Čekijos studentams teks primokėti.
Čekijoje taip pat siekiama reformuoti aukštąjį mokslą – šioje šalyje jau ilgokai svarstomas naujas aukštojo mokslo įstatymo projektas. Tačiau universitetai ir politikai vis dar ginčijasi dėl konkretaus jo turinio.
Jau šešerius metus aišku, kad Čekijos Respublikai reikia naujo aukštojo mokslo įstatymo, ir štai šešerius metus ginčijamasi, koks jis turi būti. Dabar vyriausybė turi užbaigti reformą.
Tačiau kodėl gi reikia nuolat reformuoti aukštojo mokslo sistemą? Atsakymas slypi iki šiol priimtuose įstatymuose: jei 1990 m. nebūtų buvęs priimtas naujas aukštojo mokslo įstatymas, universitetai nebūtų įgiję autonomijos ir neturėtų jokių akademinių laisvių. Jei Čekijos parlamentas 1998 m. nebūtų priėmęs dar vieno įstatymo, nebūtų atsiradę privačių aukštųjų mokyklų ir bakalauro diplomų, o Čekijos aukštųjų mokyklų sistema de facto nederėtų su Europos aukštojo mokslo sistema.
Sunku pakeisti tradicijas
Aukštojo mokslo sistema koja kojon turi žengti su visuomenės ir laikotarpio reikalavimais. O šios dienos lozungas yra konkurencingumas. Tad neužtenka vien to, kad aukštosios mokyklos priimtų tris ar keturis kartus daugiau studentų nei dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Kai kurios nori prasimušti į geriausių pasaulyje universitetų elitą, o kitos koncentruojasi į studijų kokybę, net jei tai savaime dar nereiškia aukštos mokslo kokybės.
Be to, atgyveno kai kurios tradicijos. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad akreditavimo komisija negali akredituoti ir nuolat tikrinti ir kaskart iš naujo vertinti tūkstančių studijų programų kokybės. Arba kad galima įvesti tik dvejų ar net metų trukmės bakalauro studijų programas. Akivaizdu ir tai, kad Austrijos–Vengrijos laikus siekiantis žavėjimasis akademiniais laipsniais – ypač tik Čekijai būdingais JUDr. (teisės daktaras), PhDr. (filosofijos daktaras) arba RNDr. (gamtos mokslų daktaras) – globaliame pasaulyje atrodo pasenęs. Kad docentų ir profesorių habilitacija siekiant tarptautiniu mastu pripažįstamo Ph.D. (lot. philosophiæ doctor) laipsnio yra perteklinė ir nebūtina.
Kiti aukštojo mokslo aspektai taip pat pasirodė esą ne visai efektyvūs. Šiai klausimų kategorijai priklauso, pavyzdžiui, valstybinių aukštųjų mokyklų finansavimas tik pagal studentų skaičių neatsižvelgiant į kokybę. Be to, vis labiau matyti, kad valstybė negali padengti visų išlaidų visiškai neprisidedant studentams. Tai buvo įmanoma tada, kai studijuoti stodavo vidutiniškai tik kas penktas laidos abiturientas, tačiau ne šiais laikais, kai aukštosiose mokyklose studijuoja kas antras. Todėl diskusijose bemaž visi sutaria dėl vieno: aukštosios mokyklos turi būti administruojamos modernios vadybos stiliumi. Taip pat manoma, kad būtų geriau, jei vietoje atskirų studijų programų būtų akredituojama visa aukštoji mokykla – ne tik dėl išlaidų taupymo, bet ir todėl, kad tai suteiktų atsakomybę už savo studijų pasiūlą aukštajai mokyklai. Taip pat teigiama, kad aukštųjų mokyklų senatuose pakaktų trečdalio studentų atstovų – šiandien jų dalis senatuose siekia iki pusės. Galiausiai siūloma, kad akademinė aukštosios mokyklos vadovybė būtų papildyta stebėtojais iš šalies. Ir, žinoma, svarbi diskusijų dalis koncentruojasi ties mokesčiais už studijas.
Ginčai – ne tik dėl studijų mokesčių
Iki šiol atrodo, kad akademinė bendruomenė sutiks ne su visais numatomais pakeitimais. Todėl keletas punktų iš naujausio įstatymo projekto buvo išbraukti. Kurį laiką atrodė, kad švietimo ministras Josefas Dobešas, išsekintas kovų ir ginčų dėl stojamųjų į aukštąsias mokyklas egzaminų, bus pasirengęs padaryti nemažai nuolaidų dėl aukštojo mokslo reformų. Jis atšaukė savo pavaduotoją, rengusį jos projektą, ir, akivaizdžiai norėdamas patraukti savo pusėn Čekijos aukštųjų mokyklų rektorius, į jo vietą paskyrė buvusį Prahos Karolio universiteto rektorių Ivaną Wilhelmą. Pastarasis taip sušvelnino įstatymo projektą, kad aukštojo mokslo reformos tarybos pirmininkas, Kembridžo universiteto prof. Rudolfas Haňka, parašė ministerijai perspėjantį laišką.
Šiuo metu atrodo, kad ministras J. Dobešas nusprendė įgyvendinti reformą iki galo. Jis leido suprasti, kad laikysis pateiktų esminių pasiūlymų, pavyzdžiui, tokių, jog profesorių ir docentų pareigos būtų siejamos su konkrečia darbo sutartimi, o ne iki gyvenimo pabaigos galiojančiais akademiniais titulais.
Tačiau finansavimo klausimai vis dar išlieka. Vyriausybei bendra kryptis yra aiški. Skirstant valstybės paramos lėšas turėtų būti atsižvelgiama ir į studijos kokybės veiksnius, pavyzdžiui, į tai, kaip sekasi studijas baigusiems absolventams susirasti darbą. Taip pat numatytas ir mokesčio už studijas įvedimas – tai siūloma jau kitame įstatymo projekte. Mokestis už studijas siektų 10 000 kronų už semestrą (apie 1 400 litų). Pinigus tiesiogiai gautų aukštoji mokykla, tuo metu valstybė galėtų suteikti studentui paskolą. Tačiau lig šiol nėra dar visiškai aišku, nuo kada jis turėtų pradėti mokėti palūkanas. Labiausiai tikėtinas sprendimas – susieti grąžinimo laiką su laikotarpiu, kai studentai baigia aukštąją mokyklą ir pradeda gauti atlyginimą. Tačiau ir čia yra prieštarų, daugiausia jos siejamos su administravimo išlaidomis ir finansiniais sunkumais dėl atidėtų mokesčių už studijas.
