Verslui vėl gresia skolų spąstai.
2008–2010 m. Lietuvoje bankrutavo 4 436 įmonės. Ne viena jų – ne tik dėl sustojusio vartojimo, bet ir dėl nepamatuotai kreditan tiektų prekių. Ekonomikos pakilimo metu pūtęsi pardavimo rodikliai padengdavo nuostolius dėl nemokių klientų. Susigriebta tik ekonomikai ritantis žemyn.
Nuo metų pradžios galimą savo klientų nemokumą apdraudė 47 įmonės. Tiek sutarčių pasirašė „Coface Austria Kreditversicherungs AG“, vienintelė kredito draudikė Lietuvoje. Tai 5 kartus mažiau nei 2008 m. Tuomet Lietuvoje veikusių dviejų draudikų paslaugomis naudojosi bemaž 400 gamybos ir didmenos kompanijų. Įmonės tikėjosi, kad, pirkėjui nustojus mokėti, draudimo bendrovė kompensuos iki 90 proc. suteikto prekinio kredito. Draudimo polisų sąlygos buvo labai liberalios, kaina smarkios konkurencijos sąlygomis kartais nesiekė net 0,2 proc. draudžiamos metinės apyvartos. Bet viskas apsivertė užklupus sunkmečiui. Per 2008–2010 m., išmokėjęs 48,2 mln. litų, savo filialą Lietuvoje uždarė „Euler Hermes“ (EH), o „Coface“, nukraujavęs daugiau kaip 100 mln. litų, draudimo paslaugos teikimą beveik visus 2010 m. faktiškai buvo sustabdęs.
Kritęs pasitikėjimas
Klientų pasitikėjimą kreditų draudimu sunkmečiu ypač išklibino netikėtas masinis kredito limitų mažinimas ir atšaukimas rizikingiems sektoriams, EH sumažinus Lietuvos reitingą su didelėmis problemomis susidūrė ir importuojantys į Lietuvą iš užsienio.
Apsidraudusiuosius dar labiau suerzino draudimo išmokų vilkinimas. Prieita netgi iki teismų. „Draudikai arba išvis dingo iš Lietuvos, arba atsisakė drausti mūsų klientus“, – prisimena „Lukoil“ finansų direktorė Milda Drobavičienė. O bendrovės „Grigiškės“ finansų direktorė Nina Šilerienė, atvirkščiai, savo draudimo bendrove labai patenkinta. Jos teigimu, įmonė gavo visas priklausančias draudimo išmokas ir didesnių nuostolių nepatyrė. Todėl sutartį su draudiku pratęsė.
„Coface“ filialo Lietuvoje pardavimo ir rinkodaros direktorius Mantvydas Štareika tikino, kad šiuo metu stengiasi grąžinti klientų pasitikėjimą. Lankstesnė tapo limitų suteikimo politika. 2010 m. kovą klientų pageidaujamų limitų suteikiamumas buvo 50 proc., o dabar – 72 proc. Į prieškritinį lygį pamažu grįžta draudimo kaina. Tačiau vis dar pakankamai atsargiai vertinama rizika ir nustatomi kredito limitai Lietuvos įmonėms. Priekabiau žiūrima į statybos, transporto, leidybos, IT, didmeninės prekybos sektorius. Tiesa, atsirado ir naujų, anksčiau draudimu nesinaudojusių klientų. Tarp tokių – statybų sektorių tvarkantys didmenininkai, įmonės, žengiančios į joms menkai pažįstamas rinkas. Tačiau itin sunkiai sekasi kalbėtis su buvusiais iš Lietuvos pasitraukusios EH klientais. Galbūt todėl EH, dabar dirbantis iš Lenkijos, tėra sudaręs vos porą sutarčių. Atsilaisvinusią vietą tuojau pat užėmė dar vienas stambus tarptautinis draudikas – „Atradius“. Kol kas su Lietuva jis aktyviai dirba iš savo biuro Švedijoje, pasitelkdamas vietinius brokerius.
Visišką fiasko patyrė Lietuvos valdžios pastangos per kreditų rizikos draudimą skatinti eksportą. Per krizę „Invegos“ siūlyta draudimo įmokų kompensavimo paslauga pasinaudojo tik keletas įmonių. Tuo tarpu, kaip teigia Latvijoje dirbantis bendrovės „Kreditų draudimo brokeris“ atstovas Darius Klemka, šios šalies garantijų agentūra suteikė garantijas 20-čiai kompanijų bendrai 18 mln. litų sumai.
Draudikų įkandin stabdį nuspaudė ir kito rizikos valdymo instrumento – faktoringo teikėjai. Nenuostabu, juk paprastai net iki 90 proc. faktoringo limitų draudžia tos pačios kredito draudimo bendrovės. Galimybė ne tik sumažinti skolų susidarymo riziką, bet ir geriau valdyti apyvartines lėšas prieš pat sunkmetį buvo patraukusi beveik 2 500 klientų, o faktoringo paslaugų apimtys pasiekė 2,7 mlrd. litų. Krizės metu faktoringas liko prieinamas praktiškai tik chemijos, žemės ūkio ir farmacijos įmonėms. Šiuo metu faktoringo įmonės deklaruoja turinčios 558 klientus, o bendra faktoringo suma yra nukritusi daugiau kaip 2 kartus. Tiesa, prieš keletą mėnesių apimtys ir klientų skaičius vėl ėmė po truputį augti. Kaip informavo „Dvarčionių keramikos“ vyriausioji buhalterė Rūta Zinkevičienė, kaip tik šiuo metu įmonė vėl pradėjo kalbėtis su vienu banku dėl faktoringo. Šia paslauga šiek tiek naudojosi ir „Atea“, tačiau jos kreditų kontrolierius Vytautas Ruzgus atkreipia dėmesį į tai, kad dabar paprastai siūlomas faktoringas su regresu yra labiau finansavimo nei apsaugos nuo nemokių klientų priemonė. „Nordea Finance Lietuva“ direktorius Rimas Petrauskas patvirtino, kad toks faktoringas šiuo metu sudaro iki 90 proc. įmonės portfelio.
Pasidaryk pats
„Greičiausiai pas draudikus negrįšime, – sako „Lukoil“ finansų direktorė M. Drobavičienė, – draudikui atšaukus limitus, įkūrėme savo kredito rizikos valdymo padalinį. Perkame kreditingumo informaciją iš duomenų bazių, patys vertiname ir stebime savo klientus. Daugiau dėmesio skiriame rizikingiems.“
Sprendimas patiems valdyti riziką pasiteisino, mano vadovė. Įmonė patyrė mažiau nuostolių nei jų buvo apsidraudus. Kreditų riziką priversta valdyti nuo jos ir toliau besidraudžianti bendrovė „Grigiškės“. Mat draudikas atsisako drausti klientus Kaliningrado srityje, Baltarusijoje. Su šiais regionais įmonė stengiasi dirbti taikydama išankstinį mokėjimą arba tikrinti partnerių patikimumą per savo draudimo bendrovę. Skirtingai nei prieš sunkmetį – dabar besąlygiškai prižiūrimi visi partneriai.
„Mineraliniai vandenys“ kredito riziką savo jėgomis sėkmingai valdė ir iki krizės. Sunkmečiu tolerancija vėluojantiems susimokėti buvo sumažinta iki minimumo, dabar „guma“ po truputį atleidžiama. Skolų skyriaus vadovo Kastyčio Radzevičiaus teigimu, kas mėnesį išrašant po 15–20 tūkst. sąskaitų nedidelėms sumoms, mokesčiai tiek už faktoringą, tiek už draudimą būtų nepakeliami. Nuosava kreditų valdymo sistema tą pačią funkciją atlieka kur kas pigiau. „Svarbu tinkamai motyvuoti pardavimo vadybininkus, kad jie laiku pastebėtų, ar su pirkėju kažkas negerai. Apie problemas gali byloti ir iš jo parduotuvės pranykusios konkurento prekės“, – išduoda paslaptį K. Radzevičius. Pati valdanti kredito rizika „Atea“ teigia, kad tai jai atsieina apie 10 kartų pigiau nei draudimas.
Bendrovės „Creditreform Lietuva“, valdančios atvirą kreditingumo duomenų bazę, direktorius Saulius Žilinskas teigia, kad įmonės, turinčios tik kelių milijonų apyvartą, dirbančios su rizikingais sektoriais bei rinkomis, pasirinkimo kaip didžiosios kompanijos – draustis ar naudotis faktoringu – paprastai išvis neturi, todėl dažniausiai priverstos pasitikėti populiariausiu, tačiau ne itin patikimu rizikos valdymo instrumentu – garbės žodžiu. Bendrovės „Ikfa“ finansų direktoriaus Antano Laurinavičiaus nuomone, per sunkmetį susitraukusi rinka ir konkurencija taip sugraužė maržas, kad verslininkams dabar ne tik draudimas, bet ir kreditingumo informacija tapo sunkiai įperkama.
S. Žilinsko duomenimis, nemažai lietuviškų įmonių kartais naudojasi nemokama prieiga prie duomenų bazės arba perka pačius pigiausius informacijos produktus. Įvairiais paskaičiavimais reguliariai savo klientų mokumą tikrina keletas tūkstančių Lietuvos įmonių iš apie 70 tūkst. realiai veikiančių. Bėda ta, kad skirtingai nei draudimas, kuriuo naudodamasis klientas priverčiamas bent jau stebėti savo pirkėjų atsiskaitymus ir informuoti apie kylančias problemas, informacijos apie pirkėją pasižiūrėjimas mažai vertingas, jei nėra sistemos ir procedūrų, kaip vertinti vienokią ar kitokią partnerio būklę, kokių priemonių imtis.
Kas laukia?
Faktoringo ir draudimo kompanijų nuomone, galima nauja recesija neturėtų sukelti naujo draudimo rinkos smukimo. „Nordea Finance Lietuva“ direktorius augimo perspektyvų įžvelgia vietos rinkoje, „Swedbank“ Finansavimo paslaugų skyriaus vadovo Pauliaus Jokšo nuomone, jei euro zonos krizė didės, turėtų padaugėti draudžiančių eksportą į šias šalis. Tačiau šiuo metu jau sudėtinga gauti reikiamus limitus pirkėjams Graikijoje. Eilėje – kitos Pietų Europos valstybės. Atsiranda ženklų, kad draudimo sąlygos gali griežtėti ir eksportuojantiems į Didžiąją Britaniją ir net Vokietiją. Natūralu, kad eksportuotojams į šias šalis iš Lietuvos vėl gali būti sunkiau ar per brangu apdrausti savo riziką.
IQ pašnekovų nuomone, antroji krizės banga turėtų atnešti mažiau bankrotų. Tačiau ne dėl labiau pasverto prekinio kreditavimo, o dėl to, kad rinką per krizę jau paliko silpniausieji, o išlikę tapo atsargesni.
