R. Skidelsky's.
Pastarasis Europos Sąjungos vadovų suvažiavimas buvo tikra nelaimė. Ir Didžioji Britanija, ir Vokietija pasirinko klaidingas strategijas: britų premjeras Davidas Cameronas izoliavo savo šalį nuo Europos, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel izoliavo euro zoną nuo realybės.
Jeigu D. Cameronas į suvažiavimo darbotvarkę būtų įtraukęs diskusijas dėl ekonomikos augimo, jis būtų kovojęs už kažką tikro, ir jam netrūktų sąjungininkų. Tačiau jis visiškai pritarė A. Merkel taupymo priemonėms, kurias jo vyriausybė vykdo savarankiškai, ir pasirinko vetuoti pasiūlymą dėl naujos ES sutarties, kad apsaugotų Londono Sitį.
Tai pradžiugino euroskeptikus D. Camerono konservatorių partijoje, bet nepasiūlė jokių priešnuodžių mirtinam Vokietijos geležinės ledi prirašytam gydymui. Briuselyje pasiektas susitarimas sunaikina bet kokią galimybę ekonomisto Johno Maynardo Keyneso būdu priešintis nuosmukiui skatinant paklausą.
„Struktūrinis“ biudžeto deficitas negalės būti didesnis nei pusė procento bendrojo vidaus produkto (BVP). Priešingu atveju bus taikomos (dar neatskleistos) baudos pažeidėjams. Tai nėra tinkamas vaistas nuo euro zonos krizės. A. Merkel doktrina paremta tikėjimu, kad krizė yra vyriausybių išlaidumo padarinys, todėl tik „griežtos“ subalansuoto biudžeto taisyklės gali apsaugoti, kad tokios krizės nebesikartotų.
Ekonomikos griūtį 2007-2008 metais pakurstė ne išlaidaujančių vyriausybių deficitas, o perteklinis bankų skolinimas.
Tačiau A. Merkel analizė yra visiškai neteisinga. Ekonomikos griūtį 2007-2008 metais pakurstė ne išlaidaujančių vyriausybių deficitas, o perteklinis bankų skolinimas. Augančios vyriausybių skolos buvo atsakas į ekonomikos nuosmukį, o ne jo priežastis. ES institucinėje struktūroje reikėjo įrašyti ne nuolatinį fiskalinį taupymą, bet griežtą finansinę priežiūrą. Tačiau mažai ženklų, kad tai būtų daroma.
Dar svarbiau šiuo metu yra nesugebėjimas iš siūlomos „mokestinės sąjungos“ sukurti ką nors, kas padėtų atsigauti Europai. Duomenys niūrūs: prieš sąskrydį Europos centrinis bankas (ECB) nuo 1,3 iki 0,3 procento sumažino euro zonos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozes 2012 metams.
Tai greičiausiai yra pernelyg optimistiška. Tiesą sakant, euro zonos ekonomika smuks pirmąjį kitų metų pusmetį. Turbūt nuosmukis tęsis ir antrąjį pusmetį, kadangi šiuo metu skatinama deficitą mažinanti politika, kuri sunkina bankų ir valstybių padėtį.
Akivaizdu, kodėl ekonomika taip silpnai atsigauna po 2007-2008 metų nuosmukio. Kai ekonomika smunka, valstybės skola auga automatiškai, nes jos pajamos mažėja, o išlaidos auga. Kai ji mažina išlaidavimą, skola auga dar labiau, nes šis mažinimas dar labiau smukdo ekonomiką. Todėl vyriausybės tikimybė tapti nemokia didėja, o ne mažėja.
Euro zonoje vyriausybėms daugiausia yra paskolinę privatūs bankai. Kai skolos auga, bankų turto vertė mažėja. Todėl valstybių krizė apima ir bankus. Kai vyriausybės buvo priverstos gyventi iš paskutinių atsargų, ką padarė A. Merkel, finansų krizė tapo neišvengiama.
Kai ekonomika smunka ir griūva bankai, toliau aukštinti taupymą kaip krizės sprendimo būdą reiškia kartoti klasikinę Vokietijos kanclerio Heinricho Brüningo klaidą 1930-1932 metais.
Suprantame, kad euro zonai reikia daugiau nei valstybių gelbėjimo. Periferija turi atgauti konkurencingumą. Mažėjant Viduržemio jūros regiono prekybos deficitui kai kurie įsidrąsino teigti, kad prekybos netolygumai euro zonoje išsilygina patys.
Deja, šį išsilyginimą lemia ne padidėjęs eksportas, bet dėl menko ekonominio aktyvumo mažėjantis importas. Mintis, kad šalis gali pasiekti prekybos perteklių nieko neimportuodama yra tokia pati nereali kaip ir mintis, kad šalis gali grąžinti skolą numarindama save badu.
Vieno asmens išlaidos yra kito asmens pajamos. Tvirtindama, kad jos pagrindiniai prekybos partneriai turėtų sumažinti išlaidas, A. Merkel atima iš Vokietijos pagrindinius jos augimo šaltinius.
Vieno asmens išlaidos yra kito asmens pajamos. Tvirtindama, kad jos pagrindiniai prekybos partneriai turėtų sumažinti išlaidas, A. Merkel atima iš Vokietijos pagrindinius jos augimo šaltinius. Taigi, ar bendroji valiuta išgyvens? Dvi politikos priemonės, kurios kartu suderintos galėtų ją išgelbėti, yra nesvarstomos.
Viena yra kiekybinis skatinimas (pinigų spausdinimas) grandioziniu mastu. ECB turėtų būti įgaliotas supirkti bet kokį kiekį Graikijos, Italijos, Ispanijos ir Portugalijos vyriausybių obligacijų, kurio reikia, kad jų pajamingumas nusmuktų iki Vokietijos lygio. Tai galėtų paskatintini realųjį augimą keliais būdais: sumažintų skolinimosi kainą, padidintų viešojo ir privataus turto nominalią vertę ir silpnintų eurą JAV dolerio ir kitų valiutų atžvilgiu.
Tačiau kiekybinio skatinimo poveikis stiprinant ekonominį aktyvumą yra neaiškus. Tokia infliacinė politika gali paskatinti Europos prekybos partnerių atsakomuosius veiksmus. Todėl kiekybinis skatinimas turėtų būti vykdomas kartu su visą euro zoną apimančia investicijų programa, skirta modernizuoti girgždančią Rytų ir Pietų Europos infrastruktūrą.
Kitaip nei einamosios išlaidos, vyriausybių kapitalo išlaidos gali būti finansuojamos per mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra. Tačiau, net jeigu taip nebūtų, gerai parinktos viešosios investicijos atneša didelę grąžą: nauji keliai sumažina transportavimo kainą, naujos ligoninės sukuria sveikesnę darbo jėgą.
Institucija, kuri vykdytų tokią programą, Europos investicijų bankas (EIB), jau egzistuoja. Į jį reikia įlieti pakankamai kapitalo, kad jis atsvertų prieštaringas Europos deficito mažinimo programas. Kiekybinis skatinimas, suderintas su viešosiomis investicijomis, galėtų suteikti inerciją augimui, kurio euro zonai skausmingai reikia, kad pradėtų palaipsniui mažėti bendroji skolų našta.
Tačiau beveik akivaizdu, kad nei viena iš šių politikos priemonių nebus įgyvendinta, o dar mažiau tikėtina, kad abi. ECB vogčiomis perka vyriausybių obligacijas antrinėje rinkoje, bet naujasis banko valdytojas Mario Draghi tikina, kad toks įsikišimas į rinkas yra laikinas, ribotas ir viso labo numatytas „atkurti pinigų politikos poveikio mechanizmų veikimą“.
Niekas naujausiame ES susitikime nepasiūlė EIB paversti augimo varikliu. Todėl kraujavimas tęsis. Tai reiškia, kad euro zonos neįmanoma išgelbėti: euras išgyvens, bet euro zona susitrauks. Vienintelis klausimas yra euro zonos skilimo mastas, laikas ir pobūdis. Graikija ir turbūt kitos Viduržemio jūros regiono šalys bankrutuos ir atgaus laisvę spausdinti pinigus bei devalvuoti savo valiutas.
Tai pasiųs sukrėtimų bangas per visą pasaulį. Tačiau kartais sukrėtimų bangų reikia, kad jos pralaužtų ledus bei leistų vėl tekėti vandeniui.
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius
