Gyvenime yra neišvengiami du dalykai – mokesčiai ir mirtis. Tačiau mokesčius bent jau įmanoma keisti. IQ siūlo keletą būdų, kaip papildyti valstybės biudžetą mokesčių naštą dalijant visai visuomenei ir netgi išsprendžiant kai kurias įsisenėjusias problemas.
Net ir be išsamesnės analizės aišku, kad siūlyti vadinamieji prabangos mokesčiai biudžeto skylių neužlopys, o jiems surinkti teks pūsti valdžios aparatą ir išleisti ne vieną papildomą milijoną litų. Nuosaikūs ir visuotiniai nekilnojamojo turto ir transporto priemonių mokesčiai duotų gerokai didesnę naudą – tikėtina, iki 0,5 mlrd. litų.
Valdžiai reikėtų sutelkti dėmesį į ekonomikos skatinimą, darbo vietų kūrimą ir investicijas. Tačiau būtent chaotiškai ir neprognozuojamai keičiami mokesčiai tam labiausiai kenkia. Vis dėlto, jei būtų nuspręsta didinti mokesčius, IQ siūlo rinktis mažesnę blogybę ir siekti maksimalaus rezultato.
Visi lygūs
Jeigu Seimas vis dėlto apsispręs apmokestinti palūkanas, didesnes nei 200 litų, mokesčių sistema dėl to toli gražu netaps teisingesnė. Priešingai – ji taps dar sudėtingesnė.
Dabar Lietuvoje vienokiu gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamas darbo užmokestis (pastarajam dar taikomas ir neapmokestinamųjų pajamų dydis – NPD), kitokiu – honorarai, dar kitokia tvarka taikoma pajamoms iš veiklos turint verslo liudijimą, lengvatomis naudojasi ūkininkai ir taip toliau.
Sistema taptų gerokai paprastesnė, jeigu apmokestinant būtų vertinamos visos pajamos, o ne jų fragmentai. Pavyzdžiui, metų pabaigoje būtų sudedamas per metus gautas darbo užmokestis, nuomos ar kitos veiklos pajamos, palūkanos už indėlius, pensijos ir panašiai. Tuomet atėmus nustatytą NPD – pavyzdžiui, 800 litų per mėnesį, likusios pajamos būtų apmokestinamos vienu tarifu. Mažiau sumaišties, daugiau pajamų.
Turi ratus – mokėk
Toks sprendimas ne tik gerokai papildytų valstybės biudžetą, bet ir padėtų spręsti įsisenėjusias eismo saugumo, ekologijos, viešojo transporto problemas. Lietuvoje yra registruota daugiau nei 1,7 mln. lengvųjų automobilių. Apmokestinus juos visus vidutiniškai 100 litų metiniu mokesčiu, į valstybės biudžetą būtų surinkta daugiau nei 170 mln. litų.
Mokesčių tarifus svarbu nustatyti tokius, kad skatintų pirkti naujesnes, saugesnes ir ekologiškesnes transporto priemones. Mokesčiai turėtų būti skaičiuojami pagal automobilių taršą, variklio galią ir amžių, atitinkamai didinant mokesčius labai seniems automobiliams ir galbūt netaikant jokio mokesčio naujiems, bet ekologiškiems automobiliams ar tik elektromobiliams. Taip pat galima įvesti vadinamąjį prabangos tarifą, kuris būtų taikomas, pavyzdžiui, brangesniems nei bazinė „Audi A6“, BMW 5 ar E klasės „Mercedes“ kaina.
Visuotinis transporto mokestis priverstų nevažiuojančių ir apleistų automobilių savininkus pagaliau atsikratyti metalo laužu, kuriuo užgriozdinti daugiabučių kiemai ir kaimų sodybos. Jis taip pat skatintų tam tikras visuomenės grupes rinktis viešąjį transportą vietoj seno, aplinką teršiančio automobilio. Tai padėtų atsitiesti merdinčioms visuomeninio transporto bendrovėms ir sumažintų savivaldybių bei valstybės dotacijas.
Mažiau yra daugiau
Nekilnojamajam turtui turėtų būti taikomas metinis 0,1–0,3 proc. mokestis nuo jo vertės. Pinigai, surinkti iš šio mokesčio, turėtų patekti į savivaldybių biudžetus, jos galėtų nustatyti konkretų šio mokesčio dydį. Šis mokestis būtų taikomas visam nekilnojamajam turtui ir apskaičiuojamas pagal vidutinę to turto rinkos vertę arba pagal individualų turto vertinimą.
Mokestis nenumatytų išimčių, tačiau jo mokėjimą būtų galima atidėti mažos vertės turtą valdantiems ar nedideles pajams gaunantiems asmenims. Tokiu atveju mokestis atitinkamam turtui būtų kaupiamas ir sumokamas tada, kai tas turtas būtų parduotas arba paveldėtas.
Viso Lietuvoje esančio gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vertė yra apie 100 mlrd. litų, tad taikant 0,1–0,3 proc. tarifą būtų galima surinkti 100–300 mln. litų.
Pašalpų gavėjams – jokių grynųjų
Tam tikras socialines pašalpas ir išmokas, išskyrus pensijas ir stipendijas, pervesti į specialias bankų sąskaitas, kurių savininkai galėtų atsiskaityti kortelėmis, tačiau negalėtų išsigryninti pašalpų. Tam tikri socialiniai sluoksniai yra labiau linkę naudotis šešėlinės ekonomikos paslaugomis – pirkti pigesnes kontrabandines cigaretes, degalus, nelegaliai pagamintą alkoholį. Tokiu drastišku žingsniu valstybė socialinėmis išmokomis užkirstų kelią skatinti nusikaltėlių verslą.
Kai kuriose savivaldybėse socialiniai darbuotojai jau imasi iniciatyvos neatiduoti degradavusiems tėvams grynųjų pinigų, o kartu su jais vykti į parduotuves, kad lėšos būtų išleistos vaikams maitinti, o ne svaigalams pirkti.
