T. Medaiskis.
Seime skinasi kelią Vyriausybės pateiktos Nedarbo socialinio draudimo įstatymo pataisos. Tačiau ar „pataisomis“ galima vadinti pastangas iš viso panaikinti nedarbo draudimą?
Ištikus krizei, nedarbo draudimo išmokos Lietuvoje laikinai buvo apribotos 650 litų dydžiu. Smarkiai nurėžtos kaip tik tada, kai jų labiausiai prireikė masiškai netenkantiems darbo žmonėms. Tokį sprendimą dar buvo galima suprasti – socialinio draudimo pajamos mažėjo, reikėjo mokėti prieš rinkimus išpūstas motinystės išmokas ir pernelyg optimistiškai padidintas pensijas. Valdžia uoliai guodė tautą, kad visa tai tik laikinai, tik porai metų…
Tačiau štai praėjo pora metų. Laikinojo įstatymo, sumažinusio socialines išmokas, galiojimas baigiasi. Pensijos grąžinamos į 2009-ųjų lygį. O nedarbo draudimo išmokos?
Vyriausybės pateiktas projektas sako: taip, nedarbo draudimas veikia toliau, draudimo įmokas, mielieji, mokėkit kaip mokėję, tik va išmokas mes apribosime, ir jos negalės viršyti 45 proc. draudžiamųjų pajamų, t. y. 670 litų (nuo 2012 metų draudžiamosios pajamos grąžinamos į 1488 litų lygį).
Paskaičiuokim, ką tai reiškia. Nedarbo draudimo išmoką sudaro remiamų pajamų (350 litų) ir 40 procentų nuo tris paskutinius metus asmens gauto darbo užmokesčio vidurkio suma. Taigi jei žmogus trejus metus iki netekdamas darbo uždirbo po 800 litų, tai tris mėnesius jis gaus 350+0,4×800=670 litų nedarbo draudimo išmoką (stebėtinas sutapimas su maksimalia riba, ar ne?). Tačiau jei žmogus uždirbo 2000 litų (maždaug Lietuvos vidurkį) ir trejus metus mokėjo atitinkamas įmokas, tai jis tris mėnesius turėtų gauti 350+0,4×2000 = 1150 litų nedarbo draudimo išmoką, o paskui dar tris mėnesius – 750 litų. Po pusmečio, neradus darbo, liks tik 350 paramos litų.
Šios pasibaisėtinos neteisybės Vyriausybė negali leisti – juk pusmetį gaudamas tokią didžiulę išmoką, bedarbis virs veltėdžiu ir tinginiu, kitų sąskaita tiesiog maudysis prabangoje, neieškos naujo darbo, o mes visi tuoj pat virsim išlaikytinių visuomene. Socialinės apsaugos ir darbo ministro pasirašytame aiškinamajame rašte taip ir pasakyta, kad pataisų „tikslas – nustatyti teisinį reglamentavimą, pagal kurį apdrausti asmenys, gaunantys nedarbo socialinio draudimo išmokas būtų skatinami ieškotis darbo“ (kursyvas mano – T. M.). Jei jau taip, tai gal tada reikėjo rėžti iš peties – visai nebemokėti nedarbo draudimo išmokos. Juk visai be pragyvenimo šaltinio likęs žmogus dar labiau „bus skatinamas ieškoti darbo“, ar ne?
Pagal teikiamą įstatymo versiją, nesvarbu, nuo kokios algos žmogus mokės nedarbo draudimo įmokas, netekęs darbo jis vis tiek gaus tokią draudimo išmoką, tarsi būtų mokėjęs įmokas nuo minimalios algos.
Taigi pagal teikiamą įstatymo versiją, nesvarbu, nuo kokios algos žmogus mokės nedarbo draudimo įmokas – ar nuo 800, ar nuo 8000 litų, netekęs darbo jis vis tiek gaus tokią draudimo išmoką, tarsi būtų mokėjęs įmokas nuo minimalios algos. Tačiau tai ir yra nedarbo draudimo likvidavimas: išmoka tampa nebe draudimine nedarbo draudimo išmoka, priklausančia nuo mokėtų įmokų, o visiems vienoda bedarbio pašalpa.
Įdomu, ar 56 Seimo nariai, balsavę už tokias pataisas, ir sau patiems taiko argumentą, kad virs tinginiais ir veltėdžiais, neieškančiais darbo, jei tris mėnesius po mandato praradimo nerasdami darbo gaus 40 procentų buvusių pajamų dydžio išmoką? Ar jie tikrai mano, kad netekęs gerai apmokamo darbo draustas nuo nedarbo žmogus turi griebti pirmą pasitaikiusį darbą už minimalią algą, o ne ieškoti atitinkančio jo gebėjimus ir poreikius? Ir ar ne tam ta draudimo rūšis ir egzistuoja visoje Europoje, kad netekusiam darbo žmogui suteiktų galimybę keletą mėnesių ieškoti tinkamo darbo, garantuodama tuo laikotarpiu bent pusę anksčiau turėtų pajamų?
Pagaliau – o kas gi tas nelinkęs ieškoti darbo ir norintis gyventi iš pašalpų kontingentas – tie, kurie kartas nuo karto verčiasi iš minimalios algos, ar tie, kurių atlyginimai siekia keletą tūkstančių? Manau, kad „skatinti ieškotis darbo“ reikėtų kaip tik pirmuosius, bet teikiamos įstatymo pataisos jų juk neliečia! Jos liečia tik tuos išsilavinusius ir gerai uždirbančius, kuriuos ištiko tokia bėda kaip nedarbas. Bijau, kad teikiamos pataisos, užuot „skatinusios ieškoti darbo“, paskatins juos iš tokios šalies emigruoti.
Mums sako, kad ši pataisa leis sumažinti nedarbo draudimo išlaidas 100 milijonų litų. Pirma, tokie skaičiavimai kiek abejotini, nes nedarbo draudimo išmokas ne taip ir dažnai gauna didesnes pajamas turėję žmonės. Antra, palyginkim tą 100 milijonų su „Sodros“ biudžete numatytais 600 milijonų, kuriuos teks mokėti kaip palūkanas, nors prisiimti socialinio draudimo skolą ir palūkanas už ją turėtų mokėti valstybė. Tai valstybės politikai, o ne „Sodra“ suformavo įsipareigojimus, privertusius skolintis didžiules sumas.
Trečia, norėčiau priminti, ką dar 2009 metais rašė R.Lazutka: mažinti nedarbo draudimo išmokas „tiesiog neprotinga, nes tikėtina lėšų ekonomija nedarbo išmokos sąskaita tėra tik miražas vyriausiojo šalies buhalterio lentelėse. Sumažinta bedarbio išmoka jo šeimą nustums į socialinės pašalpos gavėjų gretas, jo vaikus teks nemokamai valgydinti mokykloje, už jo komunalines paslaugas arba mokės valstybė, arba jis taps skolininku paslaugų teikėjams“. Ir nereikia tvirtinti aiškinamajame rašte, kad „įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta“.
Jei vis dėlto taupymo argumentas visame šitame reikale yra svarbiausias, tai, ponai įstatymų rengėjai ir leidėjai, nedangstykit jo melagingu (kad nepavadinčiau blogiau) aiškinamajame rašte nurodytu siekimu „sumažinti finansines paskatas asmenims ilgesnį laiką likti bedarbiais“. Jei jau reikia taupyti, tai būtų geriau dar metams suspenduoti dabartinį įstatymą arba laikinai sumažinti nedarbo draudimo išmokas, bet palikti jų priklausomybę nuo mokėtų įmokų. Priešingu atveju nebeliks jokio draudimo, o tik apgailėtina pašalpa.
____________________
Dr. Teodoras Medaiskis yra Vilniaus universiteto docentas, buvęs socialinės apsaugos ministras
