Lietuviška pavardė kino olimpe.
1927-ieji. Ekranuose pasirodo pirmasis garsinis kino filmas – Alano Croslando „Džiazo dainininkas“. „Warner Bros“ studija džiūgauja: rizikingas eksperimentas pasiteisino, publika, nors kiek ir sumišusi, vis dėlto patenkinta – nori dar. Prasideda nebyliojo kino eros saulėlydis.
Vieniems menininkams nebylusis kinas suteikė neribotas galimybes, kūrybinę sėkmę, populiarumą, kitus nugramzdino į amžiną užmarštį. Tiesa, atsirado bandančių konformistiškai taik(st)ytis arba, užmerkus akis prieš revoliucingą naujovę, toliau kurti „lyg nieko nebūtų įvykę“. Itin skeptiškai į garso kine atsiradimą žiūrėjęs Charlie Chaplinas po ketverių metų, kai kinas vis aiškiau pradėjo „kalbėti“, demonstratyviai sviedė baltą pirštinę ir sukūrė nebylias „Didmiesčio šviesas“ (1931). Filmas sulaukė žiūrovų dėmesio, tačiau tai tebuvo išimtis. Nebyliojo kino režisieriai ir aktoriai traukėsi į tylius gyvenimo užkulisius, bandė imtis jiems visiškai svetimos veiklos, kiti atsiribojo nuo aplinkinių, pasinėrė į depresiją, gyveno praeitimi.
Visai kaip Glorios Swanson herojė, nebyliojo kino dievaitė Norma Desmond, iš nepamirštamo Billy Wilderio nuaro „Saulėlydžio bulvaras“ (1950): apsigyveno atokiame name, apstatė kambarius savo nuotraukomis, suko projektoriuje jaunystės metus menančias juostas ir vis dar svajojo apie griausmingą grįžimą į kino verslą. Ir Norma grįžo – tik jau ne kaip visų laukta ir išsiilgta didi kino žvaigždė, o greičiau kaip jos karikatūra. Pasisukiojo filmavimo aikštelėje, sulaukė trumpalaikio dėmesio, su neslepiama panieka, lyg baidydama įkyrią musę, patraukė nuo veido mikrofoną, ir viskas – apsilankymas studijoje tuo ir baigėsi. Jokio pasiūlymo filmuotis, jokio netikėto grįžimo į kiną. Šlovė praeityje. Ne vieną įžymų to meto artistą ši įsisąmoninta skaudi tiesa privertė visiems laikams palikti ne tik kino, bet ir gyvenimo sceną.
Pradėjo nuo parodijų
Tais pačiais simboliniais 1927-aisiais prasideda lietuvių kilmės prancūzų režisieriaus (jo senelis – lietuvis) Michelio Hazanaviciaus filmas „Artistas“, šių metų Kanų kino festivalyje tapęs tikra sensacija. Daugumos kritikų nuomone, jis buvo realiu pretendentu į Auksinę palmės šakelę, tačiau turėjo nusileisti monumentaliam Terrence’o Malicko „Gyvenimo medžiui“, ir tik Jeanas Dujardinas atsiėmė geriausio aktoriaus apdovanojimą. Tiesą sakant, abu filmai nepasižymi nei temų originalumu, nei inovatyvia kino kalba. T. Malickas kuria kompiuterinių efektų prikimštą grandiozinį reginį, šiuo atžvilgiu nenusileidžiantį holivudinei produkcijai, o M. Hazanavicius stilizuoja nebyliojo kino juostas. Tik štai prancūzas sulaukia vienareikšmio susižavėjimo, kritikų ir žiūrovų simpatijų, o amerikietis – kontroversiškų nuomonių.
Nebylus ir nespalvotas „Artistas“ – tai proustiškas keksiukas, viliojantis pasinerti ir iki smulkiausių detalių prisiminti negarsinių juostų pasaulį.
Iš tiesų M. Hazanaviciaus „Artistas“ yra malonus netikėtumas vien dėl to, jog režisierius iki jo buvo sukūręs vos keletą filmų. Karjerą pradėjęs kaip televizinių filmų kūrėjas, M. Hazanavicius labiausiai išgarsėjo savo dilogija apie slaptą prancūzų agentą kodiniu pavadinimu „117“. Filmai „Agentas 117: Kairas – šnipų lizdas“ (2006) ir „Agentas 117: Rio neatsako“ (2009) – tai filmų serijos apie slaptą anglų agentą Džeimsą Bondą parodija. Mano nuomone, gana vidutiniška, stokojanti tikrai kandaus parodijavimo ir ironijos. Žinoma, pasišaipoma iš veiksmo filmų apie šnipus klišių, agento, suvaidinto to paties J. Dujardino, figūros. Kaip ir visi džeimsai bondai, prancūzų slaptasis agentas – charizmatiškas, stilingas, tikras džentelmenas, visų moterų žvilgsnių objektas, tačiau, pasirodo, jis užkietėjęs šovinistas, laisvai laidantis nepatogius juokelius apie moteris, žydus, nacius, musulmonus. Be to, apstu užuominų į jo netradicinę seksualinę orientaciją. Lengvi pajuokavimai šia tema bei politkorektiškumo stoka ir kuria bene komiškiausias dilogijos situacijas. Visi kiti siužetiniai viražai – gana nejuokingi, nuspėjami, nuobodūs. Šie filmai gana sunkiai skynėsi kelią į užsienio ekranus. Buvo rodyti ir Lietuvoje, bet daugiau dėmesio taip pat nesulaukė.
Skrupulingas stilizuotojas
Vis dėlto vieno dalyko nenuneigsi – M. Hazanavicius puikus laikotarpio stilizuotojas ir kino istorijos žinovas. Dilogijoje jis atkuria XX a. 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių atmosferą – nuo interjerų, rūbų iki to meto kino stilių. Skrupulingo stilizuotojo ir sinefilo gyslelė išnaudojama ir naujausiame filme.
Nebylus ir nespalvotas „Artistas“ – tai proustiškas keksiukas, viliojantis pasinerti ir iki smulkiausių detalių prisiminti negarsinių juostų pasaulį.
Taigi, netrukus kinas „prabils“, tačiau kol kas nebyliojo kino žvaigždė Žoržas Valentinas mėgaujasi šlovės valandomis. Su ištikimu draugu šuneliu stovi užkulisiuose, nekantriai laukia naujausio filmo, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį, pabaigos ir stebi auditoriją, su susižavėjimu reaguojančią į kiekvieną savo dievaičio gestą ekrane. Ir štai juosta baigiasi, nugriaudi ovacijos. Pasipūtęs, arogantiškas, egoistiškas Žoržas skuba pasirodyti gerbėjams. Lankstosi prieš žiūrovų salę ilgiau nei derėtų, pamiršta savo kolegę, kuri piktai trypčioja užkulisiuose ir tik akimirkai išbėga pasidžiaugti dėmesiu: greitai nustumiama Žoržo atgal už užuolaidų – „jie ploja tik man“.
Bet sėkmė Žoržą lydės nebeilgai. Jo vietą greitai užims atsitiktinai sutikta gerbėja, mergina iš gatvės, svajojanti apie darbą Holivude – Pepi Miler (iš filmo „Agentas 117: Kairas – šnipų lizdas“ žinoma Bérénice Bejo). Ji jauna, žavi ir, svarbiausia, puikiai tinkanti prodiuseriams, suprantantiems, jog garsas kine – tai ateitis. Miler tampa naujos kino eros veidu, o išdidusis Valentinas, nesutikęs ekrane prabilti, palieka studiją ir imasi pats kurti nebylias juostas, viena po kitos patiriančias fiasko. Pepi populiarumas auga geometrine progresija, tuo tarpu Žoržas ritasi į depresiją ir mintis apie savižudybę. Tačiau finalas optimistinis – Pepi randa išeitį, kaip grąžinti savąjį dievaitį į didžiuosius ekranus. Jiedu nutaria šokti. Eina 1932-ieji.
Pilna citatų ir nuorodų
Tokią romantinės melodramos pabaigą ir būtent šiuos metus M. Hazanavicius vėlgi pasirenka neatsitiktinai. Vos po metų Holivudas išvydo pirmąjį legendinės aktorių šokėjų poros – Fredo Astaire’o ir Ginger Rogers – bendradarbiavimo rezultatą, filmą „Flying Down to Rio“. „Artistas“ tiesiog kibirkščiuoja neslepiamu žavėjimusi negarsiniu kinu, jis tirštas nuorodų į kino istoriją, kino fabulos modelius (turtuolio ir vargšės istorija), užuominų į kitus filmus, garsius aktorius. Žoržas Valentinas – aliuzija į vieną garsiausių nebyliojo kino dievaičių, egzotiškąjį moterų (ir ne tik) numylėtinį Rudolphą Valentiną, jo išvaizda ir vaidmenys – lyg „idealaus amerikiečio“ amplua užsitarnavusio aktoriaus Douglaso Fairbankso. Pepi Miller tarsi ragina prisiminti beveik visas iš eilės (nebyliojo) kino dievaites.
„Artistą“ galima žiūrėti ir kaip amžiną menininkų likimo iliustraciją: kelias į pripažinimą-šlovė-nuopuolis-atgimimas. Kartu – kaip negarsinio kino pasakojimo strategijų ir stiliaus chrestomatiją.
Kitaip nei dilogija apie agentą, naujausia režisieriaus juosta nėra parodija. Tai nostalgiška duoklė nebyliojo kino erai. Ir, kas įdomiausia, jos pačios priemonėmis. Įpusėjus filmui, sukirba mintis – M. Hazanavicius pasiduos chronologijai. Žiūrėdamas Žoržo sapnuojamą košmarą, kai pirmą kartą ir jis, ir žiūrovai salėje „patiria“ garsą – plunksnos nusileidimas ant žemės prilygsta bombos sprogimui – akimirką pagalvoji, jog filmas pereis nuo nebyliojo prie garsinio formato. Tačiau garsas tėra košmaras. Režisierius lieka ištikimas negarsinei ir nespalvotai (o juk filme „galėjo“ atsirasti ir spalva) ekrano estetikai. Ir tik filmo pabaigoje, Žoržui ir Pepi filmavimo aikštelėje sušokus savąjį numerį, garsas prasiveržia. Tik nebe grėsmingai, o su viltimi. Žymėdamas ir pradžią, ir pabaigą. „Nufilmuota!“ – sušunka režisierius. Artistas Žoržas Valentinas grįžta į ekraną. „Artistas“ baigiasi.
