„Aš nieko apie tai nežinau“, – prisimena savo reakciją Daiva Čepauskaitė, kai režisierius Stanislovas Rubinovas jos paprašė parašyti pjesę apie žydus šiandien.
Maždaug po pusmečio atsirado pjesė „Duobė“ – vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuviškos dramaturgijos kūrinių. Tiesa, tokio pavadinimo Kauno kamerinio teatro repertuare nėra, čia įvyko spektaklio „Diena ir naktis“ premjera. Sako, „duobė“ skamba nekaip, niūrus žodis gali atbaidyti žiūrovus.
Žinoma, netiesa, kad dramaturgė nieko apie tai negirdėjo. Tokia turėjo būti sau nemeluojančio žmogaus reakcija. D. Čepauskaitei reikėjo sąžiningumo ir drąsos imtis prietarais bei konfliktais apaugusios lietuvių ir žydų santykių temos bei pagrindinės herojės Mildos žodžiais pasakyti: Aš – žydė. Prieš septynis dešimtmečius toks prisipažinimas reiškė mirtį. Šiandien raktinė pjesės ir spektaklio frazė tokia: „Tu nežinai, ką reiškia būti žydu.“
Apie dingusį žydų pasaulį Lietuvos teatre sagą spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sekė Rimas Tuminas. J. Sobolio pjesė „Getas“ apie Vilniuje veikusį žydų geto teatrą tapo „sava“ dėl Jono Vaitkaus pastatymo ir Audriaus Juzėno filmo. Šie darbai pirmiausia nužymi punktyrus D. Čepauskaitės pjesės link. Visi jie daugiau apie praeitį ir moralinius pasirinkimus mirties akivaizdoje. D. Čepauskaitė bando kalbėti kitaip – apie dabar.
Tiesa, yra ir kitas, platesnis kontekstas, Lietuvoje žinomas pirmiausia teatro profesionalams. Jis susijęs su vieno šiuolaikinio Europos teatro lyderio, lenko Kryzstofo Warlikowskio, vardu. Jo spektakliai pagal Szymoną Anskį ir Hanną Krahl „Dibukas“ (2003) ir „(A)polonija“ (2009) kuria naujo, iš skirtingų materijų lipdomo koliažinio teatro kalbą ir visiškai kitu lygmeniu preparuoja Rytų Europos žydų tragediją. Tai savotiški piktosios dvasios išvarymo seansai, istorijos apie ramybės nerandančių sielų migraciją ir persikūnijimą, apie plikai išrengtą žmogų prieš pasaulinių karų architektus, moralinę atsakomybę ir valstybių likimus.
Kauniečių spektaklis „Diena ir naktis“, kaip ir priklauso, kameriškai kuklus. Scenografas Sergėjus Bocullo nedidelei erdvei pasiūlo kelias neutralaus dizaino kėdes; Faustas Latėnas, kaip įprasta, iš žydiškų leitmotyvų kuria jausmingą muzikinį foną. Vaidybos stilius, kaip sakoma, nuoširdus.
Veiksmas vyksta ir dabartyje, ir praeityje. Simona Bladženauskaitė ir Vytautas Gasiliūnas vaidina ir dabarties jaunuolius (Mildą ir Andrių), ir Mildos senelės jaunystės bei meilės istoriją. Šita „dviguba ekspozicija“ kaip veidrodis atspindi praeitį dabartyje ir rodo ne patį maloniausią vaizdą. Du 1941-ųjų baltaraiščiai, išsirengę suiminėti žydų, turi šių dienų dvynius, Andriaus draugus a la murzapatriotus (aktoriai Gintautas Bejeris ir Edvinas Vadoklis). Ne veltui ir spektaklio programėlėje sugretinti (kiek deklaratyviai) antisemitiniai atsišaukimai, platinti Lietuvoje 1941 m. birželį, ir stebėtinai panašios retorikos šiuolaikiniai komentarai internete.
Dar viena D. Čepauskaitės pjesės, bet ne visada spektaklio, stiprybė – meistriškos, tragedinio lygmens konfrontacijos. Paradoksalu, kad jos konstruojamos iš stereotipų. Negirdėti žydiški anekdotai švelnia ironija nuspalvina Mildos prosenelio, vaistininko Berelio paveikslą (Aleksandras Rubinovas). Bet kai norėdamas išgelbėti namuose pasirodo baltaraištis jo dukters mylimasis, Berelis ne juokais užrinka: „Tai ko nori – padėti ar suimti? Apsispręsk, vaikine.“ Kitoje scenoje šis neapsisprendėlis su įkarščiu išpila savo senelio, kankinto žydo NKVD’isto, istoriją. „Kaip manai, jo širdy buvo daug meilės žydams?“ – įsimena spektaklio frazė. Vienas stipriausių spektaklio epizodų – Goldos pažeminimo ir gyvuliškos baimės scena, kai ji ateina ieškoti dingusio tėvo, o SS karininkas priverčia nusimauti kelnaites ir plauti jomis grindis. S. Bladženauskaitės Mildai-Goldai dramaturgė užkrauna sunkiausią psichologinę naštą. Ją šaudo duobėj, ji lieka gyva, slepiasi kitoj, bet vėl duobėj. Myli lietuvį, tėvų žudiką, gimdo jam vaiką, jai devyniolika, išprotėja, ne, beprotybe baigiasi, kai kažkas sode nušauna vaiko tėvą… Pjesės finalas atviras, ateitis neapibrėžta. Viską supainiojo smulkmena vardu „žinoti“.
„Jei lenkai nepradės galvoti apie žydus kitaip, mes niekada nebūsim teisūs patys prieš save. Bet kas, ką kalbėsime, bus negarbinga. Teatras bus negarbingas“, – taip kažkuriose pasaulinėse gastrolėse K. Warlikowskis komentavo „Dibuką“.
Nežinau, ką galvoja lenkai, bet Lietuvoje žioji didelė duobė. Tarp politiškai korektiškos oficialios pozicijos, holokausto pripažinimo, žydų tautos atsiprašymo ir plačiosios visuomenės, daugumos, patyliukais tebemanančios kitaip. D. Čepauskaitė ir Kauno kamerinis teatras šią duobę bando lyginti.
