S. Berslusconi pasitraukė. Bet ar to užteks?
Dabar akivaizdu, kad Italija taps sunkiu išmėginimu, nulemsiančiu, subyrės euro zona ar išsilaikys. Dar prieš kelias savaites atrodė, kad pavyks išvengti tokio išbandymo. Dabar išbandymas jau čia pat. Jeigu euro zona nori, kad bendroji valiuta išliktų, ji turi numalšinti paniką ir Italijos „estradinę“ politiką paversti patikima.
Abi užduotys Europai vis dar yra įkandamos. Tačiau su kiekvienu euro zonos trūktelėjimu užkrato plitimo link, su kiekvienu painiavą keliančiu vyriausybės pasikeitimu, su kiekvienu nenorom daromu įsikišimu į finansų rinkas užduotis atrodo vis sunkesnė ir daugiau kainuojanti.
Vienam niūriam įvykiui keičiant kitą, beveik galima pajusti, kaip garuoja euro išlikimo galimybės.
Presto paniko
Reikia skubiai sustabdyti finansinę paniką – bent jau tam, kad politikams būtų suteikta galimybė parodyti, jog dabar, kai jie supranta, kieno likimas sprendžiamas, gali viską atlikti geriau.
Panika prasidėjo lapkričio 9 dieną, kai dar išaugus Italijos obligacijų pelningumui kliringo centras „LCH Clearnet“ padidino minimaliąją maržą prekybai jomis. Tai yra bet kuris, prekiaujantis Italijos obligacijomis, turėtų skirti daugiau kapitalo galimo nemokumo atvejui. Papildomo kapitalo reikalavimas padidino sąnaudas prekiaujant Italijos skolos popieriais, o tai paskatino investuotojus išsiparduoti ir pasitraukti iš rinkos.
Dabar niekas negali užkirsti kelio Italijos skolų krizei. Skolinimosi kaina išliks gerokai aukštesnė, nei buvo prieš krizę. Finansų rinkos artimiausiu metu neatšauks minimaliosios maržos ir, net jeigu taip ir padarytų, investuotojai nelaikytų Italijos skolos popierių „nerizikingais“.
Reitingų agentūros neabejotinai sumažins Italijos reitingus. Jei šalies skola toliau skries nekontroliuojama orbita, Italija bus išstumta iš obligacijų rinkų. Jos bankai taps pažeidžiami, nes indėlininkai ir skolintojai manys, kad yra tikimybė, jog Italijos valstybė taps nemoki. Užkratas plis per visą euro zoną. Galas ateis gana greitai.
Tačiau Italija kol kas nėra nemoki. Nors praėjusį mėnesį sukurtas gelbėjimo planas yra sudraskytas į skutus, Europos centrinis bankas vis dar galėtų laimėti laiko pasižadėdamas neribotais kiekiais pirkti Italijos skolos popierius ir apsaugoti Europos bankus, kaip siūlė ir „The Economist“.
Praėjusią savaitę buvo ženklų, kad ECB įsikišo į rinkas siekdamas apmažinti Italijos obligacijų pelningumą. Tačiau ECB kol kas neišsakė gyvybiškai svarbaus pažado padaryti viską, ką tik reikia, kad suręstų tinkamą apsauginę sieną ir sustabdytų paniką, ir daryti tai neribotai.
Tiesa ta, kad euro zonos skilimo grėsmė tikrai išaugo. Angela Merkel, Vokietijos kanclerė, ir Nicolas Sarkozy, Prancūzijos prezidentas, pastarajame Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikime pirmą kartą pripažino, kad jie gali palikti Graikiją vieną spręsti savo problemų. Tai yra pribloškiantis vadovų, kurie tikino, kad euras bet kokia kaina bus išlaikytas toks, koks yra, pozicijos pokytis.
Yra gandų, kad jie svarsto įkurti naują euro zonos pagrindinių šalių klubą, kuris galėtų gyventi pagal taisykles, ir už borto išmesti likusias. Tokios kalbos apsunkins ECB pastangas įtikinti rinkas, kad euras išliks. Tai gali sukelti baimę ir Europos politikams, kas galbūt yra visai nebloga mintis. Galiausiai, politikai yra vieninteliai žmonės, kurie gali tinkamai išspręsti problemas.
Jeigu ECB sukurs šiek tiek erdvės manevrams, politikai turi ją panaudoti tam, kad įtikintų pasaulį, jog euro zonos demokratinės valstybės gali valdyti savo skolas ir reformuoti ekonomiką.
Jeigu ECB sukurs šiek tiek erdvės manevrams, politikai turi ją panaudoti tam, kad įtikintų pasaulį, jog euro zonos demokratinės valstybės gali valdyti savo skolas ir reformuoti ekonomiką. Taip rašoma ir specialiojoje „The Economist“ išleistoje ataskaitoje apie Europos ateitį (išsiųstoje į leidyklas dar iki naujienų apie S. Berlusconi).
Jeigu politikai suklups, galiausiai suklups ir euras.
Žmogus, sugadinęs visą valiutą
Tuo metu, kai euro zonos likimas priklausė nuo plinkančios S. Berlusconi galvos, sėkmės tikimybė buvo labai maža.
Jis mėgo prisistatyti kaip verslą ginantis liberalus reformuotojas. Tačiau jam vadovaujant Italija nesugebėjo galutinai atsisakyti modelio, naudojusio liros devalvaciją atsverti infliaciją ir stagnuojantį ar smunkantį našumą.
Tarp 2001 ir 2010 metų Italijos darbo jėgos sąnaudos pašoko, o jos ekonomika augo lėčiausiai pasaulyje, išskyrus Zimbabvę ir Haitį.
„The Economist“ jau seniai teigė, kad S. Berlusconi nesugeba valdyti šalies. Tačiau net ir mes buvome sukrėsti, kai euro krizei slenkant link Italijos, jis linksminosi ir politikavo, atmesdamas reformų poreikį.
Be S. Berlusconi Italija turi galimybių. Jos skola, kad ir didelė, bet yra stabili. Ji nepatyrė nekilnojamojo turto rinkos bumo ar susijusio bankininkystės „burbulo“ sprogimo. Italai daug taupo ir moka mokesčius valstybei, jie ne per daug priklauso nuo finansų ar turto.
Atmetus išlaidas palūkanoms, Italijos viešojo sektoriaus biudžetas netgi turi perteklių. Romoje dabar sukasi kalbos, kaip surasti technokratą, kuris valdytų reformoms nusiteikusią vyriausybę – tarkime, Mario Montį, kuris buvo gerbiamu ES komisaru. Tokia rūpestinga vyriausybė turės suvaidinti svarbų vaidmenį per artimiausius mėnesius.
Tačiau reformų poreikis turės būti palaikomas metų metus, ir tam labiau nei ko nors kito reikia demokratinio teisėtumo. Todėl bet kuris technokratas prižiūrėtojas turėtų pasiruošti skubiems rinkimams, po kurių galėtų būti suformuota reformoms pasirengusi vyriausybė.
Kad euras išgyventų, reikia, kad Italijai pavyktų. Kad Italijai pavyktų, jos besikivirčijantys politikai turi atrasti jiems nebūdingų vienybės ir drąsos išteklių. Tai priklauso nuo to, ar paprasti italai yra pasirengę aukotis, ECB – remti Italiją, Vokietija ir Prancūzija – ryžtingai stovėti euro užnugaryje. O tai yra bauginamai ilgas darbų, kuriuos reikia atlikti teisingai, sąrašas.
