Lietuvos užsienio politika visą laiką laikėsi ant „trijų banginių“: narystės ES, NATO ir draugiškų santykių su kaimynais. Sėkminga politika siekiant narystės ES ir NATO bei naudojantis šių organizacijų teikiama nauda tarsi šešėlyje paliko trečiąjį tikslą. O kaip žinoma, šešėlyje gali slėptis ne visuomet malonūs dalykai. Kodėl mūsų kaimynystė tapo ne tokia jau ir draugiška?
Iki 2004 m. Lietuvos diplomatija ryžtingai siekė šalies narystės ES ir NATO. Žvelgiant platesniu kontekstu – tai buvo Lietuvos amžiaus laimėjimas, kurį dabar kartais priimame kaip savaime suprantamą. Tačiau vertinant geopolitiškai – Baltijos šalių politinis ištrūkimas iš Rusijos įtakos zonos yra greičiau stebuklas nei natūralus dalykas. Istorikai pripažįsta, kad Lietuva, Latvija ir Estija pasinaudojo itin nedideliu „langu“, jog išsprūstų iš Rusijos priežiūros. Kaip parodė 2008 m. Rusijos ir Gruzijos konfliktas, tas langas užsivėrė gana greitai. Todėl galima suprasti Rusijos valdžios elito periodiškai prasiveržiantį pyktį, kad Baltijos šalys, ypač Lietuva, tampa „garsiausiai rėkiančiomis“ NATO ir ES narėmis, neva trukdančiomis Rusijai bendrauti su Europa. NATO plėtrai peržengus buvusias Sovietų Sąjungos ribas tariamai buvo pasikėsinta į Rusijos „prigimtinę teisę“ kontroliuoti šį Baltijos šalių regioną.
Lietuvai pasiekus „diplomatinį stebuklą“ ir tapus ES bei NATO nare, šie tikslai buvo kiek pakoreguoti – dabar siekiame didinti savo integraciją šiose organizacijose, būti aktyviais ir visateisiais nariais. Didelis visuomenės pasitikėjimas šiomis organizacijomis – geriausias patvirtinimas, kad Lietuvos užsienio politika šiomis kryptimis yra teisinga ir sėkminga.
Kaimyniniai santykiai siekiant narystės ES ir NATO buvo įgavę antraeilį vaidmenį. Regiono valstybėms trokštant tų pačių tikslų, Baltijos šalys ir Lenkija sėdėjo toje pačioje valtyje ir irklavo į tą pačią pusę. Lenkai, anksčiau tapę NATO nariais, aktyviai rėmė ir Lietuvos pastangas prisijungti prie NATO. Dvišaliuose santykiuose net ir kartais iškylantys nesutarimai atrodė menki ir trumpalaikiai, nes tvarkant globalius reikalus reikia remti vieni kitus. Politikams ir diplomatams buvo aišku – į Baltijos šalis ES ir NATO lyderiai žiūri kaip į vieną regioną, todėl būtų pražūtinga demonstruoti kažkokius didelius skirtumus ar nesutarimus.
Kaimynai, kurie nesisveikina
Net ir po 2004 m. Lietuvos užsienio politikos prioritetai bemaž nepasikeitė. Rusija ir toliau buvo vertinama kaip svarbiausia galima grėsmė, kuri jei ne politiškai, tai bent jau ekonomikoje, ypač energetikoje, bandys išlaikyti įtaką. Lenkija žiūrėjo į Rusiją lygiai taip pat, todėl netrukus Lietuva ir Lenkija Europos Sąjungoje pagarsėjo kaip pikčiausiai prieš Rusiją nusiteikusios naujosios narės.
Nevyriausybinės organizacijos „Europos užsienio reikalų tarybos“ (angl. ECFR) parengtame tyrime Lenkija ir Lietuva 2007 m. net buvo pavadintos „šaltojo karo kariais“ nurodant šių šalių kategorišką laikyseną Rusijos atžvilgiu. Lietuva ir Lenkija nuolat bandydavo perspėti kitas ES nares, kad negalima beatodairiškai pasikliauti Rusija, kuri tyliai mėgina apraizgyti Europą dvišaliais energetiniais susitarimais ar jokiais būdais neleisti į Vakarus atsigręžti Ukrainai ir Gruzijai.
Tačiau pastarieji metai parodė, kad „draugiška kaimynystė“ nėra tokia jau savaime suprantama būsena. Ir neužtenka guostis vien tuo, kad vis dar palaikomi ryšiai dėl „svarbių projektų“. Jei tarp valstybių vadovų tvyro įtampa, sunku tikėtis, kad žemesnio rango pareigūnai demonstruos draugiškumą. „Valstybių „draugiškos kaimynystės“ sąlygomis galima išskirti du komponentus – žmogiškąjį ir institucinį, – teigia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Gediminas Vitkus. – Viena vertus, „žmogiškąja“ prasme jos panašios į gretimuose namuose ar butuose gyvenančių žmonių kaimynystes. Valstybės puoselėja „draugiškas kaimynystes“ tada, kai asmeniškai draugauja ir sutaria valstybių lyderiai. Kita vertus, valstybių kaimynystė vis dėlto skiriasi nuo žmonių – tam, kad geri ir draugiški lyderių santykiai neliktų tuščiomis frazėmis, jie turi būti „institucionalizuoti“ ir paversti atitinkamais valstybių institucijų sprendimais bei veiksmais.“ Anot G. Vitkaus, pagal tokią schemą galima įvertinti dabartines Lietuvos kaimynystes, ir visos jos iškalbingos.
Lenkai nebenori girdėti Lietuvos
Pastaruoju metu kategoriškiausias yra Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuris neketina atvykti į Vilnių, kol nebus nusileista Lenkijos spaudimui keisti Lietuvos švietimo įstatymą. Net Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Ministrų Tarybos susitikimas nepakeitė šio R. Sikorskio sprendimo. Tiesa, neseniai susitiko Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, bendravo ir abiejų šalių premjerai. Tačiau šių susitikimų nebegalima vadinti labai šiltais. Net Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė su kartėliu pripažįsta, kad jos pastangos palaikyti draugiškus santykius su Lenkijos vadovais atsitrenkia į nenorą klausytis argumentų, kuriuos pateikia Lietuva.
Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas laiške Andriui Kubiliui rašė, kad švietimo ekspertų darbo grupės pastangos surasti kompromisą buvo bevaisės. „Ligšiolinius darbo grupės rezultatus sunku pavadinti patenkinamais, todėl Lietuvos gera valia pakeisti Švietimo įstatymo kai kurias nuostatas būtų tinkamas ženklas, kuris pateisintų kitų dvišalių darbo grupių organizavimą“, – laiške A. Kubiliui rašė D. Tuskas. Anot Lenkijos premjero, turėtų užtekti Lietuvos valdžios pastangų atsižvelgti į Lietuvos lenkų prašymus ir taip sušvelninti situaciją. Tai dar kartą patvirtina jau seniau išdėstyta R. Sikorskio „doktrina“: jokių lyginimų ir pariteto tarp Lenkijoje gyvenančių lietuvių galimybių ir Lietuvos lenkų nebus; Lietuvai galioja kitos taisyklės nei Lenkijai ir vienintelis kriterijus – kaip keičiama Lietuvos lenkų status quo situacija.
Kurį laiką buvo stengiamasi įsitikinti, kad problemos su lenkais kyla tik dėl tautinių mažumų, o visose kitose srityse – viskas puiku. Tačiau atšalus santykiams tarp aukščiausio rango pareigūnų, sunku tikėtis didelio entuziazmo tarp kitų valstybės pareigūnų ar net visuomenių. Politinė įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl tautinių mažumų, atrodo, jau persiduoda ir paprastiems gyventojams. Kaip rodo lapkričio mėnesį „GfK Custom Research Baltic“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, net 51 proc. apklaustųjų „jokiu būdu“ arba „labiau nenorėtų“ gyventi šalia kaimynų lenkų.
Vis dėlto Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis, žurnalui IQ komentuodamas tokius rezultatus, nebuvo linkęs jų sureikšminti. „Aš tikiu, kad socialinė atmintis yra trumpalaikė ir labiausiai reaguojama į esamus įvykius“, – teigė A. Ažubalis. Anot jo, prie tokių neigiamų nuostatų prisideda ir žiniasklaidoje eskaluojama tariama nesantaika tarp lenkų ir lietuvių. Kita vertus, lenkams oficialiai sustabdžius savo dalyvavimą Visagino atominės elektrinės statybos projekte, vis mažiau lieka tų tikrai strateginių projektų, leidžiančių kalbėti apie „strateginę partnerystę“.
„Braliukų latvių“ priekaištai
Ilgą laiką bene vieninteliais probleminiais dvišaliais santykiais buvo laikomi santykiai su Rusija. Spaudimas dėl energetinių resursų, „Družbos“ naftotiekio atšakos uždarymas, periodiniai pretekstai riboti Lietuvos vežėjų veiklą ar lietuviškų prekių importą bei nuolat reiškiamas nepasitenkinimas dėl lietuviško požiūrio į sovietinę okupaciją – visa tai iliustruodavo, kad Rusija tikrai nėra „lengvas kaimynas“.
Jokių lyginimų ir pariteto tarp Lenkijoje gyvenančių lietuvių galimybių ir Lietuvos lenkų nebus. Lietuvai galioja kitos taisyklės nei Lenkijai.
Vis dėlto kitos kaimynės Lietuvai bemaž nekeldavo didesnių problemų. Net Aliaksandro Lukašenkos režimas, užsiėmęs savo vidaus reikalais, nesiveldavo į didesnius ginčus su Lietuva, o lietuviai, net ir remdami baltarusių opoziciją, sugebėjo palaikyti kasdienį praktišką bendradarbiavimą su Baltarusija.
Šiuo metu Lietuva jau ima jausti draugiškų santykių deficitą bemaž su visais ją supančiais kaimynais. „Nepaisant deklaruojamo siekio kurti draugiškus santykius su kaimynais, atrodo, kad Lietuvos užsienio politika jau kurį laiką yra apleidusi kaimynystės politiką, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė. – Įsijautus į Lietuvos matomumo didinimą ir svarbos pasaulyje demonstravimą daugiašaliuose ir europiniuose formatuose, įvairių pirmininkavimų perspektyvas, užmiršta, kad tvarkytis savo kieme taip pat reikia.“
Paskutiniai nerimą keliantys ženklai atskriejo iš Latvijos. Po „Snoro“ bankroto kai kurie latvių politikai ėmė reikšti pretenzijas Lietuvos valdžiai, kad laiku neperspėjo dėl galimų problemų, persidavusių ir Latvijoje veikiančiam „Krajbanka“. Akibrokštu iš Latvijos tapo ir šios šalies ministro Danielio Pavlučio lapkričio mėnesį atmestas pasiūlymas ES Energetikos taryboje, kad ES būtų įpareigota derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl skaidresnio posovietinės IPS/UPS elektros sistemos, kuriai priklauso Baltijos šalių elektros tinklas, valdymo. Šis pasiūlymas buvo skirtas Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijai su ES tinklais palengvinti – tai vienas iš svarbių žingsnių siekiant mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Lietuvos nacionaliniam radijui Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis sakė: „Pirmiausia mes turime įvertinti visas tokio sprendimo sąnaudas ir jo teikiamą naudą. Tai nereiškia, kad nepalaikome šios iniciatyvos, bet mūsų priimamas sprendimas turi būti pagrįstas skaičiavimais, kiek mums tai kainuos ir kokios naudos duos.“
Lietuvos Vyriausybės džiaugsmui, Latvijos premjeras kol kas neatsižada toliau dalyvauti bendruose energetiniuose projektuose, įskaitant ir Visagino AE projektą. Tačiau latviai ir toliau ragina Lietuvą paremti jų planus būtent Latvijoje statyti regioninį suskystintų dujų terminalą, kuris būtų remiamas ES lėšomis. Anot V. Dombrovskio, tokiam terminalui Latvijos geografinė padėtis yra tinkamiausia.
Baltarusija: su kuo draugauti?
Pagerinti santykius su Baltarusija buvo vienas pirmųjų Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės ir pirmojo A. Kubiliaus vyriausybės užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko tikslų. Buvo manoma, kad padidėjusi įtampa tarp Rusijos ir Baltarusijos gali priversti A. Lukašenką labiau atsigręžti į ES ir po truputį švelninti autoritarinį režimą. D. Grybauskaitės ir A. Lukašenkos dvišaliai susitikimai 2009 ir 2010 m. leido susidaryti iliuzijai, kad „praktinis bendradarbiavimas“ gali būti naudingas abiem šalims, o pats A. Lukašenka yra linkęs liberalizuoti savo politiką. Šios viltys žlugo po 2010-ųjų Baltarusijos prezidento rinkimų, kurie baigėsi represijomis prieš opozicijos lyderius. A. Lukašenka vėl tapo draugiškas Maskvai, o Lietuva ir visa ES dar kartą buvo apmulkinta Baltarusijos diktatoriaus žaidimų.
Nutrūkę bandymai flirtuoti su A. Lukašenka turėjo sustiprinti Lietuvos paramą Baltarusijos opozicijai. Iš tiesų Lietuva yra viena svarbiausių Baltarusijos opozicijos rėmėjų – Vilniuje veikia Europos humanitarinis universitetas, kuriame studijuoja ir dėsto nemažai nuo A. Lukašenkos režimo atsiribojusių intelektualų, Lietuvoje nuolat rengiami įvairūs projektai ir konferencijos, kuriuose dalyvauja baltarusių opozicionieriai.
Tačiau šiuos globėjiškus santykius gerokai apkartino nelemtas nesusipratimas, kai Lietuvos institucijos Baltarusijos režimui perdavė duomenis apie vieno iš ryškiausių Baltarusijos opozicijos veikėjų Alesio Beliackio sąskaitas Lietuvos bankuose. Pasinaudojus šiais duomenimis, A. Beliackis vėliau buvo nuteistas ketverių su puse metų nelaisvės atėmimo bausme. Nors Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis apgailestavo, kaip Baltarusijos institucijos nešvariai pasinaudojo esamu teisinio bendradarbiavimo mechanizmu ir net pasiūlė nominuoti A. Beliackį Nobelio taikos premijai, tai nenumaldė Baltarusijos opozicijos pasipiktinimo.
Prieš pat ESBO Ministrų Tarybos susitikimą Baltarusijos opozicijos atstovai Vilniuje svaidėsi kaltinimais Lietuvai ir Lenkijai bei ultimatyvia forma reikalavo nutraukti bet kokius ryšius su A. Lukašenkos režimu. Kaip skelbė Lenkijos žiniasklaida, vienas buvusių kandidatų rinkimuose į Baltarusijos prezidento postą Vladimiras Nekliajevas pokalbiuose su Lenkijos ambasadoriumi Minske Leszeku Szerepka teigė, kad jeigu valdžia pereitų į opozicijos rankas, Lietuva negalėtų tikėtis bent kiek didesnio ekonominio palankumo, skirtingai nuo tų šalių, kurių vadovybės laikėsi konstruktyvesnės pozicijos bendraudama su režimo priešininkais.
Tokia situacija yra įprasta: vaikydamasi dviejų zuikių Lietuva galiausiai nepagavo nė vieno. Nepavyko nei pagerinti santykių su A. Lukašenka ir naudojantis asmeniniais ryšiais privesti jį „patraukti“ atominę elektrinę nuo Lietuvos sienos, nei nuoširdžiai ginti laisvės ir demokratijos vertybių stiprinant paramą Baltarusijos opozicijai. Anot Rytų Europos studijų centro eksperto Vyčio Jurkonio, anksčiau Lietuvą buvo galima kaltinti dėl tam tikro balanso nebuvimo – vyravo aktyvi ir kieta prodemokratiškos Baltarusijos linija, tai šiandien, galima sakyti, Lietuva kaip valstybė neturi jokios politikos Baltarusijos atžvilgiu. „Vasarą įvykęs sukrėtimas dėl A. Beliackio bylos daugiau buvo ne Lietuvos užsienio politikos klausimas, o vidaus politikos manipuliacijų ir skandalų eskalavimo objektas. Tai tik patvirtina tezę, kad Lietuvoje nėra aiškios ir vienos politikos Baltarusijos atžvilgiu“, – konstatuoja V. Jurkonis.
Kalta aplinka?
Negalima sakyti, kad Lietuva nenori draugiškų santykių su kaimynais. 2008 m. Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams suformavus koalicinę vyriausybę, buvo bandoma atnaujinti santykius net ir su Rusija. Vis dėlto, kaip jau yra ne kartą buvę, paaiškėjo, jog vien Lietuvos pastangų per maža. Pati Rusija nepanoro iš esmės keisti santykių: tik pasinaudojo proga tiesiogiai Lietuvos vadovų pasiteirauti, ar bus nuolankiai priimti Rusijos reikalavimai (pirmiausia – dėl energetikos). Gavę neigiamą atsakymą Kremliaus šeimininkai prarado norą rodyti susidomėjimą Lietuvos iniciatyvomis.
Kai kurie kaimynai nebenori girdėti Lietuvos.
Pastangos ramiai, argumentuotai aiškinti Lenkijos vadovams Lietuvos situaciją ar švelninti Švietimo įstatymo praktinio įgyvendinimo galimybes taip pat nesulaukė pozityvaus atsako. Pastaruoju metu vis dažniau bandoma žaisti nacionalistinėmis lenkų nuotaikomis, todėl Lietuva, matyt, tapo labai parankiu taikiniu. Be to, Lenkijos flirtavimas su Rusija keičia mūsų kaimynės prioritetus užsienio politikoje ir Lietuvai tarp jų nebelieka vietos. Lietuvos nelaimei – tai viena didžiausių pastarojo meto užsienio politikos tragedijų. Lietuvai per akis ir nedraugiško elgesio iš vienos didelės valstybės (Rusijos) pusės. Jei mes tampame „apsupti“ nedraugiškos kaimynystės net iš kelių pusių – ilgainiui tai gali sukelti katastrofiškų pasekmių.
Lenkijos flirtavimas su Rusija keičia mūsų kaimynės prioritetus užsienio politikoje, o Lietuvai tarp jų nebelieka vietos.
Kaip Lenkijos dienraščiui „Rzeczpospolita“ teigė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Andžėjus Pukšto, dabartinės valdančiosios koalicijos užsienio politikai kartais pritrūksta nuoseklumo: „Prieš tai buvusioms vyriausybėms, kairiesiems ir prezidentui Valdui Adamkui prioritetu buvo santykių su Lenkija atgaivinimas ir demokratijos į Rytus plėtra – į Ukrainą ir Baltarusiją. Ne visada tai pavykdavo, tačiau tai buvo pakankamai nuosekliai vykdoma.“
Lietuvos reikšmingumo didinimas globaliuose tarptautiniuose forumuose taip pat turi savo prasmę – mažai šaliai būtina nuolat palaikyti savo „matomumą“, kad jos neužmirštų atėjus bėdai. Tačiau tai negali tapti tikslu savaime. „Nėra bloga ar nereikalinga galvoti apie piratavimą Afrikoje ar valstybės kūrimą Afganistane, tačiau tam tikra prasme tuo rūpintis lengviau: tos šalys toli, į jas galima žiūrėti be emocijų, užsidedant tariamo autoriteto ir objektyvumo kaukę bei slepiantis už „didžiųjų“ partnerių pozicijų, – aiškina D. Jakniūnaitė. – Bendraujant su Baltarusija, Lenkija ar Latvija jau reikia patiems užimti poziciją ir rasti sprendimus. Tai jautrūs sprendimai, tai politiniai pasirinkimai, kurių mūsų užsienio politikos sprendėjai, būdami dar ir politikai, nenori daryti. Reikia liautis užsidėjus rožinius akinius kalbėti apie Lietuvos užsienio politiką ir prisiimti atsakomybę už problemas šalia savęs.“ Anot D. Jakniūnaitės, reikia pradėti nuo pripažinimo, kad esama problemų.
Galbūt ne dėl visų problemų kalta Lietuva. Greičiau priešingai – didesnių valstybių interesų negali taip lengvai pakeisti net ir labai entuziastingos mažos valstybės pastangos. Tačiau užsiimti savihipnoze ir teigti, kad mes vis dar gyvename draugiškoje kaimynystėje, – prastas būdas keisti situaciją. Laikas išdrįsti pasakyti atvirai: „Sveiki atvykę į tikrąjį nedraugiškos kaimynystės pasaulį.“
