Tikėjimas gali daryti įtaką ekonominei elgsenai. Bet ne visuomet tiesiogiai.
Protestantiškai Europai, kuri save laiko dorybinga ir taupia, grumiantis su skolų problemomis kontinento katalikų ir ortodoksų šalyse, mintis, kad religinė priklausomybė gali daryti įtaką tam, kaip žmonės taupo, dirba ir leidžia pinigus, patrauklesnė nei kada nors. Arabų tironų nuvertimas verčia neatidėliojant pasidomėti panašiu klausimu: ar islamas ir islamizmas sudaro teisines ir socialines sąlygas klestėjimui?
Daug šiuolaikinių religinių lyderių, be abejo, turi tvirtų įsitikinimų dėl ekonomikos. Vakarų Europoje organizuota krikščionybė egalitarinės kairės gretose dažnai skamba kaip kuklus balsas. Protestuotojai prieš bankus draugišką prieglobstį savo palapinių miesteliui Londone iš pradžių rado prie Šv. Pauliaus katedros. (Vėliau Londono vyskupas Richardas Chartresas paprašė juos pasitraukti kartu pripažindamas, kad jie iškėlė svarbių klausimų.) Jungtinėse Valstijose religiniai balsai kapitalistinę tvarką ir liaupsina, ir smerkia. Be to, balansuodami ties ekonomikos ir etikos riba daug religinių lyderių susirūpino klimato kaita ir skatino žmones keisti elgesį, nors kardinolas iš Australijos George’as Pellas neseniai tokiai tendencijai pasipriešino Londone kreipdamasis į klimato kaitos skeptikų grupę.
Bet visos įdomiausios teorijos apie religiją ir elgseną nagrinėja sąmoningai nesuvokiamą įtaką. Garsiausią jų sukūrė šiuolaikinės sociologijos tėvas Maxas Weberis, nustatęs ryšį tarp protestantiškosios etikos ir kapitalizmo dvasios. Pastebėjęs, kad protestantiškiems Vokietijos kraštams sekasi geriau nei katalikiškiems (XIX a.), jis manė, jog protestantų, kurie niekuomet negali būti tikri, ar Dievo akyse yra išgelbėti, „vidinis vienišumas“ verčia juos sunkiau dirbti. Skirtingai nuo daugybės kitų tikėjimo formų, protestantizmas neturi mistinių nuodėmės atleidimo apeigų.
M. Weberio teorijas realiame gyvenime tikrinantis Didžiosios Britanijos Vorviko universiteto profesorius Sascha Beckeris sako, kad vokiečių mąstytojas ir buvo teisus, ir klydo. Protestantiškoji Vokietija išties klestėjo, bet ne dėl teologijos ar psichologijos. Protestantai norėjo, kad berniukai ir mergaitės galėtų skaityti Bibliją, o didesnis raštingumas skatino spartesnę raidą. Bet esant tam tikram išsilavinimo lygiui, vienodai gerai sekėsi tiek protestantams, tiek katalikams. „Dabar jokio skirtumo, žmonės protestantai ar katalikai“, – sako S. Beckeris. Be to, tokie katalikiški Vokietijos kraštai kaip Bavarija yra turtingiausi.
Amerikiečių sociologas Peteris Bergeris nustatė, kad Lotynų Amerikoje, kur protestantiška, ypač sėkmininkų, mažuma pasiekimais lenkia katalikų daugumą, M. Weberio teorijos iš dalies pasitvirtina. Ir ten, ir Afrikoje individualistinė protestantiška „klestėjimo doktrina“, kuri finansinę sėkmę sieja su Dievo palankumu, tarp kylančių aukštyn atrodo populiaresnė nei dar neseniai katalikų pabrėžtas vargšų kaip klasės „išlaisvinimas“. Užimdami vis geresnę ekonominę padėtį Pietų Korėjos gyventojai (ir tėvynėje, ir imigravę į JAV) dažnai iš budizmo atsiverčia į protestantizmą. Visa tai gali rodyti, kad kai kurios protestantizmo pakraipos (kaip daugybė islamo atmainų) lengvai dera su disciplinuotu, mąsliu gyvenimo būdu. Būtų keista, jeigu tai nedarytų ekonominio poveikio.
Tačiau daug bandymų doktriną susieti su ekonomika atsikorė į išimtis ir geresnius paaiškinimus. Osmanų imperijoje (kai kur ir Osmanų imperijai subyrėjus) krikščionių ir žydų mažumos klestėjo versle. Bet tai nereiškia stereotipinio musulmonų „fatalizmo“ ar „atsilikimo“; esmė ta, kad trokštami postai valstybinėje ar karinėje tarnyboje ne musulmonams buvo nepasiekiami.
Mąstant apie Graikijos ekonomines bėdas irgi lengva išgalvoti teoriją, kuri ortodoksiškąją krikščionybės šaką (ir jos palyginti geraširdišką požiūrį į žmogaus silpnumą) susieja su korupcija ar piktnaudžiavimu bičiulystės ryšiais. Ortodoksai į „gimtąją nuodėmę“ žiūri ne taip pesimistiškai kaip krikščioniški Vakarai, o maldose už mirusius pabrėžiama, kad „negyvena toks žmogus, kuris nenusideda“. Ar tai reiškia, kad į nusikalstamą elgesį žiūrima pro pirštus? Galbūt. Bet tuomet pamėginkite paaiškinti, kodėl graikų kilmės amerikiečiams, kurių religingumas bent jau toks pat kaip jų kraštiečių, taip gerai sekasi verslas, mokslai ir darbas viešajame sektoriuje. Tikėtina priežastis – JAV institucijos, leidžiančios lengviau klestėti sąžiningai.
Intriguoja tai, kad tyrime apie karštai musulmonišką centrinę Turkijos dalį nustatytas stiprus teigiamas ryšys tarp islamiško dievobaimingumo ir kapitalistinės sėkmės. Terminu „islamo kalvinistas“ apibūdinami religingi centrinės Turkijos verslininkai, kurie naudodami religinius tinklus kaupia kapitalą ir plečia veiklą. Žinoma, visa tai nieko neįrodo dėl musulmonų tikėjimo įtakos žmonių elgesiui. Kaip visos didžiosios religijos, islamas – sudėtinga įsitikinimų sistema, o žmonės paprastai pabrėžia jiems patrauklius aspektus. Dievobaimingiems Turkijos gamintojams patinka tos Korano vietos, kurios palankios sąžiningai prekybai. Tačiau profesorius iš JAV Diuko universiteto Timuras Kuranas tvirtina, kad galbūt islamiško šeimos įstatymo paveldėjimo taisyklės praeityje sulėtino raidą apsunkindamos turto kaupimą. Jeigu tai tiesa, šiuolaikinė Turkija gali būti unikaliai palanki arena: pasaulietinė teisė kartu su musulmoniškųjų kalvinistų uolumu ir blaivumu (ne viena prasme). Naujausiame T. Kurano tyrime nagrinėjama, kas du pastaruosius amžius vyko Indijoje. Jo manymu, prasti musulmonų verslininkų rezultatai atspindi induistinę praktiką, kuri leidžia kaupti šeimos turtą, kai islamas jį išdalija reikalaudamas palikimo tolimiems giminaičiams. Šis atotrūkis atsirado britų Indijos laikais ir, regis, išliko šiuolaikinėje Indijoje, kur skirtingi tikėjimai tebetaiko skirtingą šeimos teisę.
Pasak T. Kurano, viena problemų, kad religijos įkvėptos institucijos keičiasi lėčiau nei religinė dogma. Net tekstu grindžiamas tikėjimas, paremtas nepakartojamu dieviškuoju apreiškimu, gali būti gana lankstus reaguojant į naujas ekonomines aplinkybes. Bet, jo manymu, islamo pasaulį stabdė tokios institucijos kaip waqf – savotiška islamiška labdaros įstaiga, kuria kartais naudojamasi siekiant sukurti darbo vietų savo šeimoms. Pagaliau įstatymai ir institucijos žemiškiems žmonių šansams, regis, įtakos daro daugiau negu teologijos paslaptys.
