(I.Rekštytės nuotr.)
Metas papildyti knygų atsargas žiemai. Sutikite, meilės laiškai, humoro krisleliai ir kalėdines istorijos – veiksmingi priešnuodžiai prieš šaltį bei tinkamas vidinis pasiruošimas artėjant didžiosioms šventėms.
Juozas Erlickas. Ateinu su šaukštu: istorija; (klastojo Vilija Rūta Niauronytė). – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 880 p.
„Ateinu su šaukštu“ – nauja Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis.
Kūrinį sudaro net 11 knygų, laiko ribos – nuo 30 000 000 m. pr. Kr. („Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais…“) iki 30 000 000 m. po Kr. („Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi…“). Autorius fiksuoja ne tik realius istorinius įvykius, bet ir lietuvio dvasios perversmus ir nelyg biblinis pranašas skelbia amžinąsias tiesas.
Naktį dūlinu tamsia gatve…
Staiga prišoka toks žmogelis ir rodo man peilį…
Parodau jam šaukštą ir nueinu.
Glenn Beck. Kalėdinis megztinis. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė, Alma littera, 2011. – 208 p.
„Nors prabėgo daug laiko, vos pamatęs megztinį, visada smarkiai susijaudindavau. Į jį įmegzta mano naivi vaikystė – mano didžiausios graužatys, baimės, viltys, neviltys – ir galop mano didžiausias džiaugsmas.“
Garsus JAV radijo ir televizijos laidų vedėjas Glennas Beckas savo knygoje „Kalėdinis megztinis“ pasakoja tikrus įvykius ir atskleidžia situacijas, kurios priverčia susimąstyti apie savo gyvenimą.
Kam nepažįstamas prieškalėdinis dovanų ieškojimas namuose? Arba nusivylimas ir pyktis, kai norai nesipildo? Jaukios Kalėdos pas senelius? Knygos veikėjai: šmaikštus ir galvotas senelis, keistas ir išmintingas Raselas, turtingas nuovokų berniukas. Į pasakojimą gražiai supinami vaikiški troškimai ir nusivylimai: prisiminimai apie mirusį tėtį, barniai su mama, santykiai su seneliais, turiningi, šiek tiek simboliški ir filosofiniai pašnekesiai su Raselu. Gyvenimo išmintis knygoje perteikiama senelio, Raselo lūpomis („Be to, kai stengiesi padaryti laimingus kitus, pats daraisi laimingesnis.“, „Tyla svarbi; tai vienintelis metas, kai girdi tiesos šnibždesį“) ir jų veiksmais.
Knyga ne tik apie nelaimingą vaiką ir meilės galią. Šis pasakojimas gali būti apie kiekvieną iš mūsų: visi esame patyrę nusivylimų, visi pykome. Ir tikrai kiekvienas mūsų bent kartelį gyvenime tikėjomės stebuklo. Beje, tikite Kalėdų stebuklu ar ne – knygos pabaiga nustebins.
Michail Šiškin. Laiškų knyga. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis.Vilnius: Vaga, 2011. – 324 p.
Romano „Laiškų knyga“ preliudija – saldūs pirmosios meilės atsiminimų trupiniai: vasarnamio lubų baltuma, juodos ievų uogos, žiogai, kimbantys prie suknelės, saulės paplotėliai ant grindų.
Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką. Praeitis tampa dabartimi: poliarinio lakūno nuotykiai, kelias į Pekiną ir bokserių sukilimo Kinijoje malšinimas, žodžiai, senstantys kartu su į pasaulį ateinančiais naujagimiais.
Kaip kadaise Eloyzos ir Abeliaro laiškai, prasilenkiantys Simone de Beauvoir ir J.-L. Bosto laiškai, išblukę M. K. Čiurlionio ir Sofijos laiškai, taip dabar Sašenkos ir Volodenkos laiškai – apie paslaptį, apie tai, kad mirtis – tokia pat dovana kaip ir meilė.
Michailas Šiškinas (g. 1961) – vienas žymiausių šiandienos rusų romanistų. Jo prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliumi. Greta naujojo Viktoro Pelevino romano, „Laiškų knyga“ nominuota Rusijos nacionalinei literatūros premijai „Didžioji knyga“ ir antram pagal svarbą literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“.
„Atsimeni, niekaip negalėjau tavęs įtikinti, kad bet kuri knyga – melas, ir vien jau todėl, kad joje yra pradžia ir pabaiga. Nesąžininga padėti paskutinį tašką, parašyti žodį „pabaiga“ – ir nenumirti. Man atrodė, kad žodžiai – tai aukščiausioji tiesa. O pasirodė – kažkoks pokštas, apgavystė, nieko rimta ir garbinga. Pasižadėjau sau niekada neberašyti. Man atrodė, kad tai garbinga.“
