A. Merkel sulaukia vis daugiau kritikos, kad jos pareiškimai nesusiję su veiksmais, būtinais gelbėti krizės ištiktą Europą.
Vokietijos kanclerės veiksmai neatitinka jos retorikos dėl politinės sąjungos. Angelos Merkel raginimas stiprinti politinę vienybę skamba itin neįtikinamai, kai jis palyginamas su Vokietijos priešiškumu beveik visiems pasiūlymams išspręsti euro krizę.
A. Merkel praėjusią savaitę padarė viską, ką galėjo, kad vokiečiams vėl įpūstų europinės dvasios.
Savo vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) kongrese Leipcige ji kalbėjo apie praeities karus ir modernios Europos vaidmenį palaikant taiką. Ji lenkėsi savo pirmtakams, Konradui Adenaueriui ir Helmutui Kohliui, akcentuodama Europos ir Vokietijos suvienijimą. Ji kalbėjo ir apie savus interesus: Vokietijos gerovė priklauso nuo Europos gerovės. Dabar, kai Europai atslinko „tamsiausios dienos nuo Antrojo pasaulinio karo“, atėjo laikas siekti daugiau integracijos, kad būtų išgelbėtas euras.
„Mūsų kartos užduotis yra žingsnis po žingsnio užbaigti ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimą ir Europoje sukurti politinę sąjungą“, – kalbėjo ji. Europos federalizmo atgimimas Vokietijoje? Nevisiškai.
A. Merkel retorika buvo keistai tuščia ir nesusijusi su įvykiais Europoje. Ji ignoravo Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy kvietimą paversti euro zoną „federaline“ Europos Sąjungos šerdimi, kurį lydėjo skaldanti mintis – atsiskirti nuo dešimties ne euro zonos narių (daugelis iš kurių yra Vokietijos kaimynės).
Bendrų euro zonos obligacijų išleidimas? Nein, tai padrąsintų skolininkus vėl imtis nuodėmingo išlaidavimo.
Ji atrodė nekreipianti dėmesio ir į rėksmingus Didžiosios Britanijos reikalavimus leisti atsisakyti šaliai ES įgaliojimų.
Iš esmės A. Merkel pasiūlymai buvo menki: automatinės sankcijos prieš fiskalinių taisyklių nesilaikančias šalis (nors ES neseniai priėmė panašias taisykles) ir naujos galios perduoti nusižengėlius į Europos teisingumo teismo rankas (it teisėjai turėtų lemti ekonominę politiką).
Partija taip pat kalba apie leidimą šalims „savanoriškai“ palikti euro zoną.
Kanclerės kvietimas jungtis politinei vienybei skamba itin netinkamai, kai jis palyginamas su Vokietijos priešiškumu beveik visiems pasiūlymams išspręsti euro krizę.
Bendrų euro zonos obligacijų išleidimas? Nein, tai padrąsintų skolininkus vėl imtis nuodėmingo išlaidavimo.
Paraginti Europos centrinį banką (ECB) būti paskutinės vilties skolintoju pažeidžiamoms šalims, tokioms kaip Italija? Nein, tai padidintų infliacijos grėsmę.
Sutraukti rezervus, kuriuos kiekvienai šaliai išleidžia Tarptautinis valiutos fondas (specialiąsias skolinimosi teises), ir jais papildyti silpną euro zonos gelbėjimo fondą? Nein, tai prilygtų Vokietijos Bundesbanko aukso atėmimui.
Vokietija dažnai gina savo poziciją teisiniais terminais: tokios priemonės būtų nelegalios ES sutarčių ar Vokietijos konstitucijos atžvilgiu.
Ir visgi Vokietija atkakliai siekia naujos sutarties, nepaisant daugelio kitų nenoro. Ji nori tik „ribotų“ pokyčių, kurie įsigaliotų kitų metų pabaigoje.
Jos pataisos tiesiog sugriežtina fiskalines taisykles ir nacionalinės ekonomikos politikos priežiūrą. Vokietija nenori nė girdėti apie mokestinės integracijos sustiprinimą, ar tai būtų daroma padidinant ECB galias, ar išleidžiant bendras euro zonos obligacijas, kaip kad šią savaitę nusakys Europos Komisija.
Vienas aukštas pareigas užimantis eurokratas apibendrina, kokia neviltis jaučiama: „Vokietija nesukėlė problemos, bet ji nėra ir jos sprendimo dalis. Jai priklauso didžiulė atsakomybė už krizės plitimą. Ji kliudo visiems galimiems sprendimo būdams“.
Natūralu, kad Vokietija reikalus regi kitaip.
Atsisakydama markės, Vokietija jau atnešė didžiausią auką Europos vienybei. Ji jaučiasi apgauta Graikijos, Italijos ir kitų, kurios blogai valdė savo ekonomiką ir dabar reikalauja Vokietijos pagalbos. Ji paskyrė šimtus milijardų eurų griūvančios ekonomikos šalims gelbėti.
Vokietija nesutinka platinti bendras euro zonos obligacijas.
Taupymo priemonės gali būti skausmingos ir nepopuliarios. Tačiau, Vokietijos akimis, vienintelis vaistas nuo Europos negalavimų yra skolinimosi masto ir skolų mažinimas.
Būdama labai atsargia politike, A. Merkel sąmoningai klaidžioja prie katastrofos slenksčio. Viena iš priežasčių yra tikėjimas, kad tik bankroto baimė paskatins šalis pasitaisyti. Italija ir Graikija, dabar valdomos technokratiškų vyriausybių, gali atsakingiau žvelgti į gyvenimą pagal išgales ir vykdyti būtinas reformas.
Biudžeto deficitą nuo 1974 metų turinti Prancūzija taip pat imasi taupyti. Ispanija skolos viršutinę ribą įrašė į konstituciją.
„Netikėtai Europa pradėjo kalbėti vokiškai“, – didžiuojasi Voljeras Kauderis, CDU parlamento lyderis. Tačiau toks lėtas reikalų sprendimas gali sumažinti Vokietijos atsakomybę. Žingsnis po žingsnio daromi sprendimai dažnai reiškia mažesnę žalą mokesčių mokėtojams.
Kiekvieną kartą, kai ją įsprausdavo į kampą, A. Merkel pateisindavo nuolaidas tik kaip vienintelį būdą išvengti nelaimės.
Tačiau jos strategija galėtų būti pasmerkta žlugti. Atidėliojimas išryškina šalių nemokumo ir euro zonos skilimo grėsmę. Neryžtingumas prisidėjo, kad krizės užkratas persimetė iš periferijos į pagrindines euro zonos šalis. Tai sukėlė pavojų eurui ir galbūt pačiai Europos Sąjungai.
A. Merkel taip pat kyla grėsmė, kad ji iššvaistys savo Vokietijos rinkėjų suteiktą politinį pasitikėjimą, nes vokiečiai nemato pabaigos viena po kitos vykdomoms šalių gelbėjimo operacijoms. Užsitęsusi krizė sekina tikėjimą euru ir lėtina ekonomikos atsigavimą.
Svarbiausia, tai negailestingai didina gelbėjimo sąnaudas. Jeigu dabartiniai gelbėjimo mechanizmai ir apsauginės užtvaros būtų sukurti nuo pat pradžių, krizė galbūt nebūtų taip išsiplėtusi.
Ir jeigu ECB būtų pasirengęs suteikti neribotą likvidumą mokioms šalims, kaip kad suteikia bankams, jam galbūt nebūtų reikėję supirkti tiek daug pavojingų obligacijų.
Mąstykime didžiai
A. Merkel, užuot siekiančiai nedidelių pokyčių per dar vienas varginančias sutarties keitimo derybas, vertėtų imtis didžiojo susitarimo, kuris įtikinamai pataisytų euro padėtį.
Atidėliojimas išryškina šalių nemokumo ir euro zonos skilimo grėsmę.
Kaip ir kiti centriniai bankai, ECB turėtų užtikrinti finansinės sistemos stabilumą. Jeigu tai sukuria pagundų blogai elgtis, šalyse, kurioms padėjo ECB, turėtų būti pradėtos oficialios reformų programos.
Be to, Vokietija galėtų pritarti bendrų euro obligacijų išleidimui, tačiau tik toms šalims, kurios atitinka kriterijus. Tai galėtų tapti būsimų reformų iniciatyva, o ne paskatintų blogą elgesį.
Vokiečiai teisingai kalba, kad, jeigu euro zonos narės nori išgelbėti savo valiutą, jos turi perleisti nemažą dalį ekonominio savarankiškumo.
Tačiau šie teiginiai skambėtų daug įtikimiau, jeigu šalys žinotų, kad mainais už tai jos gautų daugiau savitarpio apsaugos.
Taip galėtų būti žengtas tikras žingsnis politinės sąjungos link.
Jeigu A. Merkel nori ne to – ir yra neaišku, kiek daug vokiečių rinkėjų tai paremtų – tada ji turi atsisakyti savo retorikos ir pradėti planuoti, kaip valdyti euro zonos skilimą.
