Ar Vokietija atsuks nugarą Europai?
Vokiečių sociologas Ulrichas Beckas kaltina Vokietiją rimta nuodėme: euronacionalizmu, rašo Italijos dienraštis „La Repubblica“. Pamiršdama demokratijos taisykles, dažnai arogantiška, Vokietijos kanclerė Angela Merkel įkūnija „Vokietijos markės nacionalizmo europietiškąją versiją“.
Tik dėl jos kaltės technokratai pakeitė Europos politikus. Buvusio Graikijos premjero George‘o Papandreou pasiūlytas referendumas dėl taupymo priemonių, kurio vėliau buvo atsisakyta, atskleidė atsivėrusią prarają tarp Europos ir demokratijos.
Tuo tarpu A. Merkel ir toliau atkakliai atmetinėja siūlymus dėl aktyvesnės Europos centrinio banko paramos krizės paveiktoms šalims, nepaisydama nei opozicijos, nei savo pačios partijos prieštaravimų.
Tačiau Vokietijos kritikai dažnai nepastebi to, kad nepaisant ydų, šios šalies stabilumo kultūra nekelia grėsmės. Jis veikiau atspindi unikalų europietišką pasirinkimą. Vokietijos kultūra yra vienintelė atsvara kinų ir amerikiečių modeliams: ji paremta profesinių sąjungų stiprinimu, priemonėmis, nukreiptomis prieš perskirstymą, dideliais atlyginimais. Netgi demografinius klausimus Berlynas sprendžia išmintingai, uždrausdamas užsieniečiams, gimusiems Vokietijoje, tapti Vokietijos piliečiais.
A. Merkel delsimas priimti sprendimą dėl Graikijos buvo pražūtingas, tačiau visgi tai tik atspindi Vokietijos valios trūkumą. Iki pat paskutinės minutės Berlynas nenorėjo pasiduoti dėl Atėnų. Būtent todėl negalima atmesti galimybės, kad kažkas pasikeis gruodžio 8-9 dienomis Europos viršūnių susitikime.
Jei krizė nepaaštrės, Vokietijos vyriausybė ir toliau priešinsis bendram skolos valdymui, t. y. euroobligacijoms. Tačiau viską gali pakeisti faktas, kad lapkričio 23 dieną pats Berlynas įsitikino, jog grėsmė kyla ir Vokietijos obligacijoms.
Pasekmės gali būti tiek stabilios, tiek žalingos. Viena iš galimybių – bus grįžta prie Europos įsitikinimų, jog federacinė sąjunga yra reikalinga, nes galima suvienyti pastangas ir pasidalyti naštą. Šiuo atveju sutinkama su solidarumu. Tačiau tam, kad būtų įtikinta A. Merkel, reikia suteikti Vokietijai garantiją, kad tokiu būdu ir bus apsisaugota nuo aplaidumo, ir tai padės kontroliuoti fiskalinę bei ekonominę šalių politiką, kurios savo ruožtu turės paaukoti savo suverenitetą.
Klausimas dėl galimybės ECB tapti paskutinės instancijos kreditoriumi kur kas sudėtingesnis. Tam priešinasi ne tik Berlynas, bet ir Europos bankų vadovai. Pats ECB teigia, jog yra paskutinės instancijos kreditorius bankams, o ne valstybėms. Lisabonos sutarties 123 straipsnis draudžia ECB ir nacionaliniams centriniams bankams tiesiogiai skolinti lėšas vyriausybėms. Tai reiškia, jog jos gali platinti vertybinius popierius tik rinkose, kurios šiandien yra nestabilios.
Užtikrintumo trūkumas sudaro įspūdį, jog ECB nėra toks patikimas kaip JAV Federalinis rezervų bankas. Taigi ateinančiame Europos viršūnių susitikime paaiškės, ko iš tikrųjų nori Berlynas: ES skilimo ar federacinės sutarties, rašo „La Repubblica“.
