Įprastas kelias švelnion įkalnėn. Šiokiadienio sostinė be turistų, o lapkričio oras be jokių netikėtumų: trumpėjantis pavargusios šviesos blyksnis ir jau nebėra dienos. Dingsnojo, kad Aušros vartai tolsta žiemai priartėjant. Gana ir to, pagalvojau, kad Rotušės aikštė pasitinka jaukiu glėbiu. Dar keli žingsniai dešiniuoju kraštu ir jau beveik esu vietoje. Broma, alsuojanti šimtmečiais, kaip mano plaučiai. Nors pulsas sunkaus metalo, o vaizduotė aštri it melagingas gandas, vis dėlto tarpuvartės prieblandoje pristabdau žingsnį. Mano metų ir užsiėmimo tipui reikia stebėti, kur dedamos kojos. Juk pasaulio vaizdas ir kvapas stipriai priklauso nuo to, kaip pats po jį vaikštai. Mintis lietuvių žurnalistikai.
Laiptai kilo į antrą aukštą, kuriame it kokia ištaiginga dizaino studija buvo įsikūrusi virtuvė, arba kitaip – restoranas Kitchen. Kūrybinės atmosferos erdvė, kuri patenkintų daugumos architektų skonį, pasirodė užkariauta juodos ir baltos simetrijos. Jokių muzikos garsų, stačiakampių ir apskritų natūralaus medžio stalų kompozicija, svaiginantis aikštės peizažas pro langus ir manęs jau laukianti dama – viskas buvo vienu metu ir dvelkė atradimo pagundomis. Moteris, pasiūliusi pietauti tokioje vietoje, turi daryti tai, ką sako, o sakyti tai, ką galvoja. Jokių daugiaprasmybių. Kita vertus, mano gurmaniško vizito bendrininkė pati buvo it kelių aiškiai atsiskiriančių tapatybių: viena guviai valdinga ir tuo nesidžiaugianti, antra – keliasdešimčia metų jaunesnė, bet jau vertinanti kuklias gyvenimo dovanas. Plačiau nepapasakosi, neatsakau už redaktorę.
Lakštas popieriaus – visas meniu. Geras bruožas – neapsimesti, kad gali būti viskuo. Ne Valinskas, ne Bumblauskas ir net ne Mildažytė. Restoranas kaip tik tokiems, kurie jau seniai visko matę ir valgo dažniau nei du kartus per dieną. Pirmiausia dėl to, kad daug dirba, o antra, kad daug dirbdami nemažai uždirba. Kitchen nėra pigaus maisto restoranas, todėl ir angliškai šnekančių klientų girdisi prie kelių stalelių. Jis ir jauniems, ir daug žadantiems profesionalams, kurie jei ne draugus (drauges) atsiveda, tai bent nešiojamuosius kompiuterius susijungia.
Pradžiai gurkšnojam puikų Yvon Mau Sauvignon (9 Lt 150 ml taurė), skaitom, atpažįstam, renkamės. Pirmiausia lakoniškas pirmojo paragrafo pavadinimas – užkandžiai. 10 pozicijų, kurios pretenzingesniuose valgiaraščiuose būtų išbarstytos tarp salotų, starterių ir kitų. Prisipažinsiu, didesnė dalis labai originali, išradinga ir intriguojanti (pvz., Rūkytos skumbrės paštetas arba Ančiuvių ir alyvuogių tapenada po 9 Lt), konceptualiai jungianti aiškiai atsekamus vietinius skonius ir klasikinius Viduržemio jūros virtuvės ženklus. Linksmai mane nužvelgiančios akys perskaito: kumpio, rukolos ir mocarelos salotos. Mano salotos drąsesnės – burokėlių, kriaušių ir ožkos sūrio (dukart 18 Lt, suskaičiavau mintyse). Mes vaišinam.
Dar gurkšnelis vyno. Ji neabejojo, kad geriausia būsianti žirnelių ir mėtų sriuba. Toje pozicijoje konservatyvesnis buvau aš: pomidorų sriuba su bazilikų padažu (sriubos, įskaitant nuošalėje paliktą grybienę po 8 Lt). Trečiu bandymu mūsų polinkiai beveik sutapo (nors nežinia, ar į naudą recenzijai). Iš pasiūlytų penkių patiekalų jai teko jautiena su burokėliais ir varškės padažu (24 Lt), o man – jautienos kepsnys su rūkyta paprika (32 Lt). Kitos, įveiktos, pagundos: ant grotelių kepta žuvis (35 Lt) ir vištiena (24 Lt).
Kiekvienas kąsnis gali būti lyg kasdienio gyvenimo metafora. Kitchen kūryba dvigubai sustiprino tikėjimą šia mintimi. Skanavimas iš savo ir gretimos lėkštės – kaip 2X2. Kumpio ir rukolos salotos tik pavadinime buvo itališkai standartinės. Delikačiai susuktas kumpio ir žolės žiedelis, puikus sūris ir dar puikesnis aliejus. Burokėlių išbandymas su kriaušėmis ir ožkos sūriu buvo vertas virtuvės pramuštgalvių. Tiesa, kriaušių beveik nesijautė. Tačiau gera sūrio aitrumo ir to taip dažnai neįvertinamo lietuviško burokėlio aksomo jungtis, sulaukusi paties puikiausio aliejaus patepimo, buvo tikras šventės žybtelėjimas. Dėl to vienbalsiai sutarėme.
It skandalingai mesta balta virtuvės pirštinė juodų lubų fone buvo grūdėta varškė ir grietinė prie delikačių jautienos kepsnių. Jai – kepta daugiau, man – su krauju kaip visada. Abu mėsos išbandymai buvo aukščiausios kokybės, visiškai netikėtai puiku. Tačiau varškės padažas prie kaimynės steiko arba baltutėlė grietinė prie jautienos kepsnio galėjo būti iššūkis mano truputį košeriniam skoniui, juoko labui prilygintinas kokiam nors antisemitiniam spektakliui Tel Avive. Tai buvo mums abiem pirmas kartas ir mums abiem labai patiko.
Desertas arba pasekmės. Du puodeliai espreso ir jau vienui vienas kriaušių su dviem šaukšteliais (už 7 Lt). Nieko jaukiau neįsivaizduosi. Dešimt minučių, kurios buvo reikalingos kriaušei apkepti, buvo užpildytos lėtai tariamais sakiniais. Viskas buvo taip, kaip atrodė. Tikra, jokios apgaulės, jokių perdėtų pretenzijų. Suskaičiavau: 9X2+18X2+24+32+kavaX2+ 15 % arbatpinigių. Nebuvo gaila, ypač nežinant, kada ateis kitas pasimatymas virtuvėje.
