Spektaklio „Diena ir naktis“ centre – lietuvio ir žydės meilės istorija, kurioje išryškėja dviejų tautų tragizmas.
Poetė, dramaturgė, aktorė Daiva Čepauskaitė taupiai kalba apie prieš mėnesį Kauno kameriniame teatre pristatytą premjerą „Diena ir naktis“. Galbūt jos žodžius atsargiai diktuoja skaudi spektaklio tema – holokaustas, o galbūt ji siekia likti nuošalyje, kai vertinamas jos pačios „kūdikis“ – pjesė. Bet tikriausiai ir viena, ir kita.
-Kaip vertinate premjerinį spektaklį „Diena ir naktis“? Ar jis išpildė tuos lūkesčius, kuriuos turėjote rašydama pjesę?
Nedrįsčiau vertinti spektaklio. Juk aš jo dalyvis, tad ir mano matymas iš vidaus nėra toks prasmingas. Tiesiog labai džiaugiuosi, kad spektaklis įvyko. O kai atiduodu pjesę režisieriui ir kitiems teatro profesionalams aš pasitikiu jų sprendimais.
-Kodėl reikia kalbėti, prisiminti holokausto temą? Kaip ji atsirado jūsų akiratyje?
-Ją man pasiūlė Kauno kamerinio teatro meno vadovas Stanislovas Rubinovas. Po jo pasiūlymo imtis šios temos, aš jam tiesiai šviesiai atsakiau, kad nedaug apie tai žinau. Pradėjau nuo nulio. Ėmiau ieškoti pačių įvairiausių šaltinių: tai ir archyviniai dokumentai, ir gyvi, visą tą istoriją patyrę žmonės. Šis spektaklis – tarsi mozaika to, ką man pavyko surinkti, tačiau personažai ir jų istorijos yra išgalvotos. Įsigilinusi į temą supratau, kad mus vis dar kamuoja daugybė stereotipų, kurie kyla iš kompleksų, fobijų, nenoro suprasti ir kalbėtis. Tad aš norėjau pakviesti žiūrovą dialogui.
D. Čepauskaitė 2007 metais įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi".
-Kiek Jūsų, kaip poetės, patirtis praturtino šią pjesę?
Sąmoningai stengiausi kilstelėti pjesę į poetinę kalbą. Norėjau papasakoti temą ne tiesiogiai, ne iš buitinio, bet iš aukštesnio, poetinio, simbolinio lygmens.
-Ar keldama klausimus žiūrovui jam paliekate viltį surasti atsakymus?
Akivaizdžiai optimistinė ir šviesi pabaiga, tiesioginis išsigelbėjimas būtų buvęs tiesiog banalus. Keldama klausimus jokių atsakymų ir nesiruošiu pateikti, bet viltis be abejo yra – tai ir yra tas turintis prasmę dialogas.
-Kokią žinią šiuo spektakliu transliuojate žiūrovui?
Svarbiausia, ką noriu pasakyti, kad ta nelaimė, tragedija yra ne vien žydų, bet visų mūsų netektis. Mes juk netekom savo šalies piliečių, praradom dalį savo šalies kultūros. Tad jei mes net nebandysime sau tai pripažinti, taip niekada ir nerasime bendros kalbos.
Spektaklio repeticijų blyksniai:
