Vakar Moksleivių namų kieme pasodintas raudonasis ąžuoliukas, simbolizuojantis padėką buvusiems, esamiems ir būsimiems mokytojams.
Apibendrino linkėjimus
Pasak Moksleivių namų direktorė Ramintos Juzėnienės, po Tarptautinę mokytojo dieną vykusio renginio, kai mokiniai, jų tėvai ar seneliai, dar prisimenantys savo mokytojus, rašė laiškus ir dėkojo juos mokiusiems ir auklėjusiems pedagogams, kilo mintis apibendrinti ir įprasminti popieriaus ritinėliuose nugulusius padėkos žodžius, linkėjimus.
„Parsinešę laiškus ilgai svarstėme, kaip juos įprasminti, kaip padėkoti už vargus tų, kurie buvo paminėti. Kai kurių buvo tik vardai ar inicialai, o kai kurių – ir pavardės. Norėdami padėkoti mokytojams, organizavome konferenciją „Mokytojo pašaukimas – dalinti“. Žymus filosofas ir poetas Liutauras Degėsys padėjo susivokti, atskleidė savo požiūrį į pedagogo pašaukimą, karjerą. O mūsų kieme, kur niekad nenutyla vaikų juokas ir klegesys, dabar oš ąžuolas, skirtas mokytojui“, – pasakojo R.Juzėnienė.
Reikia keisti save
Pasak R.Juzėnienės, šiandieninė visuomenė labai daug reikalauja iš mokytojo, uždeda jam didžiulę atsakomybės naštą, taip tarsi pati ją nusimesdama.
„Mokytojas susiduria su reikalavimu – tu privalai išmokyti, o dabartiniai mūsų vaikai yra šiuolaikiški ir juos sudominti, priversti mokytis labai sunku. Mokytojas turi būti be galo kūrybiškas, kad galėtų pasiekti rezultatų“, – teigė Moksleivių namų direktorė.
Iš Vilniaus atvykęs svečias L.Degėsys mano, kad šiuolaikinis mokytojas yra gana kūrybiškas, nes tokiu jį tapti verčia aplinkybės.
„Dar ir dabar pamenu, kai per pertraukas mes turėjome susikibę rankutėmis ramiai vaikštinėti koridoriais. Tada mokykla buvo tarsi įrėminta ir labai uždara, o tai neskatino keistis ir mokytojų. Ačiū Dievui, dabar to nebėra. Kad galėtų susikalbėti, mokytojas turi būti kitoks, o koks – dažniausiai padiktuoja patys mokiniai“, – besikeičiančią mokytojo sampratą atskleidė L.Degėsys.
Anot jo, mokykla yra ne tik mokytojo ir mokinio santykis, bet ir visos visuomenės atspindys, deja, visuomenė nuo mokyklos tarsi atsiribojusi.
„Didelį akmenį reikia mesti į visuomenę, nes ji nutolusi nuo mokyklos. Visuomenei nerūpi, kas vyksta mokykloje, jai svarbiau ne procesas, o rezultatas. Reikia keisti patį gyvenimą, būti proceso dalyviu, o ne siekti rezultato ir staiga sustoti jį pasiekus. Mokykla ir visuomenė turi atsigręžti į procesą ir būtinybę keisti save. Reikėtų, kad visi seimūnai, teoretikai ar tiesiog paprasti žmonės bent savaitę pagyventų mokykloje ir pamatytų, kaip mokosi ateities visuomenė“, – filosofiškomis įžvalgomis dalijosi svečias.
Svarbiausia – nevaidinti
Žymaus svečio paskaitos klausėsi ne tik dabartiniai pedagogai, bet ir jau senokai mokyklos duris užvėrę senjorai mokytojai.
Mokytojo dienos proga rašytuose laiškuose skambėjo padėkos už galimybę tarybiniais metais pažinti B.Brazdžionį ar įkvepiantį pavyzdį, kai sekant savo auklėtojos ir mokytojos pėdomis buvo pasirinkta pedagogo profesija.
Pedagogų būryje sėdėjo ir pasitempusi, jau nubalusiais plaukais buvusi tuometės 5-osios vidurinės mokyklos chemijos mokytoja Leokadija Madeikienė.
Jos buvę mokiniai nuoširdžiai dėkojo mokytojai už šilumą ir ugnelę mokslams.
Paklausta, kaip jai pavyko užsitarnauti tokią mokinių pagarbą, buvusi mokytoja prasitarė, kad nieko nereikia daryti, tiesiog būti savimi, svarbiausia – nevaidinti, kad gali daugiau už mokinius, kartais ir mokytojui yra ko pasimokyti iš vaikų.
„Trisdešimt metų dėsčiau chemiją. Tai – bandymų mokslas, tad savo mokiniams stengiausi viską parodyti pavyzdžiais. Turėjau tikrai daug sekėjų. Net dvi buvusios mokinės dabar chemiją dėsto Panevėžio mokyklose, nemažai olimpiadininkų išugdžiau, ir Seime buvusių mokinių turiu – R.Juknevičienė, R.Šadžius“, – pasakojo ir dabar nepamiršta pedagogė.
Kaip teigė mokytoja, ji visada mielai eina į buvusių mokinių laidų susitikimus, dažnai sulaukia ir laiškelių ar telefono skambučių, būna ir taip, kad buvę mokiniai dabar atveda pakonsultuoti jau savo vaikus ar anūkus.
„Visada mylėjau vaikus. Būdavo, kad mano būreliai vykdavo ir prie arbatos su bandelėmis, dažnai mokiniai mane pavaišindavo saldainiais. Tarp mokinių ir manęs buvo šilti santykiai, gal todėl ir dabar manęs nepamiršta“, – atviravo L.Madeikienė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
