K. Mortensenas laiko save lietuviu ir tuo didžiuojasi.
Bendrovių valdymo institutui Baltijos šalyse vadovaujantis Kristianas Mortensenas sako, kad gera korporatyvinė vadyba tampa vis reikšmingesnė tiek valstybiniame, tiek privačiajame sektoriuje. Apie įmonių valdymo standartus ir tai, kokiais laimėjimais turėtų didžiuotis Lietuva, su pašnekovu kalbėjosi IQ apžvalgininkas Andrius Matuliauskas.
Jums teko klausytis švedų ekonomisto ir verslo konsultanto Kjellio Nordströmo kalbos viename renginyje Vilniuje. Jis išsakė gana kontroversišką mintį, kad efektyvus verslas iš esmės yra diktatūra. Ar sutinkate su tuo?
Geras klausimas. Tačiau prieš tvirtinant, kad verslas yra diktatūra, reikia paklausti, ar įmonė gali būti uždara visuma, kuriai nereikia palaikyti ryšių su darbuotojais, klientais, visuomene? Ne, ji negali. Taip, pagrindinis verslo tikslas yra uždirbti pelną. Tačiau negali uždirbti pelno bet kokiomis priemonėmis, nes tai, kaip jį uždirbi ir kaip elgiesi visuomenėje, vėliau lemia tavo gebėjimą pritraukti investuotojus, išlaikyti darbuotojus ir klientus. Vadinasi, reikia ieškoti balanso tarp socialinės atsakomybės ir pelningos veiklos. Aišku, kai kurios danų ar švedų bendrovės perlenkia lazdą siekdamos būti socialiai atsakingos, tačiau Lietuvoje matome priešingą situaciją, kai tokių pastangų yra per mažai.
O kaip šalies įmonėms gali padėti tinkama korporatyvinė vadyba?
Tai labai savalaikė tema Lietuvoje. Pas mus praktiškai nėra bendrovių, įsteigtų prieš 1990 m. Privačios bendrovės pradėtos steigti po nepriklausomybės atgavimo, tuo metu tai darė jauni žmonės, kuriems šiandien dar nėra 50-ties. Tai reiškia, kad Lietuvoje dar neturėjome į pensiją išeinančios didelės verslininkų kartos, šia prasme pasitraukimas iš bendrovės ir vadovavimo perdavimas yra naujas dalykas. Todėl bendrovės valdymo standartai turi didelę reikšmę.
Antra, Lietuvoje trūksta gerų pavyzdžių. Neturime daug vyresnės kartos verslo lyderių, kuriais galime didžiuotis ir pasitikėti. Visuomenėje įsigalėjęs požiūris, kad kitu žmogumi negalima pasitikėti, nes ryt gali paaiškėti, jog jis yra nesąžiningas. Esame per daug atsargūs kažkuo pasitikėti ir neturime gerų pavyzdžių iš senosios kartos. Senosios kartos atstovas daugelyje bendrovių galėtų būti tas žmogus, kuris įspėtų apie vieno ar kito poelgio grėsmę. Šiandien didelėms lietuvių bendrovėms kenkia tie dalykai, kuriuos jos padarė prieš 10 ar 15 metų. Tai buvo kažkas, kas tuo metu joms leido uždirbti daugiau pelno, tačiau tai nebuvo priimtina, ir šie faktai vis dar siejami su jų vardu ir daro žalą jų reputacijai.
Jeigu bendrovė yra didelė, tai jai turėti direktorių valdybą greičiausiai yra naudinga. Tačiau jeigu tai yra maža ar vidutinė įmonė, kurioje dirba iki 100 žmonių, ar jai tokios valdybos vis tiek reikia?
Bendrovių valdymo institutas Baltijos šalyse yra geras nedidelės organizacijos, turinčios valdybą, pavyzdys. Šiame institute dirba vienintelis žmogus, bet institutas turi 9 žmonių direktorių valdybą. Prieš dvejus metus sukūrėme verslo planą-strategiją. Dabar dirbame su antra strategija ateinantiems dvejiems metams. Netikiu, kad vienas žmogus galėtų taip tiksliai numatyti ateitį ir greitai bei kokybiškai parengti strategiją. Galop, kad būtų galima įgyvendinti tai, ko siekėme, reikėjo įgyti daugybės žmonių pasitikėjimą, o to padaryti negalėjo joks žmogus, reikalingas duris galėjo atverti tik direktorių valdyba.
Jei esi maža įmonė, turinti 10 darbuotojų, ir tokia nori likti ateityje, direktorių valdyba tau nėra labai svarbi. Jei esi bendrovė, turinti 50 darbuotojų, ir sieki išaugti iki 500 darbuotojų artimiausioje ateityje, tai direktorių valdyba yra labai svarbi. Direktorių valdybos prireikia tada, kai susiduri su sunkumais, kai sieki augti ar kai nori kažką keisti, nes ji leidžia pasiekti naujų įgūdžių, naują požiūrį, naują įkvėpimą.
Galbūt direktorių valdyba yra gera mintis, tačiau ar visi ją gali sau leisti?
Klausimas yra dvejopas: ar galima ją sau leisti turėti ir ar galima jos sau leisti neturėti? Tarkime, kad vienas žmogus bendrovėje atlieka daug vaidmenų – jis yra ir savininkas, ir vadovas, ir valdybos pirmininkas. Kur jam rasti žmogų, galėsiantį tiesiai pasakyti, kad jo sumanymas yra prastas arba labai gera idėja. Daugeliu atvejų toks žmogus neturės su kuo pasikalbėti.
Jei jis kreipsis patarimo į darbuotojus, jie bet kokiu atveju sakys, kad tai gera idėja, nes bijos prarasti darbą. Šeimos nariai ar draugai taip pat sakys, kad daugelis dalykų yra gera idėja. Tačiau jei jis nori daryti reikšmingą sprendimą, pavyzdžiui, statyti naują gamyklą ar įsigyti kitą kompaniją, ar nebūtų naudinga turėti šalia žmogų, kuris pažįsta bendrovę, yra įsitraukęs į jos veiklą strateginiu lygmeniu?
Kadangi Lietuvoje ši koncepcija nauja, čia būtų įmanoma rasti jaunų ir veiklių žmonių, kurie ir patys siekia įgyti patirties. Todėl pirmą direktorių valdybą greičiausiai būtų galima nusamdyti ir nemokamai.
Pakalbėkime apie viešąjį sektorių. Vyriausybė prieš dvejus metus ėmėsi valstybei priklausančių įmonių reformos ir šį bei tą nuveikė. Tačiau rezultatai tikrai nėra tokie, kokių norėtųsi. Kada galima tikėtis didesnių permainų?
Pirmiausia, didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Praėjusią savaitę teko lankytis Niujorke, kur visuose tarptautiniuose finansų laikraščiuose buvo rašoma apie Graikiją ir kitas Pietų Europos šalis. Prisimenu, kaip 2008–2009 m. kiekvieną dieną baiminausi, kad litas bus devalvuotas 30, 40 ar 50 proc. Tai nėra labai malonu, jei būsto paskolą esi paėmęs eurais, o pajamas gauni litais. Vyriausybės reakcija buvo neįtikėtina. Ji iš karto ėmėsi nepopuliarių ir plataus masto taupymo sprendimų. Be viso šito, ji rado laiko ir noro gilintis į valstybinių įmonių reformą, ko mažai kas tikėjosi.
Baltijos šalyse ne taip seniai visas ūkio sektorius priklausė valstybei. Šiandien valstybei vis dar priklauso įmonės, sudarančios 20–25 proc. ekonomikos apimties. Kai 2010 m. kovo mėnesį paklausėme Vyriausybės atstovų, kiek valstybės įmonių turime šalyje, kokia yra jų vertė, kiek žmonių jose dirba – atsakymo nebuvo. Tačiau jau po kelių mėnesių Vyriausybė paskelbė ataskaitą apie valstybei priklausančias įmones. Tai buvo pirmas ir labai teigiamas žingsnis siekiant keisti nusistovėjusią tvarką. Dar daugiau įspūdžio daro tai, kad jis buvo žengtas per krizę.
Nors daugelis Lietuvoje kritikuoja valstybės valdomas įmones, ne viskas tobula ir gražiojoje Danijoje.
Šiandien galime matyti konkrečius skaičius. Sprendžiant pagal juos, valstybės įmonių veiklos rezultatai nėra patys geriausi, tačiau turint atspirties tašką galima šią sritį tobulinti ir stebėti pokyčius. Nemažai nuveikta pritaikant ir keičiant teisės aktus, užtikrinsiančius daugiau skaidrumo ir atskaitomybės tarp valstybinių įmonių. Vyriausybė taip pat nemažai padarė apibrėždama savo kaip savininkės vaidmenį ir parengė nuostatas, kaip valstybės įmonėse sudaryti direktorių valdybas.
Panašu, kad reformos valstybės įmonėse įvyks ne taip greitai. Ar nemanote, kad paprasčiau viską būtų išspręsti valstybės įmones tiesiog privatizuojant?
Kartais esame per daug reiklūs savo Vyriausybei. Turime tokie būti, bet turime išlikti teisingi. Įsivaizduoti tokį sektorių kaip valstybės valdomos įmonės visai be nuodėmės, turėti Vyriausybę, kuri nedaro klaidų, yra ne visai pagrįsta. Trūksta šiek tiek daugiau skaidrumo ir atsakomybės.
Nors daugelis Lietuvoje kritikuoja valstybės valdomas įmones, ne viskas tobula ir gražiojoje Danijoje. Rugpjūčio mėnesį Danijos vyriausybė paviešino ataskaitą apie valstybei priklausančią geležinkelių įmonę DSB. Ši įmonė turėjo didelių finansinių sunkumų, dėl to už labai didelę sumą nusamdė išorės konsultantus, kurie turėjo patarti, kaip sutaupyti 300 mln. kronų. Paviešinus ataskaitą paaiškėjo, kad Danijos geležinkeliai galėjo sutaupyti mažiausiai 1 mlrd. kronų. Tai buvo pati neefektyviausia bendrovė, kokią tik yra tekę matyti. Traukinio mašinistas, kurio darbo diena trunka 8 val., traukinį kasdien vairuoja tik pusantros valandos, nors gauna 250 tūkst. litų atlyginimą per metus.
Džiaugiuosi, kad, kai vyksti į užsienį, ten gali sakyti, jog esi lietuvis, ir laikyti aukštai iškėlęs galvą, nes žmonės žino, kad su pasaulį užklupusia ekonomikos krize sugebėjome susitvarkyti pakankamai gerai. Tuo pačiu metu sugebėjome pradėti valstybės įmonių valdymo reformą, o faktas, kad ji dar nėra užbaigta, nėra kas nors blogo.
Grįžtant prie privataus verslo, tai jo įvaizdis tarp šalies žmonių nėra pats palankiausias. Verslininkai ne taip retai prilyginami spekuliantams. Kaip manote, ar žmonių požiūris laikui bėgant keisis?
Kalbant apie verslo reputaciją vėl reikia sutikti, kad tiek Danijoje, tiek Švedijoje yra verslo sričių, kurios yra nesąžiningos ir daro blogus dalykus. Po šios krizės Danijoje nebeliko 12 bankų, beveik visi jie bankrutavo dėl spekuliatyvių investicijų į nekilnojamąjį turtą. Šių bankų vadovai nebuvo itin dėmesingi, nes leido įvykti tokiems sandoriams. Todėl neturėtume Lietuvoje savęs taip pliekti, nes kitose šalyse taip pat atsitinka negerų dalykų.
Tokio dalyko kaip nepriekaištinga reputacija nėra. Tai, kas padeda spręsti tokio tipo problemas, yra skaidrumas ir atsakomybė. Vienas būdų, kuriais galima parodyti kitiems verslininkams, klientams, investuotojams ir visuomenei, kad rūpiniesi savo reputacija, tai būti atviresniam ir netoleruoti kontroversiškų situacijų. Tai greičiausiai galima pasiekti turint gerą direktorių valdybą, kuri yra signalas visiems, jog įmonėje vertinamas skaidrumas ir atsakomybė.
