriškos autonominės kolonijos vandenynuose, kokias įsivaizduoja įkurtuvių jūroje entuziastai. Norint svajonę paversti tikrove jiems teks įveikti kelias keblias technines, teisines ir kultūrines problemas. Reikia sugalvoti, kaip apskritai tas jūrų gyvenvietes statyti, rasti būdą išsisukti iš suverenių valstybių teisinių gniaužtų ir duoti žmonėms pakankamą motyvą atsikraustyti. Finansuojant P. Thieliui ir kitiems, idėjų kalvė „Seasteading Institute“ (TSI) remia tyrimus, kuriuose nagrinėjami galimi okeaninių statinių projektai, taip pat susiję teisiniai ir finansiniai klausimai. Ir nors tikros jūrų gyvenvietės galbūt tebėra tolima svajonė, įkurtuvių jūroje judėjimas duoda novatoriškų idėjų jūriniam verslui, o tai gali būti yriai galutinio tikslo link.
Marios idėjų
Jūrų gyvenviečių projektai paprastai esti vienos iš trijų kategorijų: laivinės konstrukcijos, baržinės konstrukcijos ant plūduriuojančių pontonų ir į jūrines naftos gavybos sistemas panašios platformos ant pusiau panyrančių kolonų. Kruizinės linijos laivus užsako su atsarga, tad apstu didelių, naudotų lainerių, kurių kaina krinta. Laivinėse konstrukcijose už tam tikrą kainą galima įrengti daugiau butų ir biurų nei pasirinkus projektą iš kitų dviejų kategorijų, bet tokios konstrukcijos turi vieną didelį trūkumą – polinkį į šoninį supimą banguojant jūrai. Kruiziniai laivai audras gali apiplaukti, bet stacionarioms jūrų gyvenvietėms reikia galimybės jas ištverti. O didelių kruizinių laivų stabilizatoriai veikia tik ne itin audringose jūrose ir tik judant laivui.
Pontoninės konstrukcijos, kitaip tariant, milžiniškos baržos, iš trijų variantų – pigiausios, bet jūros bangavimui jos atsparios net menkiau nei laivai. Laivų statytojai, kaip antai japonų „Mitsubishi Heavy Industries“, miestams ant vandens pasiūlė įvairių projektų ant masyvaus pontoninio plaukiojančio pagrindo (angl. mega-float) su dangoraižiais, stūksančiais virš vaterlinijos. Tačiau funkcionuoti jie galėtų tik tykiuose, negiliuose vandenyse, o tokie paprastai priklauso sausumos vyriausybių kontroliuojamoms teritorijoms. Buvęs Webbo instituto (Niujorko valstija) jūrų inžinerijos profesorius George’as Petrie, kuris TSI užsakymu rengia techninių dokumentų seriją, apskaičiavo, kad net gana ramiame vandens ruože prie Havajų tokių konstrukcijų gyventojai didžiumą laiko sunkiai laikytųsi ant kojų.
Kai kurios šalys (ypač JAV) tvirtina turinčios teisę savo jurisdikcija aprėpti visą planetą, jeigu reikalas susijęs su jų piliečiais.
Naftos bendrovėms gręžiant vis gilesniuose vandenyse paaiškėjo, kad ant plūduriuojančių kolonų pastatytos konstrukcijos yra tvirčiausios, nors daug brangesnės už laivines arba pontonines. Laivų statybos pramonei tokių konstrukcijų gamybos patirties nestinga, bet nuolat gyvenant jūrų gyvenvietėse komforto iš jų bus tikimasi daug daugiau nei iš naftos platformų; pastarosiose gana nepatogu, bet darbo savaičių nedaug ir mokamas geras atlygis. Apačioje banguojant jūrai, konstrukcijos ant plūduriuojančių kolonų sūpuojasi net tada, kai oras ramus, ir žmones gali kamuoti jūrligė. Idant ant vandens esantis statinys nedreifuotų nešamas jūros srovių ir vėjų, jūrų gyvenvietėms gali prireikti dinaminio pozicionavimo sistemų, o tai padidintų kainą. G. Petrie apskaičiavo, kad vandens gyliui nesiekiant 1 800 metrų, platformą būtų pigiau tvirtinti prie jūros dugno. Beje, prie Kalifornijos krantų apstu nedaug panirusių salelių, o kaip tik tokias vietas linkę rinktis pirmieji jūrų gyventojai (pavadinkime juos jūriečiais). Deja, dažniausiai tai ugnikalniai.
Techniniai sunkumai nesibaigia net turint įmanomą jūrų gyvenvietės konstrukcinį planą. Kuo jūrų gyvenvietė labiau priklauso nuo degalų ir vandens iš sausumos, tuo sunkiau bus pasiekti libertarišką svajonę pasprukti nuo dabartinių vyriausybių blogio. Jūroje apstu vėjo ir bangų energijos, o kartais ir saulės, bet sukonstruoti atsinaujinančios energijos sistemas, galinčias ištverti atšiaurias sąlygas vandenyne, dar sunkiau ir brangiau nei tokių sistemų projektavimas sausumai. Dar viena problema – komunikacija. Palydovinis ryšys lėtas ir brangus. Nutiesti optinį kabelį būtų sudėtinga. TSI prezidento Michaelo Keenano manymu, galėtų tikti tiesioginio perdavimo lazerinis arba mikrobangų ryšys. Bet tam reikėtų perdavimo stoties sausumoje, ir jūrų gyvenvietė vėlgi priklausytų nuo sausumos gyventojų.
Ilga įstatymo ranka
Techniniai sunkumai pakankamai bauginantys. Bet ne mažiau keblūs ir teisiniai klausimai, kurie kiltų jūrų gyvenvietėms, ir jie verčia abejoti, ar tikrai įmanoma vandenyno platybėse kurti išties autonomines mažąsias valstybes. Kol jūriečiai nebus pasirengę nutraukti visų ryšių su sausuma, kolonijas jie bus linkę steigti ne toliau kaip už 12 jūrmylių (22 km) nuo kranto (tai šalims priklausančių teritorinių vandenų riba), antraip kelionė į jūrų gyvenvietę ir iš jos truks per ilgai. Tačiau jūrų įstatymai šalims suteikia galią dalį baudžiamųjų įstatymų taikyti net 24 jūrmylių atstumu, o dalį ekonominės veiklos reguliuoti 200 mylių „išskirtinėje ekonominėje zonoje“. Laivams taikomos išimtys, bet prie jūros dugno pririštai jūrų gyvenvietei jos negaliotų.
Kai kurios šalys (ypač JAV) tvirtina turinčios teisę savo jurisdikcija aprėpti visą planetą, jeigu reikalas susijęs su jų piliečiais. Be to, kaip bet kuri kita jūroje plaukiojanti konstrukcija, jūrų gyvenvietė privalėtų įsiregistruoti kurioje nors „vėliavos valstybėje“ ir paklusti šios jūrų įstatymams. Kai kurios vėliavos valstybės į teisėsaugą žiūri pro pirštus, bet jeigu, tarkime, Jungtinėms Valstijoms nepatiktų tai, kas dedasi jūrų gyvenvietėje, tokias valstybes jos galėtų paspausti ir priversti imtis griežčiau, taip pat pasiūlyti imtis teisėsaugos jų vardu. XX a. 7-ajame dešimtmetyje piratinio radijo laivus britų vyriausybė išnaikino ne prieš juos pasiuntusi karinį jūrų laivyną, o uždrausdama britų tiekėjams ir reklamos davėjams su jais turėti reikalų.
Apskritai įkurtuvių jūroje judėjimo lyderiai pripažįsta, kad teks vengti bet ko, kas per daug provokuotų, kaip antai narkotikai, pornografija arba pinigų plovimas. Kalbant apie mokesčius, JAV iš savo piliečių nebereikalauja pajamų mokestį susimokėti net tuomet, kai jie gyvena užsienyje – tai apimtų ir gyvenimą jūrų gyvenvietėje. Niekas negali kitoms šalims sukliudyti imti pavyzdį ir ekstrateritoriniu pagrindu pradėti taikyti kitus mokesčius. Kol pinigų jūriečiai negalės laikyti nepriklausomose, okeaninėse finansinėse institucijose, jiems gali nepavykti ištrūkti iš mokesčių rinkėjo gniaužtų.
Šiaip ar taip galimybės pasprukti nuo mokesčių rinkėjo gali ir nepakakti norint į jūrų gyvenvietę privilioti gyventojų. Nepaisant to, ką libertarai kalba apie savo pageidavimus, net jie patys, regis, linkę gyventi tokiose vietose, kur reguliavimo per daug, o mokesčiai dideli, pavyzdžiui, Londone arba Niujorke. M. Keenanas liūdnai pastebi, jog prieš 10 metų sukurtas planas „Laisvosios valstijos projektas“, kuris numatė, kad 20 tūkst. žmonių persikels į Naująjį Hampšyrą ir į vietos valdžią išrinks libertarus, kol kas nebuvo itin sėkmingas. Jeigu jūrų gyvenvietė nebus Manhatano dydžio, jos gyventojams teks atsisakyti kultūrinio gyvenimo, parkų ir aibės parduotuvių bei restoranų, randamų dideliame mieste. Iki šiol pasiūlytuose tikroviškiausiuose projektuose numatoma, kad teks gyventi kajutėse, kurios, kad ir kaip ištaigingai įrengtos, būtų ne daug didesnės už tipinį milijonieriaus libertaro vonios kambarį.
Kai kurie įkurtuvių jūroje entuziastai mano, kad stumtis pirmyn galima kuriant mažiau ambicingas jūrų bendruomenes, kurios pademonstruotų idėjos potencialą. Buveinės ant vandens, įsikūrusios prie pat valstybių teritorinių vandenų pakraščio, idant išvengtų dalies tokių valstybių įstatymų, sausumos vyriausybėms galėtų parodyti, kaip per mažus mokesčius, negriežtą reguliavimą ir leidimą laisvai įvažiuoti darbuotojams iš užsienio galima užsidirbti turto be jokio blogo poveikio. Toks jūrinis verslas galėtų būti žingsnis tikrų jūrų gyvenviečių link.
Yriai jūrų gyvenvietės link
2010 m. jūrų inžinierių grupė parengė išsamią „ClubStead“ projekto studiją: kurortinį miestą ant vandens, kuris įsikurtų už maždaug 100 jūrmylių nuo Kalifornijos pakrantės ir priimtų 70 darbuotojų bei 200 svečių. Kruizinio laivo patogumai jame būtų derinami su naftos platformos, į kurią projektas labai panašus, atsparumu vėjui ir bangoms. Septynaukščiai pastatai būtų pritvirtinti prie kolonų gembių, o platūs atviri deniai pakabinti ant lynų, idėją pasiskolinus iš tiltų projektų. Ant pastatų stogų būtų įrengtos saulės baterijos (ir sodai), bet „ClubStead“ naudotų ir dyzelinį kurą. Gėlą vandenį miestas iš jūros vandens ruoštųsi pats, turėtų dvi aikšteles sraigtasparniams ir prieplauką.
„ClubStead“ projekto studijoje daug smulkių duomenų apie atsparumą vėjui ir bangoms, statybos metodus ir panašiai. Bet autoriai pripažįsta, kad, norint parengti išsamų planą, pagal kurį laivų statykla galėtų imtis darbo, reikėtų nuveikti daug daugiau. Jūrų inžinerijos profesorius iš Stratklaido universiteto (Škotija) Nigelas Barltropas sako beveik neabejojąs, kad galima padaryti kažką panašaus ir pasiekti, kad tai veiktų. Bet, jo manymu, konstrukcijai gali prireikti papildomo sutvirtinimo, apsaugančio ją nuo nuovargio: pagalvokite apie visus tuos metalinius lankstus, kurie nuolat girgžda bangose. Antraip galima sulaukti tokios katastrofos, kaip įvykusi 1980 m., kai Šiaurės jūroje sugriuvo plaukiojanti gyvenamoji naftininkų platforma „Alexander Kielland“. Ji sulūžo ir apvirto nusinešdama 123 žmonių gyvybę.
„ClubStead“ mieste pakaktų vietos įrengti ne tik gana erdvius butus, bet ir kazino kompleksą arba „sveikatos turizmo“ centrą. Jame galėtų dirbti daug žmonių ne iš JAV, kuriems kitaip būtų sunku gauti vizas. Didžiumą laiko jie leistų mieste, retkarčiais keliaudami pailsėti į sausumą su turistų vizomis. Projektuotojų skaičiavimais miestas atsieitų 303 mln. litų – mažiau nei kai kurie prabangūs viešbučiai sausumoje; didžiausia suma (beveik 133 mln. litų) tektų butų statybai ir įrengimui. Einamosios metinės išlaidos siektų 9 mln. litų.
Nuo TSI atskilusi grupė kuria paprastesnę ir pigesnę idėją, pavadintą „Blueseed“. Sumanyta kruizinį lainerį paversti jūrų „inkubatoriumi“ smulkioms, aukštųjų technologijų pradedančiosioms įmonėms ir dislokuoti jį prie pat JAV teritorinių vandenų pakraščio ties Kalifornija. Pradedančiosioms tai būtų patrauklu, nes samdant inžinierius ir mokslininkus iš užsienio nereikėtų vargintis dėl darbo vizų.
Pasak Dario Mutabdzijos iš „Blueseed“, kruizinio laivo frachtavimas ir pritaikymas turėtų kainuoti 40–130 mln. litų, atsižvelgiant į dydį, o nuoma už gyvenamąją vietą ir biurą bendrai galėtų siekti apie 5,3 tūkst. litų per mėnesį, panašiai kaip Silicio slėnyje. Kol kas projektui ieškoma pradinio kapitalo bandant įveikti rizikos kapitalistų dvejones, ar prisidėti prie to, kam galioja jūrų įstatymai – prie nežinomo reikalo. D. Mutabdzija pripažįsta ir kitą problemą: neaišku, kaip JAV pareigūnai nuspręs aiškinti sudėtingus ir miglotai suformuluotus imigracijos įstatymus. Jis viliasi, kad jie „tiesiog kurį laiką paliks mus ramybėje ir stebės, kaip einasi“
Kaip galėtų atrodyti „ClubStead“.
Jeigu „ClubStead“ ir „Blueseed“ projektuose pasirinktas „paprasčiausios veiklos už valstybės ribų“ požiūris pasitvirtins, jis gali būti patrauklus keliems sektoriams, kuriuose dideles pajamas generuoja gana nedidelis kvalifikuotų žmonių skaičius, o apmokestinimas ar reguliavimas yra varginantys. Akivaizdūs kandidatai – finansų veikla, lošimai ir kosmetinė chirurgija. Privačios ligoninės galėtų siūlyti naujas gydymo formas, kurias kitos šalys aprobavo, o vangūs JAV reguliuotojai ne.
Užuot iš anksto nutaręs, kuri verslo kryptis jūrų gyvenvietei leis išlikti, G. Petrie turi darviniškesnę idėją, kurią libertarai turėtų priimti: viduryje vandenyno sukurti milžiniško ploto plūduriuojančią „žemę“ ir nuomoti ją visiems panorėjusiems. Kranai įkeltų namus ir biurų statinius, kurie būtų prisukami. Savininkams nesumokėjus nuomos, pastatus būtų galima nukelti ir pastatyti kitus. Taip jūrų gyvenvietė „vystosi ir randa kelią“, – sako G. Petrie. Jis nusistatė tikslą, kad pragyvenimas jūrų gyvenvietėje kainuotų ne itin daugiau nei tipiniame JAV mieste vidutiniškai kainuoja būstas, gaunant šiek tiek didesnes nei vidutinės pajamas.
Lingvistai šmaikštauja, kad dialektas – tai kalba, kuri neturi jos statusą ginančios kariuomenės ir karinio jūrų laivyno. Teologai panašiai kalba, kad kultas – tiesiog Bažnyčia be politinės įtakos. Gali nutikti taip, kad jūrų gyvenvietės tik sieks suverenumo, bet neturės priemonių autonomijai nuo sausumos vyriausybių apginti. Pirmosios, kurioms pavyks įveikti gausybę techninių sunkumų, surinkti pinigų plaukiojančių platformų statybai ir patraukti į atvirą jūrą, nemenkai priklausys nuo sausumoje likusios valdžios geranoriškumo. Tačiau jeigu šaliai stinga žemės arba jos lyderiui sunku imtis liberalizavimo reformų, nes priešinasi interesų grupės, tokia šalis gali toleruoti nedidelius eksperimentus su autonominiais dariniais, kuriuose mokesčiai maži, o taisyklės nevaržo. Tad jūriečiams gali nusišypsoti sėkmė.
Kas pirmas į vandenį?
Prisimenant dideles sąnaudas ir riziką, idealūs jūrų gyvenviečių statytojai turbūt yra ne smulkios novatorių grupės, kaip „Blueseed“, o milžiniškos inžinerijos bendrovės, kaip „Mitsubishi“, indų „Tata“ grupė arba Pietų Korėjos „Samsung“. M. Keenanas pažymi, kad galbūt gyvybingiausias jūrų gyvenvietės politinis modelis yra ne libertarinė demokratija, o geranoriška organizacinė diktatūra.
Skeptikai sakys, kad didesnė tikimybė išvysti tortą danguje, o ne plaukiojančius miestus vandenyne. Bet įkurtuvių jūroje entuziastai nenuleidžia rankų. Niekas nenujautė, kokių įvairiausių paskirčių bus sugalvota internetui, pastebi M. Keenanas, taip pat gali nutikti ir su idėja kolonijas steigti jūrų platybėse. Kaip sako G. Petrie: „Trūksta tik to, kuris pirmas įbris į vandenį ir ištars: „Ei, prisijunkit, vanduo puikus.“
