Euro zonos skolų krizės simbolis – Graikija.
Europos lyderiai vis dar gali išvengti apokalipsės, bet tik jeigu veiks drąsiai ir greitai.
Pabaiga jau arti. Ollis Rehnas, Europos Sąjungos ekonomikos komisaras, pareiškė, kad liko dešimt dienų euro zonai išsigelbėti (o tai kas konkrečiai nutiks gruodžio 12 dieną?). Radekas Sikorskis, Lenkijos užsienio reikalų ministras, tvirtina, kad Vokietijos paralyžiaus bijo labiau nei Vokietijos galios (ar Rusijos raketų).
JAV prezidentas Barackas Obama teigia, kad euro zona kelia didžiausią grėsmę Amerikos gerovei. Kartą atstūmę Tarptautinį valiutos fondą (TVF), euro zonos lyderiai meldžia jo pagalbos.
Europos koridoriuose kalbama apie tai, kas taps išrinktaisiais. Ar tai bus 27 ES narės, ar tik 17 priklausančiųjų euro zonai? Jeigu ir tai neįmanoma, gal galėtų šešios AAA reitingus turinčios euro zonos narės susisaistyti kartu?
Trumpai tariant, atėjo laikas atgailauti. Tačiau kokia buvo prigimtinė nuodėmė? Vokietijos akimis, tai – pernelyg didelis įsiskolinimas. Nors besikamuojančioms šalims gali būti pagelbėta, tikrasis išsigelbėjimas turėtų ateiti iš asmeninių pastangų sumažinti deficitą, grąžinti skolas ir padidinti konkurencingumą.
Vokietija taip pat nori naujo įsipareigojimo: ES sutartys turi būti pakeistos, kad nacionaliniai biudžetai būtų atidžiai nagrinėjami Briuselyje, turint įgaliojimus pritaikyti „automatines“ sankcijas šalims-paklydėlėms. Tai paremtų Europos Teisingumo Teismas.
Vokiečiai mano, kad tik įsipareigojimas sutartyse ir teisėjų galios užtikrins, jog bus vykdomi pažadai laikytis drausmės. Niekas neneigia, kad jų teiginiai turi prasmės. Tačiau dauguma taip pat mano, kad nuodėmingumas yra paplitęs daug plačiau.
Vokietija pati viena pirmųjų pažeidė Stabilumo ir augimo pakto reikalavimus 2002-2003 metais. Už kiekvieno neatsakingo skolininko yra nerūpestingas skolintojas (dažnai tai – Vokietijos bankas). Vieno perteklinis deficitas reiškia kito pernelyg didelį perteklių. Euro zonos sandara buvo ydinga, nes nebuvo mokestinės integracijos ar centrinio banko, kuris galėtų veikti kaip paskutinės vilties skolintojas.
Už kiekvieno neatsakingo skolininko yra nerūpestingas skolintojas (dažnai tai – Vokietijos bankas). Vieno perteklinis deficitas reiškia kito pernelyg didelį perteklių
Jeigu taip, tai dabar labiausiai reikia daugiau tarpusavio paramos: jungtinių euroobligacijų, kad būtų pasidalyta bent kiek skolos, kaip kad pasiūlė Europos Komisija. Be to, galbūt reikėtų pakeisti Europos centrinio banko (ECB) įstatus.
Tokias pozicijas bus sunku suderinti iki šios savaitės suvažiavimo. Vokietija ir Prancūzija paprastai mėgina pristatyti bendrą poziciją. Tačiau šį kartą tai atrodo ne taip paprasta: Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy praėjusią savaitę sakė kalbas atskirai.
Vokietija ir Prancūzija paprastai mėgina pristatyti bendrą poziciją, tačiau paėjusią savaitę šalių lyderiai sakė kalbas atskirai.
Vokietija nesvarstys idėjos bėdas užpilti grynaisiais pinigais: nebus skirta daugiau euro zonos gelbėjimo fondui, nebus jokių bendrų euroobligacijų ir jokio atviro spaudimo ECB supirkti daugiau obligacijų.
Briuselyje praėjusią savaitę euro zonos finansų ministrai tik šiek tiek pasikrapštė. Jie patvirtino kitą paskolos Graikijai dalį, kad ši išvengtų staigaus nemokumo. Jie taip pat pabaigė planuoti, kaip naudojant finansinę inžineriją išplėsti gelbėjimo fondą, net jeigu tai ir nepasiektų pradžioje žadėto 1 trilijono eurų. Jie įsipareigojo pasistengti padidinti TVF finansavimą.
Liko neaišku, iš kur tie pinigai galėtų atplaukti. TVF pats vienas negali išsaugoti euro. Kai kurie pataria, kad jis galėtų skolintis iš ECB.
Užduotis rasti bendrą sutarimą ir apsaugoti nuo skilimo buvo palikta Hermanui Van Rompuy, Europos Tarybos prezidentui. Yra žinoma, kad jis atsargiai žvelgia į galimybes taisyti sutartis.Tačiau jeigu pataisoms bus lemta atsirasti, jis turbūt mėgins rasti pusiausvyrą tarp teutonų griežtumo ir lotynų solidarumo. Tai galėtų pradėti tiesti kelią euroobligacijoms.
Taip pat gali būti sušvelnintos ankstesnio susitarimo nuostatos, dabar leidžiančios išskirti privačius skolintojus, jeigu skolininkas negali laikytis įsipareigojimų.
Tačiau H. Rompuy turi išspręsti kelis galvosūkius. Pirma, Vokietija prieštarauja bet kokiam tokiam dideliam susitarimui. Net jeigu A. Merkel jau nusileido dėl kelių ankstesnių savo nuostatų, sunku tikėtis, kad jos nuomonė per kelias dienas pakistų tiek, kad ji pritartų bendrų euroobligacijų išleidimui ar neribotam ECB suteikiamam likvidumui. Jeigu apskritai ji kada nors taip pakeistų nuomonę.
Antra, jeigu bus sudaroma nauja sutartis, Didžioji Britanija turi parengusi ilgą sąrašą reikalavimų. Tarp jų yra politinių galių grąžinimas iš ES lygio į britų rankas tokiose srityse kaip socialinė politika, speciali apsauga Londono Sičiui ir saugikliai, užtikrinantys, kad 17 euro zonos narių nesusiburtų prieš 10 neturinčiųjų euro.
Trečia, Prancūzijos kalbos apie mažesnę, daug labiau privilegijuotą vidinę ES šerdį kursto Didžiosios Britanijos ir kai kurių kitų šalių baimes.
„Manau, kad euro zonoje nepakanka ekonominės integracijos tarp 17 euro zonos narių ir yra pernelyg daug integracijos tarp 27 Europos Sąjungos narių“, – N. Sarkozy pareiškė spalio mėnesį. Prancūzijos diplomatai neseniai pribloškė kolegas pradėję aiškinti, kad Europos Parlamente aptariant Europos Komisijos pasiūlymus dėl naujų biudžeto taisyklių galimybė balsuoti turėtų būti suteikta tik parlamentarams iš euro zonos šalių.
Lenkijai, ne euro zonos narei, teko didžiausioms ES narėms išsakyti tiesą į akis. Įsimintinoje kalboje Berlyne R. Sikorskis pasakė, kad Vokietija yra Europos „nepakeičiama tauta“ ir turi prisiimti užduotį vesti kitus.
Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sirkorskis Berlyne kalbėjo, kad vokiečiai neturėtų kratytis atsakomybės, Vokietija yra Europos „nepakeičiama tauta“.
Kalbėdamas apie Prancūziją jis pareiškė, kad „tiems, kurie nori padalyti Europą, pasakysiu: o kaip dėl natūralaus padalijimo į augančią Europą ir neaugančią Europą?“. Ir kreipėsi į D.Britaniją: „Mes norėtume, kad jūs būtumėte kartu, bet jeigu negalite prisijungti, prašau leisti mums išeiti į priekį“.
Laikas viską pataisyti
Kad išsigelbėtų, Europai reikia visaapimančio susitarimo. Krizė dabar kelia klausimų dėl euro išlikimo, todėl ji reikalauja didelio atsako. Niekas nesulauks pasigailėjimo, jeigu euras žlugs.
Būtų prasminga pasiekti bendrą sutarimą: mainais už sąlyginių euroobligacijų išleidimą ateityje įvesti didesnę drausmę dabar. Briuselyje įsikūrusios idėjų kalvės „Bruegel“ analizėje siūloma įkurti euro zonos finansų ministeriją, kuri turėtų įgaliojimus didinti mokesčius ir prižiūrėti bankų sistemą.
Visaapimančiam susitarimui pasiekti gali prireikti pernelyg daug laiko, o jis senka. Tačiau ribotai vokiško stiliaus sutarčiai taip pat prireiktų laiko. Rinkėjai ir skolintojų, ir skolininkų šalyse greičiausiai mieliau priimtų harmoningą susitarimą. Toks susitarimas turbūt labiau nuramintų ir rinkas.
Tai galima atlikti keliais etapais. Trumpuoju laikotarpiu pakaktų atrišti ECB rankas, kad jis įsikištų į rinkas neribotai, nuraminant baimes, kad bus sukurtos pagundos šalims nebesilaikyti drausmės. Ilguoju laikotarpiu susitarimas turėtų rodyti investuotojams, kad euro zonos problemos yra sprendžiamos galutinai. Tik tada būtų galima apgauti apokalipsę.
