Stiprioji lytis.
Darbovietėse moterų pažanga milžiniška, bet jos tebegauna mažesnius atlyginimus, o aukščiausias pareigas užima daug rečiau nei vyrai. Barbara Beck domisi kodėl.
Kai Hilda Solis mokėsi vidurinėje, karjeros konsultantas (vyras) jos motinai pasakė, kad šiai merginai į koledžą neverta, geriau pasvarstyti apie sekretorės pareigas. Hilda įsiuto. Ji buvo viena iš septynių vaikų tėvų imigrantų iš darbininkų klasės šeimoje ir turėjo didelių ambicijų. Į koledžą ji įstojo, Kalifornijoje tapo įstatymų leidėja, o dabar yra darbo reikalų sekretorė – pirmoji Lotynų Amerikos kilmės narė JAV federalinės vyriausybės kabinete.
Į darbą profsąjungos teisės skyriuje atėjusi pirmą dieną Tarja Halonen atsiliepė telefonu. Išgirdęs moterišką balsą skambinantis vyras paprašė pakviesti kurį nors iš teisininkų. T. Halonen informavo pašnekovą, kad su teisininke jis ir kalbasi. Vėliau situacija pasitaisė. Padirbėjusi teisininke, ji daugiau kaip 20 metų buvo Suomijos parlamento narė, o nuo 2000 m. yra šalies prezidentė – pirmoji moteris šiame poste.
Abu incidentai nutiko XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Šiandien tokie būtų mažiau tikėtini iš dalies dėl to, kad žmonės atsargesni dėl politkorektiškumo (už tai galima padėkoti ir ne vienai plačiai nuskambėjusiai bylai dėl lytinės diskriminacijos), bet daugiausia dėl to, kad požiūris išties pasikeitė. Pasakęs, kad paskyrus moterų į banko vykdomąją valdybą (kurioje šiuo metu nėra nė vienos) ji būtų „dailesnė ir spalvingesnė“, „Deutsche Bank“ vadovas Josefas Ackermannas šiais metais sukėlė audrą. Ilse Aigner, viena iš Vokietijos vyriausybės ministrių, J. Ackermannui dailumo ir spalvų patarė ieškoti gėlių pievoje arba muziejuje.
Siaučia naujas judėjimas, mąstyseną siekiantis pakeisti dar labiau. Organizacijos – nuo Jungtinių Tautų iki EBPO ir Pasaulio banko – į moteris atkreipia daugiau dėmesio. Kai kurios Europos šalys jau įvedė kvotas, kad daugiau moterų patektų į įmonių valdybas; jų pavyzdžiu gali pasekti ir kitos šalys. Kiekviena save gerbianti bendrovė, bankas, konsultantų biuras ir darbuotojų paieškos agentūra skelbia iniciatyvas, vykdo tyrimus ir rengia konferencijas apie tai, kaip geriausiai panaudoti moterišką potencialą. Ar tokių pastangų tebereikia?
Daugelyje kylančių ūkių moterys tebėra antrarūšiai piliečiai: neturi pagrindinių teisių, patiria smurtą, o jų padėtis nepalanki įvairiais aspektais. Turtingajame pasaulyje dauguma mūšių dėl teisinių ir politinių teisių jau laimėti, o ekonomikos fronte moterys irgi nuėjo nemažą kelią. Lengva pamiršti, kad net išsivysčiusiose šalyse prie darbo jėgos jos masiškai prisijungė tik prieš kelis dešimtmečius. Nuo 1970 m. darbingo amžiaus moterų, kurios turi atlyginamą darbą, dalis visame turtingajame pasaulyje paaugo nuo 48 iki 64 proc. (žr. diagramą). Įvairiose šalyse ta dalis ryškiai skiriasi: kai kur Pietų ir Rytų Europoje į darbą eina tik apie pusė moterų, o didžiumoje Šiaurės šalių darbą turi gerokai per 70 proc. – panašiai kaip vyrai. 2010 m. pradžioje Jungtinėse Valstijose dirbančių moterų kurį laiką buvo daugiau nei vyrų, kol recesija pasivijo ir jas. Bet šiaip ar taip daugumoje šalių bendra tendencija rodo nežymų kilimą.
Ekonomikos profesorė iš Harvardo Claudia Goldin, kuri tyrinėjo pastarojo amžiaus (ar panašiai) JAV moterų užimtumo istoriją, masinį moterų pasirodymą darbe XX a. 8-ajame dešimtmetyje vadina „tykiąja revoliucija“. Žinoma, visais laikais būta moterų, kurios dirbo ne namie, bet tokių buvo daug mažiau. Iki XX a. 3-iojo dešimtmečio dirbančios moterys dažniausiai buvo jaunos ir netekėjusios, dirbo gamyklose arba tarnaitėmis, ir išsilavinimo tam ne itin reikėjo. Nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio kur kas daugiau mergaičių pradėjo lankyti vidurinę mokyklą ir koledžą, gavo darbą biuruose, kur sąlygos buvo daug palankesnės. XX a. 6-ajame dešimtmetyje daugybė ištekėjusių moterų pradėjo dirbti sekretorėmis, mokytojomis, slaugytojomis, socialinėmis darbuotojomis ir panašiai, dažnai pusę etato. Atėjus XX a. 8-ajam dešimtmečiui, į darbą einančias motinas mačiusioms dukroms atrodė savaime suprantama, kad jos irgi eis dirbti.
Daugelis taip pat matė išsiskiriančius tėvus, tad atrodė išmintinga atsargai turėti savų pajamų. Be to, jos turėjo „tabletę“ – patikimą kontracepciją pirmą kartą istorijoje. Tad jos galėjo iš pradžių pasirūpinti karjera, o santuoką ir vaikus palikti vėlesniam metui. Dėl to joms taip pat apsimokėjo daugiau investuoti į išsilavinimą. Atėjus 1980-iesiems JAV koledžus jau baigdavo tiek pat moterų, kiek vyrų, o nuo to meto moterys gerokai atsiplėšė. Įvykiai Jungtinėse Valstijose daugiau ar mažiau atsikartojo ir didžiumoje kitų pramoninių šalių. Gimė pora, kurioje abu gauna pajamas. Tai buvo labai patogu visoms pusėms.
Ta papildoma darbo jėga leidžia pinigus, moka mokesčius ir verčia suktis ekonomiką.
Nacionaliniai ūkiai pasinaudojo didesniu augimu, kai be jokių pastangų ir išlaidų ugdymui ar sumaišties importuojant darbo jėgą per gana trumpą laiką atsirado daug papildomų darbo rankų. Darbdaviai gavo didesnį darbuotojų pasirinkimą, ir moterys darbuotojos, nepaisant įstatymų dėl vienodo atlygio, dažnai kainuodavo mažiau ir būdavo lankstesnės už vyrus. O pačios moterys gavo laisvę siekti karjeros, finansinės nepriklausomybės ir galimybę labiau kontroliuoti savo gyvenimą.
Ta papildoma darbo jėga leidžia pinigus, moka mokesčius ir verčia suktis ekonomiką. Nieko keisto, kad visuose kraštuose politikai mėgina skatinti dar daugiau moterų imtis atlyginamo darbo, idant išaugtų produkcijos apimtys. Kita priežastis jas sutikti išskėstomis rankomis – daugelyje išsivysčiusių šalių, taip pat Kinijoje, mažėjantis gimstamumas: dirbančių žmonių gretos dėl to pradeda retėti, o pagyvenusių žmonių skaičius sparčiai auga, tad ūkiams, ypač pensijoms, tai žada grėsmingų pasekmių. Daugiau dirbančių moterų galėtų padėti atsverti darbo jėgos mažėjimą.
Moteronomika
Galbūt keista, bet makroekonominis visų papildomų moterų, kurios prie darbo jėgos prisijungė per keturis pastaruosius dešimtmečius, poveikis tyrinėtas mažai, nors, „McKinsey“ manymu, JAV BVP dabar apie 25 proc. didesnis nei būtų buvęs be jų. Kevinas Daly iš investicinio banko „Goldman Sachs“ apskaičiavo, kad, panaikinus likusį skirtumą tarp vyrų ir moterų užimtumo, BVP Jungtinėse Valstijose galėtų paaugti iš viso 9 proc., euro zonoje – 13 proc., o Japonijoje – net 16 proc. Net lygybei itin neabejingos Šiaurės šalys užimtumo skirtumo atsikratė dar ne visiškai, tad neatrodo tikėtina, kad tokio masto pasiekimai bus realizuoti artimiausioje ateityje, o gal ir niekuomet nebus realizuoti. Tačiau kai kuriose turtingose šalyse neabejotinai yra kur tobulėti, o kylančiose rinkose tuo labiau. BRIK ir kitose sparčiai augančiose besivystančiose šalyse skirtumas jau mažėja.
Darbdaviai irgi turi priežasčių būti dėkingi, kad prie jų darbo jėgos prisidėjo naujos moterys, jau vien dėl to, kad talentingų žmonių stinga visame pasaulyje. Kadangi moterys sudaro pusę talentų fondo (nors jų interesai ir polinkiai dažnai skiriasi nuo vyrų), didesnį jų skaičių įtraukus į darbą stygius turėtų sumažėti, juolab kad daugumoje turtingų šalių (kai kuriose kylančiose irgi) universitetą baigusių moterų nūnai yra daugiau nei vyrų.
Daugybė tyrimų parodė, kad kritinės moterų masės atsiradimas aukštuose postuose teigiamai veikia įmonės veiklos rezultatus ir galbūt neša didesnį pelną. Nė vienas tyrimas neatskleidė priežastinio ryšio, bet nėra neįtikima, kad didesnė darbo jėgos įvairovė su platesniu idėjų ratu įmonėms bus naudinga. Dažnas klientas turbūt yra moteris. Europoje ir JAV moterys renkasi 70–80 proc. pirkinių namų apyvokai, be to, nemažą įtaką sprendimams pirkti daro net tuomet, kai reikia automobilio ir kompiuterio, kurie paprastai laikomi vyrų sritimi. Galimybė rinktis beveik bet kokią karjerą pačioms moterims tapo išsilaisvinimu.
Panorėjusios (ir jeigu sugeba susirasti jas išlaikysiantį vyrą) jos tebegali visą savo laiką skirti vaikų priežiūrai ir namų ruošai – skirtingai nuo vyrų, kurie tokį pasirinkimą turi retai. Bet šiais laikais dauguma moterų nori dirbti ne namie, o priežastys įvairiausios: nuo pinigų iki troškimo realizuoti save.
Jos daug pasistūmėjo siekdamos karjeros, bet gauti pačias aukščiausias pareigas joms iki šiol daug sunkiau nei vyrams. Vaizdas visur beveik toks pat: ką tik koledžą ar universitetą baigusių vaikinų ir merginų į darbą priimama apytikriai po lygiai, bet karjeros pusiaukelėje daug moterų jau būna atkritusios, o pačiame viršuje nebėra beveik nė vienos. Pastaraisiais metais vidurinėse grandyse atkrinta šiek tiek mažiau, bet pačias aukščiausias pareigas iš esmės tebeužima vien vyrai. Tarp įmonių iš „Fortune 500“ vadovų moterų tėra 3 proc.
Ne meilės romanai.
Ir nepaisant pluoštų įstatymų dėl vienodo atlygio, moterys už panašų darbą gauna mažiau nei vyrai. Iš dalies dėl to, kad jos dažnai dirba kitose srityse, o daugelis ir ne visą darbo dieną su mažesniu valandiniu įkainiu. Bet net ir analogiškuose darbuose jos nuo pat pradžių uždirba truputį mažiau nei vyrai, o ilgainiui skirtumas net padidėja. EBPO šalyse jis vidutiniškai sudaro 18 proc. Skirtumas daug mažesnis nei prieš 40 metų (žr. diagramą), bet pastaraisiais metais jis nustojo mažėjęs.
XX a. paskutiniame dešimtmetyje moterys turtingose šalyse atrodė artėjančios prie aukso amžiaus. Vis daugiau jų prisijungdavo prie darbo jėgos, joms vėrėsi daugiau galimybių, o užmokesčio skirtumas nuo vyrų mažėjo. Nūnai juntamas apčiuopiamas nusivylimas. Prisivyti vyrus, ypač viršūnėse, regis, trunka ilgiau, nei tikėtasi. Bet tuo pat metu kai kuriose turtingesnėse kylančiose rinkose moterys, atrodo, stumiasi pirmyn. Kinijoje aukštus postus užimančiųjų skaičius auga visose srityse, o Indijoje aukščiausias pareigas moterys gauna itin svarbiame IT sektoriuje.
