„Savanoriškas“ Graikijos skolų nurašymas kol kas lieka tik iliuzija, nes tam nepritaria nemaža dalis kreditorių.
Spalio 26 dieną vykstančiame euro zonos viršūnių susitikime buvo tikimasi išgirsti didžiojo euro zonos šalių gelbėjimo plano, kuris turėjo išspręsti vyraujančią Europos skolų krizę, detales. Tačiau pateiktas planas nieko neišsprendė. Euforija po spalio 26 dieną priimto euro zonos šalių susitarimo tęsėsi trumpiau, nei tikriausiai net aršiausi euroskeptikai galėjo tikėtis. Taigi, turėjęs tapti „Didžiuoju sprendimu“ planas tapo „Didžiąja iliuzija“. Kodėl?
Svarbiausia plano dalis buvo EFSF (Europos finansinio stabilumo fondas) padidinimas iki 1 trilijono eurų, 50 proc. Graikijos obligacijų, saugomų privačių institucijų, vertės „savanoriškas“ nurašymas, bankų kapitalo normos padidinimas iki 9 proc. ir tolesnis euro zonos šalių taupymo režimo įgyvendinimas bei laikymasis.
EFSF padidinimas buvo pirmoji iliuzija, nes nebuvo žinoma, nei kada, nei iš kur bus gautas reikalingas pinigų kiekis fondui papildyti. Per lapkričio pradžioje vykstantį G20 viršūnių susitikimą Kanuose lėšų EFSF padidinti taip pat nebuvo pritraukta. Taigi, tapo aišku, kad priimtu gelbėjimo planu netiki nė viena didžioji pasaulio valstybė. Padidintas EFSF taip pat turėjo suteikti lėšų bankų kapitalui didinti, jei bankai nesugebėtų jų prisitraukti savarankiškai. Tačiau nesugebant tinkamai padidinti EFSF, šiame plano punkte irgi liko spraga.
Manyta, kad „savanoriškai“ nurašius 50 proc. privačiojo sektoriaus turimų Graikijos skolų bus nušauti du zuikiai vienu šūviu – bus sumažinta Graikijos skola ir nebus sukeltas CDS (kredito rizikos draudimo sandorių) išmokėjimas, nes skolos būtų nurašomos „savanoriškai“. Tačiau tai neišsprendė nė vienos iš išvardytų problemų ir sukėlė vieną naują – augančius nuogąstavimus dėl Italijos ir Ispanijos. „Savanoriškas“ Graikijos skolų nurašymas kol kas lieka tik iliuzija, nes tam nepritaria nemaža kreditorių dalis. Taigi, nurašymas be jų sutikimo sukeltų CDS išmokėjimą ir, tikėtina, finansų krizę Europoje. Negana to, pasiūlymas nurašyti 50 proc. euro zonos šalies skolų nesukėlė optimizmo tokių šalių kaip Italija ir Ispanija obligacijų turėtojams. Dėl to iš karto po priimto gelbėjimo plano minėtų šalių obligacijos buvo sparčiai išparduodamos, jų pajamingumas pakilo iki pastarųjų 15 metų aukštumų ir, turint omeny didžiules Italijos ir Ispanijos skolas, pasiekė netvarius lygius. Taigi, pasiūlytas „nekaltas“ 50 proc. skolų nurašymas parodė, kad investuotojai dar nėra įvertinę Graikijos bankroto rizikos. Po tokio įvykio beveik neabejotina, kad Italija ir Ispanija be didesnės Europos centrinio banko (ECB) intervencijos šių šalių obligacijų rinkoje vargu ar galėtų savarankiškai skolintis.
Dar vienoje gelbėjimo plano dalių buvo susitarta, kad euro zonos šalys įgyvendins taupymo priemones. Teigiama, kad tai yra būdas biudžeto deficitui sumažinti ir sprendimas tolesniam tvariam ekonomikos augimui. Tokie teiginiai parodo, kad visi teikiami euro zonos šalių viršūnių pasiūlymai yra beprasmiai. Politikai nesistengia spręsti problemų iš esmės, neatsižvelgia į faktus ir padarytas klaidas. Jų nuomone, įvedus taupymo režimą ekonomika gali toliau augti tokiu pačiu ar net greitesniu tempu. Graikijos pavyzdys ir ekonomikos teorija aiškiai nurodo, kad įvedant taupymo priemones ūkis yra įtraukiamas į spiralinį procesą. Įvedamos taupymo priemonės norint subalansuoti biudžetą. Tačiau dėl to smunka šalies BVP augimas ir valstybė surenka mažiau pajamų iš mokesčių. Taigi, biudžeto skylė geriausiu atveju būna tokia pati, blogiausiu atveju – dar didesnė. Jei taupymo priemonių įvedama dar daugiau (kaip šiuo metu euro zonos šalyse) – ekonomika dar labiau traukiasi ir vėlgi biudžeto pajamų surenkama dar mažiau. Tai kartojasi tol, kol šalis dar sugeba savarankiškai skolintis ar yra gelbėjama kitų valstybių. Tačiau, kaip parodė Graikijos pavyzdys, tokios šalies skolos turi būti vis tiek nurašytos.
Dabartiniai ekonomikos rodikliai rodo, kad ES po truputį grimzda į recesiją. Portugalijos P1 pinigų rodiklis, kuris atspindi ekonominį aktyvumą ir yra išankstinis ekonominis indikatorius, pradėjo smukti „graikišku“ tempu pranašaudamas šaliai įsitraukimą į prieš tai aprašytą spiralinį procesą. Kas toliau? Italija ir net Prancūzija vis didina taupymo priemones…
P1 pinigų rodiklio reikšmės smunka ir Italijoje, ir Ispanijoje – tik mažesniu tempu. Ką tai galėtų reikšti? Paprasčiausiai Europai reikia daugiau pinigų. ECB stambesniais kiekiais turi pradėti įsigyti skolų problemų turinčių euro zonos šalių obligacijas ir taip padidinti pinigų kiekį ekonomikoje. Jei to nebus imtasi, veikiausiai pamatysime dar daugiau euro zonos šalių prie bankroto slenksčio ir naują recesiją, apie kurią byloja pinigų rodikliai. Jei ECB pradėtų spausdinti pinigus, tikriausiai būtų atstatytas finansų rinkų dalyvių pasitikėjimas, nutoltų šalių bankroto grėsmė, būtų stimulas ekonomikai augti. Kita vertus, tai tikriausiai ilgainiui smarkiai padidintų infliaciją. Taigi, kokia iš šių problemų priimtinesnė?
Kol kas Europoje matome netvarką. Ir ji dar tęsiasi.
Jaroslav Valiukevič yra
„Orion Securities“ analitikas
