Specialistų teigimu, labiausiai dėl „Snoro“ griūties kentės verslo įmonės.
Tiksliai pasakyti, kokius nuostolius dėl „Snoro“ žlugimo pajus valstybė, dar negalima. Tačiau specialistai įspėja, jog labiausiai dėl dingusių milijardų nukentės verslo įmonės.
„Tikėtina, kad Indėlių draudimo fondui prireiks nemenkos sumos. Taip pat tikėtina, kad didelę dalį tos sumos pavyks susigrąžinti pardavus dalį „Snoro“ likvidaus turto. Tai bus tik laikini nuostoliai. Bet neapdrausti kreditoriai praras nuo 80% iki 100% savo lėšų, tie pinigai dingo, o tai – žala piliečiams ir verslui“, – „Verslo žinioms“ apie žalą valstybei pasakojo Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
V. Plunksnis taip pat pažymi, jog gali būti ir netiesioginės žalos – kitąmet valstybei gali pabrangti skolinimasis. Taip pat valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ tam, kad išmokėtų lėšas „Snoro“ indėlininkams, tikriausiai turės parduoti turimus skolos vertybinius popierius. Tuo tarpu po „Snoro“ nacionalizacijos investuotojams brangsta Lietuvos vertybinių popierių draudimas nuo neišpirkimo.
Vyriausybei pirmadienį nepavyko obligacijų eurais platinimo aukcionas. Tačiau vis dėlto, V. Plunksnio teigimu, didžiausią žalą valstybė pajus per įmones, kurių lėšos bei projektai yra įšalę banke.
Ūkio ministro patarėjas Adomas Ąžuolas Audickas taip pat teigia, jog labiausiai kentės verslas, bet padėtis nėra dramatiška, nes įmonių, laikusių indėlius „Snore“, nėra daug.
Anot banko duomenų, verslo klientų indėliai siekia 1,6 mlrd. Lt. Pusė šių indėlių priklauso įmonėms registruotoms ne Lietuvoje. Iš vietinių įmonių indėlių apie 350 mln. Lt priklauso valstybės sektoriui, dar 260 mln. Lt yra apdrausti, o neatgautinų indėlių suma gali siekti apie 240 mln. Lt.
„Čia yra kalbama tik apie indėlius. Yra įmonių, kurios pirko obligacijų ir indėlių sertifikatų. Bet reikia sutikti, kad jei įmonės perka tokių finansinių priemonių, jos turi atliekamų lėšų ateities investiciniams projektams, kurie turbūt nebus pradėti įgyvendinti artimiausiu laiku, nes „Snoro“ obligacijos nėra likvidus turtas“, – aiškina A. A. Audickas.
Nemokumas, ūkio ministerijos teigimu, gali grėsti apie 30 bendrovių. A. A. Audickas sako, kad „Snoro“ finansuojamus pradėtus verslo projektus gali perimti kiti bankai. Bet tik tuo atveju, jeigu projektas nerizikingas.
Marius Vismantas, Pasaulio banko Finansų ir įmonių sektoriaus veiklos koordinatorius Ukrainoje, Baltarusijoje ir Moldovoje, galvoja, jog sprendimas bankui skelbti bankrotą gali mokesčių mokėtojams atsieiti brangiau nei planas dalinti banką į dvi dalis. Dažnai po banko bankroto parduodant jo turtą, to turto vertė visada yra mažesnė nei pardavinėjant veikiančio banko turtą.
Tačiau M. Vismantas giria Lietuvos banko ir Vyriausybes veiksmų greitį ir komunikaciją – ryžtingi veiksmai priimant sprendimus dėl „Snoro“ yra sveikintini. Dėl bankų priežiūros kokybės M. Vismantas nesiima spręsti.
„Šiuo atveju akivaizdu, kad „Snoro“ bankas užsiėmė ne visai tradicine bankininkyste, su padidintu rizikos apetitu. Tokios strategijos, tokie veiksmai, kai dalis indėlių panaudojama ne paskoloms, o kažkokioms kitoms investicijoms ar išlaidoms, turi kelti rimtų klausimų prižiūrėtojui, ar bankui verta leisti toliau rinkti indėlius, ypač kai už juos mokamos rinkos mastu aukštos palūkanos“, – aiškina M. Vismantas.
Pasak specialisto, geriausia ir patikimiausia bankininkystė banko klientams ir mokesčių mokėtojams – kai ji nuobodi ir nespalvota. Esą kuo daugiau kalbų apie banką ar jo vadovus, pastarųjų pinigus bei banko pirkinius, geras (t. y. aukštas) banko palūkanų normas ir pan., tuo didesnė tikimybė, kad kažkas su tuo banku negerai.
