Pagaminta Brazilijoje.
Jūroje atrasti neįtikėtini naftos kiekiai Brazilijai galėtų duoti daug naudos. Bet nebus lengva pasinaudoti visomis galimybėmis.
Nepaprastai seni geologiniai dariniai dažniau pasitelkiami ateistų argumentams paremti nei įvardijami kaip ženklai, rodantys dievų egzistavimą, jau nekalbant apie jo tautybę. Bet gelmėse glūdintys Kreidos periodo druskos klodai, po kuriais uolienose prie Brazilijos krantų yra naftos, prezidentės Dilmos Rousseff žodžiais, „rimtas įrodymas, kad Dievas – brazilas“. Labai taikli pastaba. Atrodo, „pré-sal“ (liet. po druskos klodais) naftos telkiniai duos tokių turtų, kad jie gali pakeisti Brazilijos ekonomiką.
Prieš pirmuosius „pré-sal“ radinius 2007-aisiais bendros garantuotos ir tikėtinos šalies atsargos siekė 20 mlrd. barelių. Atsargiai vertinant bendrus išgautinus „pré-sal“ naftos kiekius, jos yra 50 mlrd. barelių – truputį mažiau nei visos Šiaurės jūros atsargos, ir visa tai vienos šalies vandenyse. Optimistai tikisi triskart daugiau. „Mūsų žvalgymai „pré-sal“ zonoje sėkmingi 87 proc. atvejų, kai pasaulio vidurkis šioje šakoje 20–25 proc.“, – sako Brazilijos valstybės valdomos naftos bendrovės „Petrobras“ prezidentas Sergio Gabrielli.
Pirmoji 1 mln. barelių „pré-sal“ naftos siunta iš Lulos telkinio (anksčiau Tupi) gegužę išplaukė į Čilę. „Petrobras“ per dieną išgauna 100 tūkst. barelių „pré-sal“ naftos, iš jų trečdalį itin produktyviame Lulos bandomajame gręžinyje (žr. žemėlapį). „Petrobras“ tikisi, kad 2020 m. iš Brazilijos telkinių kasdien išpumpuos jau po 4,9 mln. barelių (40 proc. iš „pré-sal“ telkinių) ir eksportuos 1,5 mln. barelių, o kol kas šaliai šiek tiek trūksta saviems poreikiams padengti. Šiandien Brazilija tarp didžiausių pasaulio naftos gamintojų yra vienuolikta. 2020 m. ji jau turėtų būti penketuke.
Pradėtas naftos eksportas galėtų užbaigti plėtros procesą, kuris prasidėjo 1994-aisiais įveikus hiperinfliaciją. Ankstesnį šalies ekonominės plėtros etapą nutraukė XX a. 8-ojo dešimtmečio naftos krizė, tad energetinė nepriklausomybė brazilams atrodo daugiau nei gundanti. Tvirtos valiutos gausa irgi atrodo patraukliai – tepraėjo devyneri metai nuo pastarojo karto, kai norint stabilizuoti savo valiutą šaliai teko skolintis iš TVF. Naftos doleriai padidins nacionalines santaupas, kurios šiuo metu tesiekia 16 proc. BVP sudarydami Brazilijai sąlygas atnaujinti apgriuvusią infrastruktūrą. Be to, šalis, kuri mielai pasaulyje įsitvirtintų kaip galinga valstybė, bus patenkinta naftai padidinus jos geopolitinį svorį.
Bet yra aibė galimų klaidingų žingsnių. Milžiniški, techniškai sudėtingi projektai visur dažnai vėluoja ir viršija biudžetą. Pernykštė katastrofa Meksikos įlankoje negailestingai primena tokių ypač gilių gręžimo projektų pavojus. Be to, šalių, kurios atrado daug naftos, tyko grėsmingas ekonominių negalavimų sąrašas: kapitalo absorbcija (lėšų atitraukimas nuo kitų dėmesio vertų investicijų), olandiškoji liga (eksportuojant naftą valiutos vertė išauga tiek, kad tai kenkia kitiems sektoriams) ir reformų nuovargis (vyriausybių nenoras spręsti struktūrines ekonomines problemas, kai horizonte boluoja milžiniškas turtas).
Atradus „pré-sal“ naftos, Brazilijos politikai daug rečiau kalba, kad reikia taisyti slegiančius mokesčių ir darbo įstatymus. Šalyje, kurios prezidentei, darbą pradėjusiai sausį, jau teko atleisti penkis ministrus dėl kaltinimų neteisėtu praturtėjimu, nerimą kelia naftos polinkis korumpuoti. Tinkamai nesirūpinant, nafta plėtrą gali ne tik paskatinti, bet ir užkirsti jai kelią. XX a. 8-ajame dešimtmetyje, vertindamas, ką dėl švaistymo, netinkamai paskirstytų pinigų ir korupcijos Venesuelos ateičiai gali reikšti jos naftos atsargos, buvęs energetinių išteklių ministras Juanas Pablo Pérezas Alfonso dieviškajai apvaizdai nedėkojo; pasak jo, šalies nafta buvo ne kas kita kaip „velnio ekskrementai“.
Raktas į sėkmingą „pré-sal“ telkinių eksploatavimą – „Petrobras“. Senesni bendrovės telkiniai atviroje jūroje pakankamai gilūs, kad sudarytų 22 proc. pasaulio giluminės gavybos. Eksploatuodama „pré-sal“ telkinius ji taip pat turėtų įgyti žinių, kurios leis tapti pasaulio lydere ypač gilių gręžinių srityje atverdamos naujų galimybių Afrikos pakrantėse (kur geologinės sąlygos panašios) ir kitur.
Startas po vandenynu
Bet techniškai tai itin sudėtinga, ir ne vien dėl gylio, taigi ir slėgio, kuriame turi dirbti grąžtai (žr. diagramą). Norint išsiaiškinti, kas vyksta, reikia naujų seisminių metodų. Gręžiant druska slenka. Nafta iš telkinių kyla labai karšta ir turi tekėti per gręžinio galvutes, kurių temperatūra – vos keli laipsniai virš užšalimo taško. Ji susimaišiusi su koroziją sukeliančiomis dujomis.
Reikia tuzinų plaukiojančių gavybos platformų: kiekviena kainuoja milijardus dolerių, o jūroje plaukios nepaprastai toli nuo kranto. Dujoms iš telkinių reikės ilgų vamzdynų jūros dugne (jas deginti – nelegalu, o ir ištekliai švaistomi). Taip pat reikės gausybės platformų, kuriose įsikurs darbuotojus pirmyn atgal skraidinančių sraigtasparnių tarpustotės. Dėl atstumų bus sunkiau reaguoti įvykus avarijai. S. Gabrielli perspėjo, kad norint pasiruošti panašiai į „Deepwater Horizon“ katastrofai daugiau turi nuveikti ne tik „Petrobras“, bet ir vyriausybė bei ginkluotosios pajėgos.
Pedro Cordeiro iš konsultacijų bendrovės „Bain & Company“ sako, kad dėl to „pré-sal“ telkinių eksploatacija yra nacionalinis įsipareigojimas, kuris prilygsta „Apollo“ programai. O kainuoja net gerokai daugiau. Šiandieniais doleriais „Apollo“ kainavo mažiau kaip 200 mlrd. JAV dolerių, o bendra suma sudarė tik kelis anuomečio JAV metinio BVP procentus. Dešimčiai metų agresyvios „pré-sal“ eksploatacijos gali prireikti trilijonų dolerių – apie pusės Brazilijos 2010-ųjų BVP.
Liūto dalis į „pré-sal“ bus investuota per „Petrobras“. Pernai pardavusi akcijų ji surinko 25 mlrd. JAV dolerių, o su vyriausybe sudariusi naftos mainų į akcijas sandorį gavo teisę į 5 mlrd. barelių „pré-sal“ naftos. Per kelerius ateinančius metus ji pasiskolins dar 47 mlrd. JAV dolerių, o dar 14 mlrd. ketina surinkti parduodama turtą. Ji jau dalyvauja beveik 700 projektų, kurių kiekvieno vertė – per 25 mln. JAV dolerių ir dauguma yra susiję su „pré-sal“ nafta, ir 2011–2015 m. planuoja 224 mlrd. JAV dolerių kapitalo išlaidų. Kelerius ateinančius metus tai sudarys dešimtadalį Brazilijos bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo. „Petrobras“ tvirtina, kad eksploatuodama „pré-sal“ telkinius dar nesibaigus dešimtmečiui ji bus didesnė už „Exxon Mobil“.
Tačiau didžiąją šių metų dalį bendrovės akcijų kaina krito. Nerimą kelia du susiję aspektai: persistengimas ir politinis kišimasis. Iškeitus akcijas į naftą, vyriausybei priklausanti „Petrobras“ dalis dabar didesnė nei prieš išleidžiant naują akcijų emisiją (nebe 40, o 48 proc.). Ji visuomet turėjo didžiąją balso teisę suteikiančių akcijų dalį.
Tuo vyriausybės vaidmuo neapsiriboja. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje „Petrobras“ buvo iš dalies privatizuota, o naftos koncesijų skirstymo sistema liberalizuota: koncesijomis buvo numatyta prekiauti aukcionuose, kuriuose dalyvauti lygiomis teisėmis galėjo bet kuri bendrovė tiek iš Brazilijos, tiek iš užsienio. „Pré-sal“ atveju šis modelis buvo suardytas. Visi „pré-sal“ telkiniai priklausys naujai valstybinei įmonei „Pré-Sal Petróleo“, kuri galės vetuoti projektus, jeigu laikys juos neatitinkančiais nacionalinių interesų. Ateityje „pré-sal“ koncesijos per aukcionus bus skiriamos konsorciumams, kuriuos, turėdama bent 30 proc. dalį, privalo valdyti „Petrobras“. Konsorciumui išpumpavus sąnaudas padengiantį kiekį, likusia dalimi reikia dalytis su valstybe, o konkursus paprastai laimės tie, kurie atiduos daugiau tokios „pelninės naftos“.
Nafta mūsų
Šiuos 2010-ųjų pakeitimus anuomet Brazilijai vadovavęs prezidentas Luizas Inácio Lula da Silva pateisino tuo, kad „sutartis su rizikos pasidalijimu siūlo tuomet, kai yra rizikos. O dėl „pré-sal“ esame garantuoti“. Truputėlį nerūpestingas požiūris. S. Gabrielli neseniai pradėjo pabrėžti skirtumą tarp „žvalgymų rizikos“, kuri „pré-sal“ atveju atrodo maža, ir „eksploatacijos rizikos“, kuri didelė. Ir nėra akivaizdu, kad pergalę užtikrinančiam receptui reikėjo ko nors daugiau nei nežymus pataisymas. Brazilija naftą apmokestina gana nedaug. Jeigu vyriausybei atrodė, kad beveik garantuotą dalyką parduoda per pigiai, „pré-sal“ eksploatuojančioms įmonėms ji galėjo padidinti mokesčius. Tai būtų kur kas paprasčiau nei skaičiuoti sąnaudas viršijusias sumas, dėl kurių, kaip mano Normanas Gallas iš San Paule įsikūrusios idėjų kalvės Fernando Braudelio instituto, kils begaliniai teisiniai ginčai. Pasak energetikos konsultanto iš Brazilijos Adriano Pireso, pakeitus režimą atsirado reguliavimo rizikos pojūtis. Jis pažymi, kad L. I. Lula da Silva atgaivino gąsdinantį šūkį iš valstybinės monopolijos laikų: „Nafta mūsų.“
Palyginti su gremėzdiškomis valstybinėmis naftos bendrovėmis, kaip antai Meksikos „Pemex“ ir Venesuelos PDVSA, kurios laikomos melžiamomis karvėmis ir paskutine įdarbinimo priemone, iš dalies privatizuota „Petrobras“ – geros formos ir stipri. Kolumbijos „Ecopetrol“ jau seka „Petrobras“ pavyzdžiu dalį akcijų paleidusi į akcijų biržą, o Meksikos politikai irgi kalba apie panašius žingsnius. Bet orientuotis mišraus pobūdžio Brazilijos ūkyje nėra lengva – nei įmonėms, nei jų vadovams. Šiais metais būrys akcininkų, kuriuos subūrė vyriausybė, išvarė privatizuotos kasybos įmonės „Vale“ prezidentą Rogerį Agnelli, kuris prieš L. I. Lula da Silvos valią dėl kreditų krizės atleido darbuotojų ir per daug uoliai investavo užsienyje.
Kol kas S. Gabrielli su tokia įtampa tvarkėsi gana sumaniai. Bet smulkieji akcininkai skundžiasi, kad vyriausybė bendrovę verčia priimti neekonomiškus sprendimus. Abejojama, ar jai reikia keturių naujų perdirbimo gamyklų, kai užsienyje yra pajėgumų perteklius, o jeigu reikia, ar protinga dvi statyti šiaurės rytuose, kai tai pamalonina politikus, bet nėra geriausias variantas rinkoms. O dar supertankeriai, kurie perkami iš Brazilijos laivų statyklų, kai Pietų Korėjoje kainuotų beveik perpus mažiau. Dėl infliacijos sunerimusi vyriausybė reguliariai neleidžia „Petrobras“ benzino kainų kelti kartu su kylančiomis kainomis pasaulyje. A. Piresas suskaičiavo, kad dėl to per pastaruosius aštuonerius metus ji prarado bent 4 mlrd. JAV dolerių.
Tokie pokštai gali baigtis sumažėjusiu bendrovės gebėjimu panaudoti savo plėtros patirtį kitur. „Įsileisdama konkurentus ir leisdama „Petrobras“ dirbti užsienyje [Brazilija] sukūrė realų nacionalinį lyderį“, – sako Sarah Ladislaw iš idėjų kalvės Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro. Jos manymu, „Petrobras“ sprendimas trauktis iš projektų Kuboje, kurį bendrovė neseniai priėmė teisindamasi įsipareigojimais tėvynėje, gali rodyti persistengimą. „Žmonės „Petrobras“ gerbia ir nenori, kad ji trauktųsi iš tarptautinės arenos namie gaudama pakirptus sparnus.“
Galbūt didžiausiu iššūkiu „Petrobras“ taps griežti reikalavimai dėl vietinio turinio, kuriuos vyriausybė taikys „pré-sal“ projektams. Vyriausybė juos ketina nuosekliai didinti taikydama visai tiekimo grandinei. 2017-aisiais kai kuriose grandinės dalyse jie gali pasiekti net 95 proc. Naftos ir dujų tiekimo grandinė plačiąja prasme dabar sudaro 10 proc. Brazilijos ūkio. Pasak analitikų, iki 2020 m. dalis turėtų išaugti iki 25 proc.
Darbas berniukams iš Brazilijos
Tokia politika siekiama, kad užsienio tiekėjai nebegalėtų apsukti „Petrobras“ ir jos partnerių jiems perkant techniką už 100 mlrd. JAV dolerių. Be to, jos tikslas – skatinti vietinę pramonę. „Tai labai svarbus paklausos didinimas Brazilijos ūkyje, – sako S. Gabrielli. – Manome, kad ūkis sureaguos.“ Jeigu sureaguos, nauda bus ne tik kiekybinė, bet ir kokybinė: vyriausybės finansuojamos idėjų kalvės IPEA tyrimas nustatė, kad vietiniai „Petrobras“ tiekėjai technologiškai pažangesni ir našesni nei vidutinė Brazilijos įmonė, taip pat jie mokėjo didesnius atlyginimus ir daugiau mokesčių.
Jau randasi naujų naftos ir dujų paslaugų įmonių, siūlančių viską nuo povandeninių elektros kabelių iki spragintų kukurūzų (jie lengvi, pigūs ir ỹra gamtoje, o išmetus už borto padeda imituoti naftos išsiliejimo eigą) pramoniniais kiekiais. Prie Rio de Žaneire įsikūrusio „Petrobras“ tyrimų centro „Cenpes“ auga aukštųjų technologijų centras: netoliese laboratorijas stato geriausios paslaugų bendrovės, įskaitant „Baker Hughes“, GE ir „Schlumberger“. Anot „Petrobras“, ši zona bus didžiausias tyrimų kompleksas Pietų pusrutulyje. San Paulo valstijoje Santoso uostamiestis bus paverstas vadybos centru su bazėmis sraigtasparnių ir aptarnaujančių laivų flotilėms.
Nepaisant to, verčiant „Petrobras“ su partneriais pirkti braziliškus produktus, o tarptautines įmones ten įsikurti, išaugs sąnaudos ir bus vėluojama. Pasak konsultacijų bendrovės „Booz & Company“, naftos ir dujų pramonę aprūpinančių tiekėjų iš Brazilijos kainos 10–40 proc. viršija pasaulines. Dalis problemos – darbuotojų trūkumas. Pasiūla Brazilijos darbo rinkoje jau yra tokia menka, kad darbdaviai skundžiasi dėl „katastrofos darbo rinkoje“. Pati „Petrobras“ vargu ar nukentės: ji sulaukia šimtų pretendentų į kiekvieną darbo vietą. Bet jos tiekėjams bus sunku.
N. Gallo atliktas plataus masto tyrimas apie „pré-sal“ poveikį rodo, kad didžiumai darbininkų, pradėjusių mokytis vyriausybės finansuojamoje „Prominp“, kuri naftos ir dujų sektoriaus darbuotojams organizuoja kursus, prireikė pagalbinių portugalų kalbos ir aritmetikos pamokų, ir tik tuomet jie galėjo skaityti vadovus arba atlikti paprastus skaičiavimus. Daugelis iškrito, o gana nemažai baigę kursus dar neturėjo tinkamos kvalifikacijos darbui šiame sektoriuje. Kai Norvegijos naftos paslaugų bendrovė „Aker Solutions“ rugpjūtį aiškino, kodėl rezultatai prasti, ji minėjo per dideles išlaidas, kurias Brazilijoje lėmė „per daug nepatyrusių žmonių“.
Iš dalies bandymais skatinti tiekimo grandinėje dalyvaujančius sektorius siekiama atsverti olandiškosios ligos žalą dėl aukšto valiutos kurso. Valiutos kursą neparankiai kelia ir didelės realios palūkanų normos, kurios traukia laisvą užsienio kapitalą. Bet kitas veiksnys – augantis biržos prekių eksportas (žr. grafiką). Tarp geležies rūdos, sojų pupelių, cukraus, etanolio, kavos, paukštienos ir jautienos eksportuotojų Brazilija pasaulyje yra didžiausia arba antra. Dėl biržos prekių bumo prekybos sąlygos Brazilijoje gerokai pasitaisė, bet Brazilijos pramonei tai atnešė sunkius laikus. Importas (daugiausia pagamintų prekių) augo net sparčiau nei eksportas, ir šalies prekybos balansas dabar neigiamas. Nors 2010-aisiais ūkis augo 7,5 proc., o šiais metais prognozuojamas daugiau kaip 3 proc. augimas, jau seniai iš vietos nejudančios pramoninės gamybos apimtys pradeda kristi.
Naftos pramonei taikomos vietinio turinio taisyklės gali padėti, bet ne itin guodžia, tarkime, siuvėjus, kurie vargu ar bus įtraukti į „Petrobras“ tiekimo grandinę. Be sumažėjusio naftos pramonės efektyvumo, jos gali turėti ir kitų neplanuotų pasekmių. „Petrobras“ su partnerėmis mažiau leidžiant už Brazilijos ribų, sumažės užsienio valiutos paklausa, ir realo vertė bus didesnė nei būtų kitu atveju.
Vienas būdų pasipriešinti olandiškajai ligai – didinti našumą likusioje ūkio dalyje. Brazilija planuoja sukurti fondą, kuris šiam reikalui skirs nemažą pajamų iš „pré-sal“ dalį. Tikslai suformuluoti dar prastai, bet apima švietimą, kultūrą, mokslą ir technologijas, darnią aplinką ir skurdo išnaikinimą. Nacionaliniam Brazilijos plėtros bankui paprašius išanalizuoti panašių fondų patirtį Norvegijoje, Čilėje ir kitur, „Bain & Company“ sakė, kad tokios išlaidos galėtų apsimokėti, jeigu bus nustatyti aiškūs tikslai, o pinigai administruojami profesionaliai (ne itin tikėtina, kai postus vyriausybė linkusi skirstyti saviems). Be to, „Bain & Company“ rekomendavo skirti lėšų infrastruktūrai, pavyzdžiui, keliams ir uostams, kuri pasitarnautų kitiems sektoriams ir padėtų sumažinti eksporto sąnaudas. Pasak Nacionalinės naftos pramonės organizacijos, kuri veikia prekybos srityje, tokia stimuliacija būtų laukiama, kai dabar 60 proc. visų Brazilijos investicijų į pramonę tenka naftos ir dujų sektoriui.
Bet gali nutikti taip, kad valstybinis fondas investicijoms turės nedaug. Kongrese vyksta nuožmus mūšis tarp pakrančių valstijų, kurios anksčiau gaudavo didžiausią procentą iš atviroje jūroje išgaunamos naftos, ir likusių, kurios nori dalies. Kol nebus sprendimo – prireikus aukščiausiajame teisme – naujų „pré-sal“ aukcionų būti negali. Turbūt teks mažinti federalinę dalį, o fondui ir jo galimybėms imtis strateginių investicijų tai nepasitarnaus. Valstijos pajamas, kad ir kuri jas gautų, iškart panaudos einamosioms išlaidoms.
Vis dar su olandais
Tony Volponas iš investicinio banko „Nomura Securities“ užsimena apie nerimą keliančią tikimybę, kad dėl sėkmingos pradžios su „pré-sal“ Brazilija jau gali būti susirgusi olandiškąja liga, nors jokios naudos dar negauna. „Augantis Brazilijos einamosios sąskaitos deficitas panašus į stambias investicijas įmonėje, kurios dabartiniai pinigų srautai yra neigiami, bet perspektyvos uždirbti puikios“, – sako jis. Didžioji brazilų užsienyje turimo turto dalis yra mažai pelninga, pavyzdžiui, iždo obligacijos, o užsieniečių turtas Brazilijoje uždirba daug daugiau. Tokiai žaliavinių prekių eksportuotojai kaip Brazilija tuos augimo lūkesčius patenkinti įmanoma tik turint didelį einamosios sąskaitos perteklių.
Peržiūrėjęs skaičius T. Volponas mano, kad dabartinis realo stiprumas reiškia, jog Brazilijos prekybos balansas po kelerių metų bus perteklinis, o tuomet kasmet augs po maždaug 20 proc. Jo manymu, tokius didelius lūkesčius gali pateisinti tik „pré-sal“. Jeigu „Petrobras“ nuvils nesugebėdama naftos tiekti pakankamai sparčiai, jai bus sunku ir toliau pritraukti užsienio lėšas, kurių reikia Brazilijai ir „Petrobras“. Tačiau paguodai mažėtų realo vertė, natūraliai išgydydama olandiškąją ligą, o likusiai ūkio daliai duodama laiko atsikvėpti.
S. Gabrielli, kurio bendrovė į Žemės gelmes centimetrų tikslumu sriegia grąžtus, atrodo užtikrintas, sukdamas kursu, kuris laviruoja tarp žalingos skubos ir nuviliančio vėlavimo pavojų. Jam D. Rousseff paminėta apvaizda siejasi ne tik su tuo, kur, bet ir kada rasta naftos. „Dievas ją slėpė, kol Brazilija sustiprėjo pakankamai, kad susitvarkytų“, – sako jis juokdamasis. Greitai paaiškės, ar S. Gabrielli teisus.
