Kinas kinui – brolis.
Masinė migracija interneto laikais keičia tai, kaip žmonės užsiima verslu.
Plokščiame žemėlapių pasaulyje ryškios linijos rodo, kur baigiasi viena ir prasideda kita šalis. Realus pasaulis ne toks aiškus. Skirtingai nuo žemės sklypų, tautos sienų neturi. Jos juda iš vienos vietos į kitą, jos klajoja, migruoja.
Imkime skirtumą tarp Kinijos ir kinų. Viena – milžiniška šalis Azijoje. Kiti – po planetą pasklidusi tauta. Už žemyninės Kinijos ribų kinų gyvena daugiau nei prancūzų Prancūzijoje, ir kiną galima rasti beveik kiekvienoje šalyje. O dar yra apie 22 mln. indų, išsibarsčiusių po visus kontinentus (kitais metais Antarktidoje indai atidarys trečią bazę). Šimtai smulkesnių diasporų susieja atokiausius kraštus: libaniečiai Vakarų Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, japonai Brazilijoje ir Peru, mormonai su šypsenomis, kurie pasibels į duris, kad ir kur gyventumėte.
Tūkstantmečiais diasporos buvo pasaulio dalis. Šiandien jų svarba auga dėl dviejų pokyčių. Pirma, jos daug didesnės nei buvo. Pasaulyje yra apie 215 mln. pirmosios kartos migrantų – 40 proc. daugiau nei 1990 m. Jeigu migrantai būtų tauta, pasaulyje pagal dydį ji būtų penktoji: kruopele didesnė nei brazilų ir truputėlį mažesnė nei indoneziečių.
Antra, dėl pigių skrydžių ir ryšio technologijų žmonės nūnai gali tęsti bendravimą su vietomis, iš kurių kilo. Prieš amžių migrantas būtų sėdęs į laivą, išplaukęs į Ameriką ir daugiau niekada nebeišvydęs draugų arba šeimos. Šiandien dar tebelaukdamas muitinėje jis jau rašo žinutę mamai. Jis per kelias minutes gali nusiųsti jai pinigų. Jis gali paimti nešiojamąjį kompiuterį ir peržiūrėti gimtojo miesto naujienas. Jis gali reguliariai skristi namo aplankyti artimųjų arba uždarbį investuoti į naują verslą.
Tokie migrantai naujais technologijų ryšio kanalais ne tik naudojasi, bet technologijoms leidžia pasitarnauti ir pademonstruoti gebėjimą pasaulį susieti taip, kaip nepavyktų, jeigu visi liktų už žemėlapiuose nubraižytų linijų. Joks kitas socialinis tinklas taip neaprėpia pasaulio ir nesiūlo tokių komercinių galimybių.
Imigranto daina
Viskas dėl to, kad diasporos tinklai turi tris pelningas savybes. Pirma, jais informacija greičiau kerta sienas: Pietų Afrikoje matydamas plastikinių vuvuzelų paklausą verslininkas iš Kinijos mikliai informuos savo pusbrolį, kuris Kinijoje vadovauja gamyklai.
Antra, jie skatina pasitikėjimą. Minėtas gamyklos savininkas iš Kinijos tikės tuo, ką jam sako pusbrolis, ir greit pradės veikti, galbūt vieno pokalbio per „Skype“ metu patvirtindamas milijonų vertą sandorį.
Trečia ir svarbiausia, diasporos formuoja ryšius, kurie padeda bendradarbiauti tiek tos pačios tautybės, tiek skirtingų tautybių žmonėms, kurie turi gerų idėjų.
Kai šalyje pasikliauti teisine sistema ne visuomet galima, o taip esti daugumoje kylančių rinkų, sunku imtis verslo su nepažįstamais. Kai negalima tikėtis, kad teismas privers laikytis sutarties, žmonės linkę reikalų imtis su tais, kuriais pasitiki. Turint asmeninių ryšių tai lengviau.
Antai Chike Obidigbo turi muilo ir kitų namų apyvokos prekių gamyklą Enugu mieste (Nigerija). Jam reikia įrangos, kuri iš palmių aliejaus ir chemikalų maišo muilą, formuoja gabaliukus ir pakuoja į plastiką. Jis sako perkąs kinišką įrangą, nes ji daug pigesnė, nors ir ne tokia gera kaip europietiška. Bet įmonei iš Nigerijos sudėtinga tvarkyti verslo reikalus Kinijoje. Ch. Obidigbo kiniškai nekalba ir negali kaskart, panorėjęs pirkti naują muilo gamybos įrangą, skristi per pusę pasaulio. Dar blogiau, kad kilus problemų daug pagalbos neverta tikėtis nei iš Kinijos, nei iš Nigerijos vyriausybių.
Tačiau Ch. Obidigbo įmonė „Hardis and Dromedas“ gana gerai tvarkosi padedant tarpininkams iš Afrikos diasporos. Panoręs apžiūrėti internete matytą įrenginį jis prašo nueiti ir pažiūrėti Kinijoje gyvenančio atstovo iš jo genties, kuri vadinasi igbo. Kelis tokius žmones jis sutiko prekybos mugėse. „Kai būdamas ne Nigerijoje išgirsti žmones kalbant igbo, būtina eiti su jais pasisveikinti“, – juokiasi jis.
Iš dalies jis jais pasitiki dėl etninių ryšių, bet daugiausia dėl to, kad igbo tautybės tarpininkui Guangdonge reikia išsaugoti gerą reputaciją. Tarpininkui apgavus vieną igbo, netrukus apie tai sužinos visi kiti, Guangdonge perkantys įrangą. Diasporos gandų kanalais naujienos keliauja greitai.
„Hardis and Dromedas“ klesti iš dalies dėl Ch. Obidigbo ryšių su diaspora. Įmonėje dirba 300 žmonių, o produktų kasmet parduodama už apytikriai 300 mln. nairų (5 mln. litų). Ir tai tik viena iš daugelio Afrikos bendrovių, kurios tolimuose kraštuose kaip akis ir ausis naudoja migrantus. Kinijoje gyvenančių afrikiečių skaičius staigiai pašoko: prieš du dešimtmečius nebuvo beveik nė vieno, o dabar jų – dešimtys tūkstančių. Viename Guangdžou rajone dabar gyvena tiek prekiautojų iš Afrikos, kad vietiniai jį vadina „Qiao-ke-li Cheng“ (Šokolado miestu).
Neformaliais tinklais, kurie grindžiami pasitikėjimu ir bendrumo jausmu, naudotis gali ne tik sąžiningas verslas, kaip antai muilo gamyba. Labai panašiu pagrindu kriminalinius tinklus gali regzti tie, kurių rankos purvinos. Daug diasporų praeityje buvo priglobusios „mūsų reikalą“, arba „Cosa Nostra“, kaip sako siciliečiai, o kai kurios tebegloboja. Bet svarstykles naujos technologijos, bent šiek tiek, gali nusverti tų, kurie laikosi įstatymų, naudai. Nacionalinių policijos pajėgų bendradarbiavimas dar nėra sklandus, bet užmegzti ryšį dar niekad nebuvo lengviau. O kai migrantai su namais gali bendrauti tiesiogiai, lieka mažiau erdvės tarpininkams, kurie kartais atstovauja nusikalstamam pasauliui.
Pro atviras duris
Kinų ir indų diasporos jau seniai yra svarbios komercijai. Tiesa, ankstesnių kartų laikais Kinija ir Indija buvo uždari ūkiai, tad užsienyje gyvenantiems kinų ir indų prekiautojams tekdavo tenkintis sujungiant užsienio uostus (pavyzdžiui, kinai – Pietryčių Azijoje, o indai – kai kuriuose Afrikos kraštuose). Viskas absoliučiai pasikeitė. Nūnai užsienyje esantys kinai pasaulį jungia su Kinija, o Kiniją – su pasauliu. Indai tą patį daro Indijai.
Imkime kinų tautybės Riady šeimą, kuri Indonezijoje gyvena beveik ištisą amžių. Turtus šeimai Mochtaras Riady sukrovė po Antrojo pasaulinio karo: iš pradžių prekiaudamas dviračiais, vėliau nusipirkdamas banką, o po to įsteigdamas konglomeratą „Lippo Group“. Dirbdamas jis visą laiką pasikliovė ryšiais su kitais išeiviais iš Kinijos. Studiją apie Riady šeimą parašiusi Harvardo verslo mokyklos profesorė Rosabeth Moss Kanter tvirtina, kad „Lippo Group“ konglomerate „kontaktų paieška ne tik paremia verslo strategiją; kontaktų paieška yra verslo strategija“, o etniniai ryšiai veikia kaip „verslo tramplinas“. M. Riady turbūt sutiktų. „Be kontaktų tinklo nieko negalime daryti“, – kartą pasakė jis.
Riady šeima iš Indonezijos pasklido į Honkongą ir Singapūrą. XX a. 9-ajame dešimtmetyje jie persikėlė į JAV užmegzdami ryšius su abipus Ramiojo vandenyno prekiaujančiomis kinų kilmės amerikiečių įmonėmis. 1990 m. Indonezijai atkūrus normalius diplomatinius santykius su Kinija, M. Riady aštuonis mėnesius po Vidurinę Karalystę važinėjo automobiliu šniukštinėdamas galimybių ir megzdamas naujus draugiškus ryšius. „Lippo Group“, kurios interesai aprėpia sritis nuo nekilnojamojo turto iki prekybos centrų ir laikraščių, investuoja į įvairius verslo sumanymus antraeiliuose Kinijos miestuose, kur tarptautinės Vakarų kompanijos skverbiasi lėtai. Pasak Mochtaro Riady anūko Johno Riady, kontaktai Kinijoje „išties verčia jaustis kaip namie“. Pekine valdžia įsteigė ministeriją, kuri užsiima užsienyje gyvenančių kinų reikalais.
Nieko keisto. Didžiumą į Kiniją atkeliaujančių tiesioginių užsienio investicijų tvarko kinų diaspora plačiąja prasme. Iš 2010 m. gautų 105 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų apie du trečdaliai atėjo iš tokių vietų, kur daugiau mažiau visi gyventojai yra kinai (žr. grafiką), įskaitant Honkongą ir Taivaną, kurie oficialiai priklauso Kinijai. Bet šios dvi vietos funkcionuoja tarsi būtų diasporos dalis. Taivano piliečių Pekinas visiškai nekontroliuoja. Honkongiečius kontroliuoja, bet jiems garantuojamos nuosavybės teisės ir jie gali pasitikėti teisine sistema iš esmės taip pat, kaip JAV ir Singapūre gyvenantys kinai.
Šie duomenys gali klaidinti. Kartais žemyninės Kinijos įmonės per Honkongą plauna pinigus, kad galėtų pasinaudoti lengvatomis, kuriomis kinų vyriausybė skatina užsienio investicijas. Nepaisant to, aišku, kad kinų tautybės asmenys daug drąsiau investuoja Kinijoje nei bet kas kitas. Jie supranta vietinę verslo kultūrą. Jie žino, kuo pasitikėti.
Būtent dėl to jie it jungiantis tiltas padeda verslu Kinijoje užsiimti norintiems užsieniečiams. Williamo Kerro ir Fritzo Foley iš Harvardo verslo mokyklos tyrimas parodė, kad amerikiečių įmonėms, kurios turi daug darbuotojų kinų, kur kas lengviau steigti padalinius Kinijoje apsieinant be bendros įmonės su vietine bendrove.
Vieni migrantai įsitaiso ilgam, kiti užsienyje pastudijavę ar padirbę grįžta namo, o treti iš pradžių važiuoja vienur, paskui kitur. „Žmonėms nereikia rinktis vienos šalies, – sako Kathleen Newland iš Vašingtone įsikūrusio Migracijos politikos instituto. – Viena koja čia, kita ten jie gali būti dviejose šalyse ir daugiau.“ Idėjas ir patirtį nesibaigiantis jų judėjimas platina taip, kaip deguonį ir gliukozę kūne nešioja kraujas.
Parnešk, ką gavai
Naudą pamatysite tokiose vietose kaip „Fortis“ – 50 privačių ligoninių tinklas Indijoje. Įmonę sukūrę broliai Malvinderis ir Shivinderis Singhai abu JAV studijavo verslą. Tai, kaip sako Shivinderis, davė „tam tikros disciplinos“. „Kai gyveni tik Indijoje, natūraliai save vertini pagal Indijos standartus, – sako jis. – O pagyvenęs užsienyje save vertini pagal geriausius pasaulyje.“
Jų tėvui mirtinai sergant vėžiu šiedu broliai turėjo liūdną progą iš arti susipažinti su JAV sveikatos priežiūros sistema. Shivinderis pastebėjo, kad geriausiose JAV ligoninėse ne vien geri gydytojai dirba. Jose viskas puikiai organizuota. Ten gydytojai laikosi kruopščiai aprašytų procedūrų, užuot pasikliovę vien instinktais, kaip gydytojai dažnai darydavo Indijoje. Vieno kito medicinos genijaus stilių tai gali varžyti, bet paprastiems gydytojams tai padeda nuolat laikytis aukštų standartų.
Šią puikią amerikietišką savybę „Fortis“ ligoninės pritaikė taupiai indiškai aplinkai. Geriausias chirurgas JAV per metus gali atlikti 250–350 operacijų. „Fortis“ ligoninėje jis atliks 1 200. Visais kasdieniais darbais rūpinasi talkininkų armija, ir chirurgai visą dėmesį gali skirti operacijoms. Tad nors Singhai savo gydytojams moka gerai, inkstų operacija, kuri JAV gali kainuoti 100 tūkst. JAV dolerių, kainuoja mažiau kaip 10 tūkst.
Idant „Fortis“ neatsiliktų nuo medicinos naujovių, pasakoja Shivinderis, „labai agresyviai“ samdomi gydytojai indai, kurie studijavo arba dirbo užsienyje. Jie parsineša specifinių įgūdžių, kurių kartais anksčiau Indijoje nebuvo, kaip antai transapikalinės širdies gydymo procedūros ir stuburo operacijos naudojant balionus. Jie atsineša ir kontaktų: kilus sudėtingai problemai, jie žino, į ką elektroniniu laišku kreiptis patarimo.
Pasaulį migrantai mato per daugiau kaip vieną kultūrinę prizmę, tad dažnai jie pastebi galimybes, kurių vieną kultūrą težinantys kaimynai nemato. Pavyzdžiui, JAV gyvenanti kinė Cheung Yan pastebėjo, kad amerikiečiai išmeta kalnus popieriaus atliekų, o kiniškas prekes į Ameriką plukdantys laivai atgal dažnai plaukia pustuščiai. Tad ji surinko popieriaus atliekų ir išsiuntė Kinijon perdirbti į kartonines dėžes, iš kurių daug paskui grįžo į JAV su jose supakuotais televizoriais. Įžvalgumas Ch. Yan padėjo tapti milijardiere.
Į Kaliforniją
Pasaulyje pilna tokių kaip Ch. Yan, kurie dar tik pradeda. Pasak Viveko Wadhwos iš Diuko universiteto, imigrantai JAV sudaro tik aštuntadalį gyventojų, bet ketvirtis inžinerijos ir technologijų bendrovių, įkurtų 1995–2005 m., atsirado dalyvaujant steigėjui imigrantui.
Išskirtinis imigrantų kūrybingumas neabejotinai atspindi tai, kokie žmonės kelia sparnus ir gauna vizas. Bet Williamo Madduxo iš verslo mokyklos INSEAD ir Adamo Galinsky iš Šiaurės Vakarų universiteto darbas rodo, kad žmonių kūrybingumą skatina pats buvimas išeiviu.
Užsienyje gyvenusius verslo administravimo (MBA) studentus jie palygino su kitais, kurie visais atžvilgiais buvo panašūs, išskyrus gyvenimą užsienyje. Eksperimento metu kiekvienam buvo padalyta po žvakę, degtukų ir smeigtukų dėžutę. Studentai žvakę prie sienos turėjo pritaisyti taip, kad ji normaliai degtų, o vaškas nelašėtų ant stalo arba grindų. Ši Dunckerio žvakės problema, kaip ji vadinama, laikoma geru kūrybingumo išbandymu, nes reikia sugalvoti, kaip daiktą panaudoti visai ne pagal įprastą paskirtį. Sprendimą – smeigtukų dėžutę prismeigti prie sienos kaip laikiną sieninę žvakidę – rado apie 60 proc. migrantų, palyginti su 42 proc. ne migrantų.
Migrantų kūrybingumą stiprina jų gebėjimas rasti pagalbininkų tiek toli, tiek čia pat. Pasak AnnaLee Saxenian iš Kalifornijos universiteto Berklyje, Silicio slėnyje daugiau kaip pusė mokslininkų ir inžinierių kinų ir indų patarimais apie technologijas arba verslo galimybes dalijasi su žmonėmis gimtojoje šalyje. Idėjų kalvės „Kauffman Foundation“ tyrime nustatyta, kad 84 proc. į Indiją grįžusių verslininkų bent kartą per mėnesį palaiko ryšį su JAV likusiais giminėmis ir draugais, o 66 proc. bent taip dažnai palaiko ryšį su buvusiais kolegomis. Atitinkamai, taip elgiasi 81 proc. ir 55 proc. į Kiniją grįžusių verslininkų. Dažniausiai jie kalbasi apie klientus (tai mini 61 proc. indų ir 74 proc. kinų), rinkas (62 proc. indų, 71 proc. kinų), techninę informaciją (58 proc. indų, 68 proc. kinų) ir verslo finansavimą (31 proc. indų, 54 proc. kinų).
W. Kerras sugalvojo išradingą tyrimą, kuriame pagal patentų informaciją vertinamas žinių judėjimas diasporos tinklais. Nagrinėdamas JAV patentų įrašuose figūruojančius vardus ir spėdamas, kad išradėjas vardu Zhangas turbūt yra kinas, o vardu Rubio turbūt ispanų kilmės, jis apskaičiavo, kad užsienio tyrėjai savo tautiečius tyrėjus iš JAV cituoja 30–50 proc. dažniau nei tikėtumeisi etniniams ryšiams nedarant skirtumo.
Tai reiškia ne tik tai, kad San Paule dirbantys mokslininkai brazilai skaito JAV dirbančių mokslininkų brazilų parašytus darbus. Dar yra gandai. Brazilijos mokslininkai iš JAV San Paule likusiems seniems bendramoksliams dažnai papasakoja apie intriguojantį tyrimą, kuris vyksta laboratorijoje koridoriaus gale. Ir informacija teka į abi puses.
2011 m. Karališkosios draugijos atliktame tyrime nustatyta, kad tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas vis įprastesnis, kad tuo užsiima neproporcingai daug diasporos ryšiais susijusių mokslininkų ir kad tai, regis, skatina geresnį mokslą (tyrimo citavimo dažnumą imant kaip apytikrį matą). Kiniškas darbas, parašytas su mokslininku iš JAV, cituojamas triskart dažniau nei parašytas tik Kinijoje.
„Fortis“ – made in USA.
Nenustygstantys
Ryšiai su diaspora verslui ir mokslininkams padeda bendradarbiauti. Tai, ką galima laikyti pigiausiu šaldytuvu pasaulyje, sumanyta suvienijus indų iš Indijos ir indų iš užsienio idėjas. Remdamiesi nešiojamųjų kompiuterių aušinimo technologija, trys JAV gyvenantys inžinieriai indai Uttamas Ghoshalas, Himanshu Pokharna ir Ayanas Guha sugalvojo vėsinimo įtaisą, kuris, jų manymu, galėtų veikti šaldytuve. Indijoje lankydami giminaičius idėją jie nutarė parodyti Indijos gamintojui „Godrej & Boyce“.
Naudodamasis tuo, kad abu buvo Pensilvanijos universiteto Whartono verslo mokykloje, H. Pokharna įsiprašė būti supažindintas su jaunu Godrejaus šeimos nariu. Jie sužinojo, kad „Godrej“ jau kuria pigų šaldytuvą kaime gyvenantiems indams, kurių gyvenimas per daug vargingas, kad galėtų skirti paprastai reikiamus 500 litų, jau nekalbant apie paskiau gaunamas sąskaitas už elektrą.
Įmonės vadovas Jamshydas Godrejus buvo pasiryžęs pagaminti pigų, baterijų maitinamą šaldytuvą. Naudodama U. Ghoshalo sukurtą vėsinimo elementą jo komanda pagamino „Chotu Kool“ („Mažoji vėsa“), kuris yra lengvas, nešiojamas, mažas ir pigus. Teksase veikianti U. Ghoshalo įmonė „Sheetak Inc“ su „Godrej“ bendradarbiauja didindama šio šaldytuvo efektyvumą.
Carlo Dade iš idėjų kalvės Kanados fondas Amerikos žemynui (angl. Canadian Foundation for the Americas) sako, kad „naujos rūšies hiperjunglumas“, kuris leidžia rastis tokiems projektams, yra šiandienių tinklais susietų diasporų pamatas. „Nūnai migrantai su bendruomenėmis, iš kurių yra kilę, susisiekti gali iškart, nuolat, dinamiškai ir artimai <…> Tai esminis ir gilus atotrūkis nuo ankstesnių migracijos erų.“ Šis atotrūkis paaiškina, kodėl diasporos, kurios plokščiame žemėlapių pasaulyje su nacionalinėmis teritorijomis visuomet izoliuojamos, pasauliui jungiantis į tinklus atsiduria pačiame įvykių sūkuryje.
Įžvalgios įmonės atkreipia dėmesį. Kinijos aukštųjų technologijų sektoriuje dominuoja grįžusieji iš užsienio, kaip antai pagrindinio Kinijos paieškos variklio „Baidu“ įkūrėjai Robinas Li ir Ericas Xu. Pasiteiravus, kiek geriausių jo žmonių dirbo arba studijavo užsienyje, didelės indų IT bendrovės „Tata Consulting Services“ vadovas N. Chandrasekaranas atsako: „Visi.“
