Niekada nebuvo lietuviškas.
2003 m. „Konversbank“ investicijas į „Snorą“ Rusijos žiniasklaida pavadino „keistu“ sandoriu. Tačiau „keistų“ dalykų netrūko ir iki šio sandorio, ir po jo.
Labiausiai nuostabą kėlė tai, kad „Snorą“ įsigijo už jį mažesnis bankas. „Konversbank“ turtas tuo metu siekė apie 308 mln. litų, „Snoro“ – daugiau nei 1,1 mlrd. litų. Rusijos komercinis bankas turėjo 7,6 mln. litų indėlių ir buvo suteikęs 132,6 mln. litų paskolų. „Snore“ tuo metu buvo laikoma beveik 842 mln. litų indėlių, o paskolų portfelis buvo vertas 562 mln. litų. „Snoras“ buvo didesnis net ir už „Konversbank“ bei „Akademchimbank“ kartu sudėjus.
Tiesa, „Konversbank“ lenkė „Snorą“ pagal akcininkų nuosavybę – ji buvo atitinkamai 208,7 mln. ir 137,3 mln. litų. Tai esą ir leido įsigyti iš Izraelio piliečio Aliko Gliklado bendrovę „Incorion Investment Holding Company“, valdžiusią 49,9 proc. „Snoro“ akcijų.
Palyginti didelė „Konversbank“ akcininkų nuosavybė bei mažas paskolų portfelis leidžia daryti išvadą, kad šis bankas visai neplanavo plėstis Rusijos rinkoje, o jo tikslas – įsigyti kitą banką, kaip ir atsitiko su „Snoru“. Po sandorio pasigirdo svarstymų, kad „Konversbank“ valdantis „Akademchimbank“ turi investuotoją, siekiantį legalizuoti savo pinigus ir neatskleisti tapatybės.
Tuo metu „Akademchimbank“ kontroliavo Vladimiras Antonovas. 2007 m. jis pradėjo tiesiogiai valdyti ir „Snoro“ akcijas. Kartu su tuomečiu „Snoro“ prezidentu Raimondu Baranausku V. Antonovas iš „Conversgroup Holding Company“ (buvusi „Incorion“) ir kitų kompanijų įsigijo iš viso 83,75 proc. „Snoro“ akcijų (vėliau šį paketą jie padidino. Prieš nacionalizavimą V. Antonovui priklausė 68,1 proc., o R. Baranauskui – 25,31 proc. akcijų).
Tais pačiais metais gavus informacijos, kad akcijoms įsigyti buvo panaudotos galimai nusikalstamu būdu įgytos lėšos, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau nesurinkus įrodymų Generalinė prokuratūra šiemet pavasarį ikiteisminį tyrimą nutraukė.
Dabar galima tik spėlioti, ar V. Antonovas lygiai taip pat sėkmingai būtų įsitvirtinęs „Snore“, jeigu iš karto būtų mėginęs investuoti tiesiogiai, o ne per kitą banką. Juolab kad pirmajam žingsniui – „Incorion“ bendrovei įsigyti – netgi nereikėjo Lietuvos banko leidimo. Jo prireikė vėliau, kai „Konversbank“ norėjo padidinti valdomų akcijų dalį.
Geidžiamas Rusijoje
Tai buvo ne pirmas kartas, kai „Snorą“ apgaubė įtarimai, jog banke gali būti plaunami pinigai iš Rusijos. 2002 m. „Snoras“ ketino didinti akcinį kapitalą 1,2 mlrd. litų. Jeigu planuota emisija būtų pavykusi, „Snoras“ būtų tapęs didžiausiu pagal turimą kapitalą banku Lietuvoje.
Į „Snorą“ planavo investuoti Jeanas Phillipas de Grimaldi – neva Monako kunigaikščių Grimaldi šeimos atstovas. Tačiau paaiškėjo, kad gausiai reklamuotas investuotojas neturi nieko bendra su Monako kunigaikščiais, o Valstybės saugumo departamentas pateikė išvadas, kad „Snore“ norėta užmaskuoti Rusijos nusikaltėlių pinigus. Remdamasis šiomis išvadomis Lietuvos bankas uždraudė pervesti emisijai skirtus pinigus, o „Snoro“ vadovai atsiribojo nuo įtartino investuotojo. Banko valdybos pirmininko ir prezidento pareigas nuo 1994 m. užėmė R. Baranauskas.
Gavo interviu, kas tik ėmė.
Rusų susidomėjimas „Snoru“ po šio įvykio nenuslopo. 2002 m. rugpjūtį „Snoro“ banką norėjo įsigyti Rusijos bankas MDM, kuriam tuo metu priklausė ir „Konversbank“. Tačiau rusams nepavyko susitarti su „Snoro“ savininkais. Vėliau MDM pardavė „Konversbank“ V. Antonovo „Akademchimbank“, o netrukus „Konversbank“ įžengė į „Snorą“.
Šis sandoris irgi nebuvo šimtu procentų sklandus. Be viešai reiškiamos nuostabos, kad nykštukinis Rusijos bankas perka ketvirtą pagal dydį Lietuvos banką, neoficialiai buvo užsimenama apie grandiozinius rusų planus paversti „Snorą“ pinigų plovykla. Ši informacija buvo pasiekusi ir Seimą.
Mažiausiai vienai parlamentarei buvo atsiųstas paslaptingas pranešimas apie tai, kad įsileidusi „Konversbank“ Lietuva rizikuoja įsivelti į tarptautinį pinigų plovimo skandalą – tam tikriems veikėjams Rusijoje būtų labai patogu turėti savo banką Europos Sąjungoje, į kurią Lietuva turėjo įstoti po metų. Pranešime buvo rašoma, kad apie rusų planus žino ir Lietuvos saugumiečiai, o Lietuvos bankas esą neketina stabdyti sandorio, nes viskas „jau suderinta“. Tą pačią dieną „Konversbank“ iš tiesų informavo Lietuvos banką apie savo planus dėl „Snoro“.
Tačiau pranešime minėta informacija plačiai nepasklido, didelio triukšmo nebuvo ir Seime, o Valstybės saugumo departamentas sandorio viešai nekomentavo. Pats V. Antonovas informacijos apie galimus neskaidrius veiksmus skleidimą pavadino konkurentų bandymu sužlugdyti sandorį.
Tuometis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas palankiai vertino Rusijos kapitalo atėjimą į šalies bankų sistemą. Jis tvirtino, kad šis procesas vykdomas pakankamai skaidriai ir nepažeidžiant įstatymų.
„Normaliai vertinu bet kokio kapitalo atėjimą, jei jis ateina sąžiningai dirbti. Dabar turime Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos bankus, kodėl negali būti dar ir Rusijos bankas. Mūsų užsienio prekyboje Rusija neužima paskutinės vietos. Nematau problemų, kodėl negalėtų atsirasti ir koks nors Lietuvos bankas ar jo skyrius Rusijoje“, – tada kalbėjo R. Šarkinas.
Būtent naujos akcijų emisijos, o tiksliau – investuojamų pinigų kilmė – labiausiai gadindavo gyvenimą „Snorui“.
V. Antonovas tąkart teigė, kad „Konversbank“ nori dirbti ES rinkoje, o patogiausia tai daryti iš Baltijos šalių. Pasidairęs po tris Baltijos šalis „Konversbank“ pasirinko „Snorą“. Tiesa, V. Antonovo planai dirbti ES rinkoje nesiklostė taip sėkmingai: „Snoras“ prieš maždaug trejus metus taip ir negavo leidimo dirbti Didžiojoje Britanijoje. Šios šalies rinką prižiūrinti institucija savo neigiamą atsakymą motyvavo tuo, kad „Snoro“ akcininkai pateikė netikslią ir nepakankamą informaciją. Vėliau bankas esą dėl finansų krizės atsisakė plėtros planų Didžiojoje Britanijoje.
Emisijų užkeikimas
Po to, kai „Konversbank“ įsigijo „Incorion“ akcijas, Rusijos bankui nekilo didelių kliūčių savo įtakai „Snore“ didinti. Lietuvos bankas leido „Konversbank“ investuoti į naują „Snoro“ akcijų emisiją. Tokį leidimą 2004 m. davė ir Rusijos centrinis bankas. Tiesa, iš Rusijos leidimas gautas jau pasibaigus emisijos platinimo terminui, o po to „Konversbank“ apsigalvojo ir nusprendė emisijos nebeišpirkinėti.
Kiek didesnis šurmulys kilo tik 2007 m., kai V. Antonovas su R. Baranausku pradėjo tiesiogiai valdyti „Snoro“ akcijas. Tada vėl atgijo abejonės dėl neskaidrios investuojamų pinigų kilmės, tačiau įtarimus patvirtinančių įrodymų nebuvo surinkta.
Būtent naujos akcijų emisijos, o tiksliau – investuojamų pinigų kilmė – labiausiai gadindavo gyvenimą „Snorui“. Šiais metais Lietuvos bankui vėl iškilo abejonių dėl lėšų, kuriomis „Snoras“ planavo didinti kapitalą, kilmės. Banko akcininkai pernai gruodį nusprendė papildomais įnašais padidinti kapitalą 380,08 mln. litų. Sėkmės atveju kapitalas būtų padidėjęs nuo 494,22 mln. iki 854,3 mln. litų. Emisija buvo išplatinta šių metų pavasarį, 80 mln. litų investavo naujas finansinis investuotojas – Didžiosios Britanijos bendrovės „Jubilee Financial Products“ valdomas alternatyvaus investavimo fondas „JFP Emerging Europe Momentum Fund“.
Tačiau Lietuvos bankas pareikalavo paaiškinimų dėl lėšų kilmės, o emisija galiausiai taip ir nebuvo įregistruota.
Rinkoje neoficialiai kalbama, kad „Snoras“ galėjo bandyti didinti kapitalą ir indėlininkų pinigais. Taip pinigai, apsukę ratą, pagerintų popieriuose nurodomus banko rodiklius, nors realiai papildomai pinigų jis nebūtų gavęs.
Nepamatuoti užmojai?
Palyginti su kitais šalyje veikiančiais bankais, „Snoras“ buvo kitoks. Ir ne tik dėl kartais kylančių įtarimų dėl investicijų skaidrumo. „Snoras“ išskirtinis savo vadinamaisiais banko kioskais – dėl jų šis bankas turėjo plačiausią klientų aptarnavimo tinklą šalyje. Šie kioskai atrodo kaip tikras praktiškumo įsikūnijimas: greitai ir palyginti nebrangiai galima įrengti banko skyrių bet kurioje Lietuvos vietoje, jeigu tik tai nėra vandens telkinys arba pelkė.
Visiška priešingybė praktiškajai kioskų koncepcijai – banko akcininkų, pamėgusių prabangą, elgesys.
Jeigu banko vadovas ar savininkas važinėtų automobiliu, brangesniu už banko skyrių, tai dar nebūtų labai keista. Tačiau „Snoras“ buvo tapęs prabangių automobilių kolekcininku. Už banko arba jam priklausančių įmonių pinigus buvo nupirkti „Jaguar“ ir „Spyker“ automobiliai, neoficialiomis žiniomis, važinėjantys Londone. Šiame mieste daug laiko praleidžia ir V. Antonovas, jaučiantis stiprią aistrą išskirtiniams ir greitiems automobiliams.
Dar keli „Spyker“, vienas „Maybach“, „Porsche Cayenne Turbo“, „Mercedes“ automobiliai yra Rygoje. Šalia esančioje Jūrmaloje V. Antonovas turi vilą.
„Snoro“ grupė yra įsigijusi ir prabangaus nekilnojamojo turto. Vien Vilniaus senamiestyje, Gaono gatvėje, yra trys bankui arba antrinėms įmonėms priklausantys butai, kurių bendra rinkos vertė – daugiau nei 16 mln. litų. Nicoje bankui priklauso kone 600 kvadratinių metrų ploto vila, verta apie 5 mln. eurų. Visos šios investicijos į automobilius ir nekilnojamąjį turtą veikiau buvo skirtos ne pelnui siekti, o akcininkų asmeniniams poreikiams tenkinti.
Lygiai taip pat abejonių dėl komercinės sėkmės kelia ir „Snoro“ sprendimas tapti „Formulės 1“ rėmėju.
Lygiai taip pat abejonių dėl komercinės sėkmės kelia ir „Snoro“ sprendimas tapti „Formulės 1“ rėmėju – banko logotipas atsirado ant „Renault“ komandos bolidų. Didžioji dalis „Formulės 1“ žiūrovų iki šiol niekada nesinaudojo ir greičiausiai niekada nesinaudos „Snoro“ paslaugomis.
Šių metų sausį Lietuvos centrinis bankas, be to, konstatavo kad „Snoras“ nepašalino dalies ankstesnių veiklos trūkumų, todėl LB Kredito įstaigų priežiūros departamentas buvo įpareigotas „Snoro“ vadovui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą.
V. Antonovas troško viešumo
Iki šių metų pradžios V. Antonovas Lietuvoje nesirodydavo viešumoje. Tik retkarčiais kur nors pasirodydavo informacija apie investicijas į automobilių pramonę ar banko plėtros planus. V. Antonovas yra pasipasakojęs ir apie savo (kurie, tikėtina, buvo banko) automobilius, tiesa, apie juos rašyti leido tik anonimiškai – kad išskirtinės mašinos priklauso „vienam verslininkui“.
Tačiau šiemet V. Antonovo pozicija apsivertė aukštyn kojomis. Jis pats pradėjo stengtis pakliūti į žiniasklaidos puslapius – tuo užsiėmė ir A. Antonovo pasamdyti viešųjų ryšių specialistai.
Sutapimas: kaip tik šiais metais gerokai sugriežtėjo Lietuvos banko tonas „Snoro“ atžvilgiu. Paprastai prižiūrėtojai, pateikdami pastabas bankams, stengiasi, kad jos skambėtų kuo neutraliau. Tačiau šių metų pradžioje išvadose dėl „Snoro“ jau buvo ne tik neutralūs žodžiai: Lietuvos banko valdyba „griežtai įvertino inspektavimo metu nustatytus šio banko veiklos trūkumus, padarytus teisės aktų pažeidimus“. Be to, „Snoro“ administracijos vadovas nubaustas už tai, kad nevykdė įpareigojimo pašalinti anksčiau nustatytus trūkumus. Taip pat „nustatyti tam tikri reikalavimai dėl banko kapitalo, kurių įgyvendinimas reikalingas patikimai ir stabiliai banko veiklai“.
