Dvylika Anglijos čempiono titulų, penkios Futbolo asociacijos (FA) taurės, keturios Lygos taurės ir du Čempionų lygos trofėjai. Tokia kolekcija nepadarytų gėdos šimtametę istoriją skaičiuojančiam klubui. Tačiau to nepakanka Alexui Fergusonui. Seras nori daugiau.
Tai turbūt skaudžiausias pralaimėjimas per mano karjerą. Tokius žodžius ištarė seras A. Fergusonas spalio 23-iąją, kai „Manchester United“ komandą jos pačios „Old Trafford“ tvirtovėje su žemėmis 6:1 sumaišė „Manchester City“ milijonieriai.
Kad tai buvo itin rimtas smūgis, galima suprasti vien iš to, jog A. Fergusonas turi iš ko išsirinkti „skaudžiausią pralaimėjimą“. Per 25 metus prie „United“ vairo ir daugiau nei 1 400 rungtynių buvo dešimtys pakilimų ir nuopuolių.
Po nuopuolio spalio 23-iąją vienas garsiausių Anglijos riterių atrodė nusiminęs ir susimąstęs. Bet akivaizdu ir tai, kad nebuvo palūžęs. Net įdėmiai visą A. Fergusono karjerą stebintiems žurnalistams, apžvalgininkams ir paprastiems aistruoliams sunku paaiškinti, iš kur šis škotas semiasi energijos. Jos žybsnius buvo galima pajusti ir šįkart – seras A. Fergusonas neleido suabejoti, kad jo komanda grįš. Grįš dar stipresnė ir pavojingesnė.
Iš tiesų – „Manchester United“ po to iškovojo keturias pergales iš eilės, o svarbiausia – laimėjo lapkričio 5-ąją „Old Trafford“ stadione prieš „Sunderland“ (1:0). Būtent tą dieną buvo oficialiai paminėta A. Fergusono vadovavimo „United“ 25 metų sukaktis, o šiaurinė „Old Trafford“ tribūna pavadinta jau legendinio škoto vardu.
„Nesuvokiu, kaip jiems pavyko tai nuo manęs nuslėpti. Juk aš šiame klube turiu žinoti viską, o apie tai nieko nebuvau girdėjęs. Tai neįtikėtinas įvertinimas“, – ir tramdydamas emocijas, ir pasitelkdamas savo subtilų humoro jausmą dėkojo A. Fergusonas.
Kai 1986 m. lapkričio 6 dieną škotas pravėrė „Manchester United“ treniruočių komplekso duris, legendinis klubas murkdėsi purve kovodamas dėl išlikimo elitinėje Anglijos lygoje. Kas vyko po to, jau istorija. Aišku viena – A. Fergusonas pranoko visus lūkesčius. Jis ne tik atkūrė „Manchester United“ legendą – jis iš esmės sukūrė naują mitą apie „raudonuosius velnius“.
Šis mitas vis dar nėra užbaigtas. A. Fergusonas tebemirko plunksną savo rašalinėje norėdamas pridėti dar kelis štrichus klubo metraštyje. Rašyti šį mitą jis tebenori taip pat aistringai, kaip prieš 25 metus.
„Atrodo, kad kiekvienos rungtynės jam kaip pirmos. Jis būna toks susijaudinęs ir entuziastingas. Jis beprotiškai nori laimėti. Tai turbūt yra svarbiausias jo sėkmės paaiškinimas. Jam niekada nepabosta laimėti“, – apie savo trenerį kalbėjo dabartinis „United“ puolėjas Javieras Hernandezas.
Protu nepaaiškinamas pergalių alkis yra pagrindinė legendos apie A. Fergusoną ašis. Spalio 23-ioji jam nužymėjo dar vieną iššūkį – vėl būti viršūnėje. Net sulaukęs 69-erių ir futbolo aikštėje laimėjęs viską, kas įmanoma, škotas mėgaujasi nauju startu.
Laimėtojo mentalitetas
Viena svarbiausių A. Fergusono legendos dimensijų yra jo ilgaamžiškumas. Šiuolaikiniame futbole (ir apskritai sporte) 25 metų trenerio kadenciją reikėtų laikyti stebuklu. Apskaičiuota, kad per laiką, kai A. Fergusonas vairavo „Manchester United“, visose keturiose Anglijos futbolo lygose pasikeitė per 1 000 trenerių.
A. Fergusonas išgyveno ir juodų dienų. Jo karjera Mančesteryje galėjo baigtis vos po trejų metų, nes 1989-aisiais klubo aistruoliai labai piktai reikalavo trenerio galvos. „1989-ųjų gruodis buvo sunkiausias laikotarpis mano gyvenime“, – vėliau pripažino pats A. Fergusonas. Stratego skalpą išgelbėjo pergalės – „United“ vargais negalais išsikapstė iš lygos lentelės dugno ir laimėjo pirmąjį iš daugelio trofėjų (FA taurę).
Protu nepaaiškinamas pergalių alkis yra pagrindinė legendos apie A. Fergusoną ašis.
Būtent pergalės yra ta kita dimensija, kuri išskyrė A. Fergusoną iš kitų ilgaamžių trenerių. Ar esate girdėję apie Fredą Everissą? Tai žmogus, kuris vadovavo „West Bromwich Albion“ komandai net 46 metus (1902–1948 m.). O apie Billą Struthą? Jis su Glazgo „Rangers“ futbolininkais darbavosi 34 metus (1920–1954 m.)? Nukeliaukime į žemyną – ar daug ką galėtumėte papasakoti apie Guy Roux, kuris prancūzų „Auxerre“ klubui atidavė 44 metus (1961–2005 m.)?
Būtent – ilgaamžiškumas savaime nėra vertybė. B. Struthas (ypač) ir G. Roux taip pat laimėjo čempionatų ir taurių, bet jie nė iš tolo neprilygsta A. Fergusonui.
Kiti legendiniai treneriai – kaip olandas Rinusas Michelsas (totalinio futbolo „išradėjas“) ar italas Arrigo Sacchi – drąsiai gali būti vadinami futbolo revoliucionieriais, kurių įtaka futbolo stadionuose juntama iki šių dienų. Tačiau nė vienas treneris nelaimėjo tiek, kiek A. Fergusonas. Ir tai – neabejotinai svarbiausia jo legendos dalis.
Keitėsi futbolininkų kartos, „United“ personalas ir varžovai, bet A. Fergusonas, kaip nenuilstantis valdovas, puoselėjo ir stiprino savo imperiją. Po triguba pergale – Čempionų lygoje, Anglijos čempionate ir FA taurės varžybose – pasibaigusio 1998–1999 m. sezono atrodė, kad škoto era artėja prie pabaigos.
2002-aisiais jis paskelbė apie karjeros pabaigą, tačiau žmona Cathy jį perkalbėjo. Visų „United“ aistruolių džiaugsmui, nes po to buvo pergalė Čempionų lygoje, penki Anglijos čempionų titulai, trys Lygos taurės ir viena FA taurė.
A. Fergusonas visada žinojo, kokia turi būti jo komanda. Senųjų „United“ komandų lyderius Bryaną Robsoną, Ericą Cantoną, Roy’ų Keane’ą, Davidą Beckhamą pakeitė Wayne’as Rooney ir Cristiano Ronaldo, o triumfai pasipylė kaip iš gausybės rago. Dabar, būdamas pensininkas, A. Fergusonas tebesijaučia kaip mažas vaikas, paliktas vienas kambaryje su konstruktoriaus detalėmis. Jei tikėtume pačiu škotu, paskutinį savo žaislą jis konstruos dar bent kelerius metus.
Ir diktatorius, ir draugas
Tačiau koks iš tikrųjų yra A. Fergusonas? Koks žmogus gali taip ilgai ir sėkmingai vadovauti vienam garsiausių pasaulio futbolo klubų? Kokiomis žmogiškomis savybėmis jis turi pasižymėti?
Turbūt geriausiai „United“ trenerio asmenybę atspindi dvi istorijos su D. Beckhamu. Pirmoji nutiko 1989 m. gegužės 2-ąją. 14-ąjį gimtadienį švenčiantis D. Beckhamas atvyko pasirašyti pirmosios savo sutarties su „Manchester United“.
„Mes buvome kambaryje, kur pietauja futbolininkai. Po kelių minučių turėjo prasidėti rungtynės, bet štai prie manęs priėjo treneris (A. Fergusonas) su didžiuliu tortu. Aš dar net nebuvau jaunimo ekipos žaidėjas, bet pasijutau taip, lyg priklausyčiau pagrindinei komandai. Tai buvo fantastiška. Iki šiol saugau tos dienos nuotrauką“, – „The Times“ papasakojo vienas garsiausių „raudonųjų velnių“ žaidėjų.
Vėliau A. Fergusono ir D. Beckhamo santykiai gedo, o nesutarimai apogėjų pasiekė 2003 m. vasarį. Tuomet, po pralaimėjimo Londono „Arsenal“, A. Fergusonas drabužinėje spyrė į sportbatį, kuris pataikė D. Beckhamui į veidą. Žaizdai susiūti prireikė kelių siūlių.
Po to D. Beckhamo karjera pasuko į Madrido „Real“, bet A. Fergusonui švenčiant savo jubiliejų buvęs jo numylėtinis prisiminė tik gražius dalykus: „Už tai, kas esu dabar, turiu būti dėkingas savo tėvams ir A. Fergusonui.“
Antruoju tėvu A. Fergusoną pavadino ir C. Ronaldo, kurį škotas iš talentingo, bet įnoringo paauglio pavertė brangiausiu pasaulio futbolininku. Tokias pačias padėkas serui reiškė ir Ryanas Giggsas, Paulas Scholesas, Paulas Ince’as, W. Rooney ir kiti.
A. Fergusonas visada mokėjo užčiuopti talentą, bet dar geriau moka talentą paversti galutiniu produktu. Ir tai daro pirmiausia į kiekvieną savo futbolininką žiūrėdamas kaip į asmenybę.
„Jis visada paklausia, kaip jaučiuosi, ar man ko nors netrūksta, ar viskas gerai šeimoje. Jaučiu nuolatinę jo globą. Jis į visus pirmiausia žiūri kaip į žmones, o ne futbolininkus“, – neslėpdamas susižavėjimo aiškino J. Hernandezas.
Kompromisų nepripažįstantis diktatorius, bet kartu ir geras dėdė ar tėvas, turintis šelmišką humoro jausmą. Ar tai suderinama? A. Fergusonas įrodė, kad suderinama. Ir yra pasiryžęs dar ne kartą tai įrodyti. Tik vienas A. Fergusonas žino, kada bus galutinai parašyta jo legenda. Jis tebėra toks pat alkanas, kaip prieš 25 metus.
