Mūšiai – Belgrado kasdienybė.
Visuotinai žinoma, kokia atmosfera supa derbius. Tačiau Belgrado „Partizan“ ir „Crvena Zvezda“ kovos yra šis tas daugiau, stipriau, smarkiau ir agresyviau. Pastarosios Serbijos futbolo čempionato rungtynės lapkričio pabaigoje tai dar kartą patvirtino – sostinės derbis buvo nutrauktas net du kartus.
Nors net dešimtadalis 55 tūkst. „Crvena Zvezda“ stadiono kėdžių buvo išardytos, o tas vietas užėmė apsaugos pareigūnai, šis mačas dar kartą atskleidė ne tik Serbijos, bet ir viso Balkanų regiono sporto problemą – nuolatinius smurto, neapykantos ir nacionalizmo proveržius varžybų metu.
Visame pasaulyje agresija ir chuliganiškais išpuoliais garsėjantys serbų ar kroatų sirgaliai savo karų istoriją pradėjo skaičiuoti nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos – nuo to laikotarpio, kai visose Rytų bloko valstybėse pradėjo skleistis patriotinės nuotaikos, o žmonės vis labiau pradėjo tikėti nepriklausomų savo valstybių idėja. Sporto arenos tapo viena tų vietų, kur šios idėjos įgydavo praktinės raiškos erdvę. Kitaip tariant, futbolo stadionai ar krepšinio salės buvo viena viešųjų erdvių, kur sirgaliai atliko savos tautos armijų vaidmenį.
Legendos gimimas
Viskas prasidėjo 1990 m. gegužės 10 d. „Maksimiro“ stadione Kroatijos sostinėje Zagrebe, kur rungtyniavo vietos „Dinamo“ su jau minėta „Crvena Zvezda“. Futbolo aikštėje ginklus surėmė reprezentacinės kroatų ir serbų komandos, o tribūnose – dvi sirgalių armijos: vietiniai „Bad Blue Boys“ ir atvykėliai iš Belgrado „Delije“. Po 10 minučių rungtynės buvo nutrauktos, nes stadione įsiviešpatavo tikras chaosas – tribūnose prasidėjo riaušės, o į kovą įsitraukė ir patys futbolininkai. Zvonimiras Bobanas, kroatų futbolo legenda, savo tėvynėje dažnai yra prisimenamas ne tik dėl šlovingos karjeros, bet ir dėl smūgio policininkui, kurį pats futbolininkas palydėjo riksmu: „Tai kurgi ta policija? Kur ta kruvina policija?“ Kai kurie šio įvykio liudytojai net dabar teigia, kad būtent nuo šių rungtynių ir prasidėjo Jugoslavijos pilietinis karas.
1991 m. prasidėjęs karas tarp Serbijos ir Kroatijos buvo savotiškas „Maksimiro“ riaušių tęsinys, nes abiejose kariaujančiose pusėse buvo nemažai įvykių stadione dalyvių.
Panašių pavyzdžių galima atrasti ne vieną. Vieni jų gana panašiai atkartoja šiuos du aprašytus įvykius – kai Balkanuose per rungtynes chuliganiškas „ultrų“ elgesys užgožia paties sporto svarbą ir grožį. Tačiau galima atrasti ir kitokių precedentų, lygiai taip pat parodančių nacionalizmo apraiškas. Užtenka prisiminti garsųjį 1995 m. Europos krepšinio čempionato finalą, kuriame susitiko tuomet dar su Jugoslavijos vėliava rungtyniavę serbai ir Lietuvos rinktinė. Dviejų aukščiausios klasės nacionalinių krepšinio rinktinių susidūrimas ne tik Lietuvos sirgaliams, bet ir visai tarptautinei sporto bendruomenei įsiminė kaip juodžiausias finalas per visą Europos krepšinio čempionatų istoriją. Negalima nuvertinti neeilinio jugoslavų talento ir Aleksandro Djordjevičiaus benefiso (41 taškas, 7/12 tritaškių), tačiau vis dėlto tai nustelbė kontroversiški teisėjo iš JAV George’o Toliverio sprendimai, prieštaringa tuomečio FIBA vadovo serbo Borislavo Stankovičiaus asmenybė ir nešvarūs užkulisiniai žaidimai. Jugoslavijos rinktinei šis finalas buvo pirmasis tarptautinis turnyras po trejus metus trukusių JTO sankcijų, todėl tai buvo geriausias būdas įrodyti visam pasauliui valstybės stiprybę. Ne mažiau reikšmingas dar vienas faktas – per apdovanojimų ceremoniją Jugoslavijos krepšininkams teikiant aukso medalius ir skambant Jugoslavijos himnui, trečią vietą užėmę kroatai demonstratyviai nulipo nuo apdovanojimų pakylos ir paliko salę.
Šovinizmo užtaisas
Nuolatinė priešprieša tarp serbų ir kitų buvusios Jugoslavijos tautų, ypač kroatų, buvo juntama per bet kokias sporto varžybas. Galima paieškoti priežasčių, kodėl Balkanų regione sporto renginiai tampa ne tarpusavyje futbolą ar krepšinį žaidžiančių komandų akistata, o tikru mūšio lauku. Mūšio, kuriam pasibaigus, aukos skaičiuojamos dar ilgai.
Pirmiausia reikėtų išskirti du esminius lūžius – politinio elito vaidmenį ir bendrą Jugoslavijos politinę situaciją praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Po komunistinio režimo žlugimo į valdžią atėjęs Slobodanas Miloševičius atsiradusį vakuumą bandė užpildyti vienintele piliečių galvose likusia tapatybe – nacionalizmu. Didžiosios Serbijos idėja nuo pat XIX a. serbams atrodė kaip šviesus kelias į rytojų. Todėl S. Miloševičius su savo agresyvia retorika („Serbija yra ten, kur gyvena bent vienas serbas“) tokias iliuzijas tik sustiprino. Kaip vieną iš ginklų savo ideologijai skleisti jis pasirinko būtent reprezentacinius sporto klubus.
Sporto varžybos tuomečiam politiniam elitui buvo kaip visuomenei skiepijamų ideologijų atspindys ir kaip „laisvas šovinizmo demonstravimas“. Kaip teigia Balkanų šalių ekspertai, visokeriopai slepiama politinė konfrontacija išsiliedavo į viešumą per žymiausių Jugoslavijos futbolo komandų serbų „Crvena Zvezda“ bei „Partizan“ ir kroatų „Dinamo“ bei „Hajduk“ rungtynes. Šie klubai, turintys ne vienos sporto šakos sekcijas, nuo pat savo įkūrimo buvo vienaip ar kitaip susieti su politinėmis ar karinėmis valstybių struktūromis.
„Slobo“ puikiai suprato, kad „Crvena Zvezda“ jo rankose gali būti tokiu pat galingu ginklu masių mobilizacijai, kokiu Ispanijos diktatoriui Francisco Franco buvo Madrido „Real“ ar Benito Mussolini – Italijos rinktinė. Kadangi „Crvena Zvezda“ ar „Partizan“ klubai nuo seno turėjo didelius sirgalių būrius, S. Miloševičiui reikėjo tik vieno – palenkti juos savo pusėn.
Skirtingai nei „Partizan“, kuris buvo kuriamas kaip federacinės Jugoslavijos klubas, „Crvena Zvezda“ atstovavo serbiškajai idėjai. Supratęs, kad „Delije“ (serb. herojai) gali būti tie kariai, kurie kariaus jo karą, vadovauti šiai sirgalių grupuotei jis paskyrė karo nusikaltėliu vėliau tapusį ir 2006 m. nužudytą Željko Raznatovičių-Arkaną. Ši asmenybė tapo tikru serbiškojo nacionalizmo sporte įsikūnijimu. Pradėjęs nuo bilietų „Delije“ nariams pardavinėjimo ir išvykų organizavimo, vėliau, jau pilietinio karo metu, jis tapo sukarinto „Tigrų“ dalinio vadu. Dalinio, kurio didžiąją dalį sudarė „Delije“ nariai ir kuris liūdnai pagarsėjo pirmiausia Kroatijoje, o vėliau ir Bosnijoje bei Kosove vykdytais etniniais valymais.
Taigi ne veltui garsioji „Maksimiro“ tragedija daugelio yra vertinama kaip pilietinio karo pradžia. 1991 m. prasidėjęs karas tarp Serbijos ir Kroatijos buvo savotiškas „Maksimiro“ riaušių tęsinys, nes abiejose kariaujančiose pusėse buvo nemažai įvykių stadione dalyvių. Kroatai iki šiol kasmet mini gegužės 13 dieną kaip Patriotinio karo pradžią. Karo, kuris prasidėjo futbolo stadione.
Ar sportas – taika?
Paliekant nuošalyje sirgalius verta paminėti, kad ir patys sportininkai neretai įsivelia į nacionalizmu kvepiančius akibrokštus. Buvę geri bičiuliai serbas Vlade Divacas ir legendinis kroatas Draženas Petrovičius prasidėjus Serbijos–Kroatijos karui visiškai nustojo bendrauti vien todėl, kad jų tautos buvo skirtingose konfrontuojančių barikadų pusėse.
Krepšininkas Milanas Gurovičius po 2004 m. turbūt visam laikui tapo persona non grata Kroatijoje dėl tatuiruotės ant dešiniojo peties. Joje vaizduojamas Draža Mihajlovičius – serbų četnikų lyderis, kurio vadovaujami kariniai partizanų būriai II pasaulinio karo metais kartu su nacių pajėgomis Kroatijoje išžudė šimtus šios šalies žmonių. D. Mihajlovičius iki šiol serbų nacionalistų yra laikomas herojumi.
Dabar, kai pilietinio karo griuvėsiai buvusioje Jugoslavijoje jau atstatyti, o padėtis tarp Serbijos ir Kroatijos jau nebe tokia įtempta, panašių scenarijų tikėtis sunkiai įmanoma. Vis dėlto nuolatinė įtampa susitinkant šios šalies futbolo ar krepšinio klubams juntama iki šiol.
Devintojo dešimtmečio pradžia buvo svarbus etapas ne tik sporto pasaulyje. Buvo kuriamos naujos valstybės, griuvo senosios imperijos. Politiniai neramumai persidavė į masines žmonių susibūrimo vietas – sporto arenas. Sporto varžybos pirmiausia yra konkurencija tarp dviejų besivaržančių pusių. Po varžybų viena pusė palieka areną aukštai pakelta galva, o kita lieka pralaimėjusi. Tautinių tapatybių skirtumai sporto varžybas leido traktuoti kaip mūšio lauką, kuriame sirgaliai ir sportininkai yra kariai, ginantys tautos garbę. Turbūt galima pamiršti olimpinį lozungą, kad sportas – tai taika. Sportas tapo karo pakaitalu. O žiūrint į įvykius Balkanuose – sportas tapo tikru karu tarp tautų.
